Voveriukas voliojasi ant kailių ir pasigardžiuodamas graužia didelį kaulą. Jis vėl sveikas ir žvalus.
Bet kas čia, kad jis staiga metė kaulą ir kaip įgeltas išbėgo iš stovyklos?
Jam rodosi, kad girdi kažkokį tolimą gagenimą. O gal jis klysta? Ne, ne, gagenimas ir vėl pasigirsta.
— Žą-sele! Žą-sele! — šaukia Voveriukas ir susijaudinęs bėga prie upelio.
O žąselė mojuoja ištiestais sparnais ir, pusiau bėgdama, pusiau skrisdama, ištiesusi kaklą ir pražiojusi snapą, skuba prie berniuko.
Ir šit jau žąsis, garsiai girgsėdama, snapu trinasi aplink berniuką, tarsi pasakodama savo nuotykius.
— Tu pabalda! — šaukia berniukas. Visas nušvitęs, jis stveria žąselę į glėbį ir bėga į stovyklą, iš tolo šaukdamas:
— Ar matote? Ji grįžo pas mane!
Vaikai galvotrūkčiais bėgo jam priešais. Visi norėjo žąselę paglostyti ir spaudėsi aplink ją. Voveriukas buvo laimingas.
Pelėda įmetė į ugnį glėbį šakų. Liepsnos šoktelėjo į viršų, ir pažiro pluoštas šviečiančių kibirkščių.
Mažas bamblys nukrapliojo prie vado ir padavė jam gabaliuką rūdos su blizgančiais aukso grūdeliais.
Mamutaitis paėmė akmenį į ranką ir valandėlę jį mėtė ant delno. Netikėtai pamatęs už krūmų slenkančią hieną, sviedė aukso rūdą į įžūlią plėšrūnę.
Paskui paėmė mažylį ant rankų ir ėmė jį mėtyti aukštai viršum galvos, kad net vaiko motina išsigando. Bet pyplys iš džiaugsmo net šaukė.
O auksas? Vaikų žaislas, ir tiek.
PENKTOJI DALIS
ANT BALTOSIOS UOLOS
BERNIUKAS IR MAMUTAS
Liesas, kone juodai įdegęs berniukas su didžiausiu pasigardžiavimu laižė galą šakos, kurią laikė rankoje. Prieš valandėlę jis su savo draugu iš uolos plyšio ištraukė miško bičių korį su medumi. Abu su saldžiu grobiu nubėgo gana toli, bet kelios bitės vis dėlto juos atsivijo. Berniukas mojavo šaka ir bėgo toliau. Apsilaižė. Kur dingo jo ištikimasis draugas Voveriukas? Kur jis nubėgo?
Koks gardus medus!
Oi! Skausmas netikėtai nutvilkė jam sprandą. Berniukas pasileido bėgti, norėdamas atsikratyti įpykusių bičių. Peršoko akmenį, o paskui šmurkštelėjo tarp pušų ant Juodosios uolos.
Voveriuko nė balso. Jis, matyt, bijo bičių. Tai bent pasijuoks iš jo Kopčemas vakare prie laužo!
„Nubėgsiu žemyn ir atsivėsinsiu ežere“, — pagalvojo berniukas, kasydamasis įgeltas vietas. Kiek pabėgėjęs, jis nušoko nuo skardžio, praskleidė jaunas pušaites — ir apstulbęs sustingo.
Priešais jį žengia didžiulis mamutas tvirtomis — kokių trijų metrų ilgio — riestomis iltimis. Liūnas buvo išvoliotas ir išraustas, aplinkiniai krūmai sutrempti.
Mamutas pašoko ir iškėlė savo ilgą straublį aukštyn. Berniukas stovėjo per kelis žingsnius nuo gauruotojo storaodžio ir gniaužė rankoje lazdą, tarsi ketindamas šituo menkučiu ginklu gintis nuo grėsmingo žvėries. Mamutas palingavo galvą, vis dar užrietęs straublį aukštyn. Valandėlę abu žiūrėjo į kits kitą nejudėdami.
Berniukui rodės, kad mamuto akys žiūri į jį nepiktai; galgi milžinas jo nesutremps? O kokios baisios jo kojos! Tarsi ąžuolai, kurių kamieną suaugęs medžiotojas vos apkabina, jos sumanko viską, ant ko užlipa. Berniukas akimirksniu prisiminė, kaip medžiotojai prie stovyklos laužo pasakodavo apie baisią savo draugų žūtį nuo įniršusių mamutų…
Tačiau šis mamutas nepiktas, jis nenuskriaus Kopčemo. Jis žiūri beveik geraširdiškai — kaip barsukas, kuris jį atsibudusį kadaise apuostė…
— Neliesk Kopčemo, mamute! — maldaujamai šnibžda berniukas ir išgąstingai žvalgosi į stovintį milžiną.
Staiga mamutas pajudėjo, nuleido galvą ir žengė berniuko link.
Berniukas akimirksniu apsigręžė, metė lazdą žemėn ir ėmė kartis į medį. Lipti sunkiai sekėsi, kamienas buvo per storas, nebuvo už ko nusitverti. Laimė, kad mamuto kojos klimpo į liūną. Kol jis priklampojo, Kopčemas užsliuogė taip aukštai, kad jau galėjo pasiekti šaką. Paskui ėjosi geriau. Berniukas, kabindamasis į šakas, įsirangę beveik į pačią viršūnę. Širdis plakė, veidai įkaito, visas jis buvo apsibrozdinęs, net vietomis bėgo kraujas. O milžiniškas žvėris nė negalvojo pulti.
Nurimęs jis kaip niekur nieko ganėsi po jaunuolyną, straubliu pešdamas žolės pluoštus, laužydamas medžių šakas ir rydamas net visai mažas eglaites. Patiko jam ir pušis, kurioje kaip belaisvis tūnojo berniukas, ir mamutas ėmė skabyti jos šakas.
Nuo ežero pasigirdo mamutų trimitavimas. Mamutai šaukia vienas kitą, — vakare jie bandomis eina maudytis į ežerą.
Berniukas, kvapą užgniaužęs, tūno medyje. Ak, kad jis žinotų, ar vėl grįš prie stovyklos laužo, į narsių medžiotojų tuntą, į savo draugų būrį. Visada jis klausys patyrusių medžiotojų patarimų ir paliepimų, net ir naktį mielai eis malkų, niekam į guolį nepribers žarijų, nė karto daugiau nemurkdys upelyje nusiverkusios Varlytės, niekada nebemėtys į laužą riešutų, kuriems sprogus, visi išsigąsta… Jis pasižada sau, kad tunte nebus geresnio berniuko už jį. Ak, kad tik kaip nors grįžtų į stovyklą!
Pagaliau berniukas jau piktai sušuko:
— Nešdinkis tu, gauruočiau! Eik šalin nuo Kopčemo!
Vėl pasigirdo duslus mamutų trimitavimas.
Kopčemas — narsus berniukas, bet dar nė karto jis nebuvo patyręs tiek baimės, kaip dabar, apgultas pušyje. O jis jau turėjo gyvenimo kelyje daug pavojingų nuotykių ir pats yra sumedžiojęs ne vieną žvėrelį. Net savo vardą jis yra gavęs po vieno medžioklės nuotykio. Gerai atsimena — tai buvo prieš dvi žiemas, — kaip dar anoje šalyje, toli nuo čia, žaisdamas su vaikais miške, rado stirniuko pėdas. Berniukai tuoj nubėgo pėdomis ir, ilgokai ieškoję, pagaliau užklupo miegantį stirniuką. Kopčemas su kitais berniukais puolė jį, bet šis dar spėjo įspirti Kopčemui, iki vaikai jį nugalabijo. Nuo to laiko mažasis medžiotojas buvo vadinamas „Stirniuko įspirtu“, arba sutrumpintai ir kiek iškraipytai — „Kopčemu“. Taip ir liko šis vardas. Gražūs pirmųjų medžioklių laikai!
Mamutai vėl sutrimitavo.
Medis smarkiai linktelėjo. Viršūnė pasviro į vieną pusę. Mamutas straubliu lankstė storą šaką, kol ją nulaužė. Tą akimirką pušies viršūnė švystelėjo, ir vargšas berniukas lėkė iš medžio žemėn. Jis nešaukė. Sukandęs dantis, laukė, kol mamutas jį sutryps. Bet mamutas su nulaužta šaka šoko bėgti ir dingo tarp medžių. Jis bėgo žemyn prie ežero, kur jį šaukė banda.
Kopčemas, gulėdamas ant žemės, po truputį atsigavo. Kūną maudė, ir jis sulig kiekvienu judesiu skaudžiai dejavo. Vis dėlto berniukas pakilo ir iš lengvo nuklibikščiavo per kalną į savo tuntą, kurio s'tovykla buvo ant Baltosios uolos.
Perėjęs kalną, jis pasuko jau žinomu takeliu, kuris per jaunuolyną vedė į stovyklą. Čia priešais berniuką iššoko laukinis šuo. Įsikandęs didelį kaulą, jis kūrė taku tiesiai į Kopčemą. Šuo pasidėjo kaulą ant žemės ir, rodydamas dantis, atidžiai stebėjo berniuką. Kitąkart Kopčemas, ilgai negalvodamas, būtų lengvai nuvijęs vienišą plėšrūną, bet dabar buvo taip nusilpęs, kad vos pastovėjo ant kojų. Todėl pasitraukė nuo tako, o kadangi neturėjo jėgų sviesti akmeniu, tai bent kelis kartus užsimojo. To užteko. Šuo čiupo kaulą ir nubėgo su juo takeliu žemyn.