Kopčemas galėjo toliau kėblinti namo.
Kaip toli šiandien atrodo stovykla! Ir nieko iš tunto nematyti miške! Niekas neparves Kopčemo namo. Visi jau ten susirinkę — ir Voveriukas sėdi prie ugnies, vakarieniauja. Bet jeigu jis ir šaukti imtų, niekas jo neišgirstų.
Kopčemas širdyje džiaugėsi, kad šiuo metu tuntas neiškeliavęs į kitas vietas medžioti žvėrių. Jis nebūtų pajėgęs pasivyti medžiotojų sunkiame kelyje. Bet tuoj pat jis pagalvojo, kad vadas vis dėlto nebūtų pametęs jo vilkams suėsti… Kaip gera, kad čia, ant Baltosios uolos, ilgai liepsnos stovyklos laužas ir kad vadas nėra užsiminęs apie jokią kelionę.
Tuntui patiko čia, prie Vltavos. Plačiai tyvuliuojančiame Prahos ežere gera pažvejoti, o aplinkinių kalvų miškuose yra daug žvėrių.
Čia, Libnuose, medžiotojai patenkinti gyveno jau nuo pavasario ir iki šiol negalvojo keisti savo medžioklės vietų, nors apskritai tėvynė jiems buvo visas pasaulis. Plačiosiomis stepėmis jie buvo nusidanginę nuo dabartinio Charvato iki Vaho Slovakijoje, paskui iki Moravos upės, po to paskui žvėris patraukė į šiaurę ir vėl sugrįžo atgal. Niekas jų ilgesniam laikui nerišo prie žemės. Žemdirbystės jie nežinojo, naminių gyvulių neturėjo, nė šuns dar nebuvo prisijaukinę. Neturėjo jie ir kitų ginklų, kaip tik tuos, kuriuos jiems teikė pati gamta ir kuriuos jie tik truputį prisitaikydavo vartojimui. Metalų, žinoma, visai nepažino.
Tuntas Libnuose susirado tinkamą vietą stovyklai — prie ežero, ant stačios, aukštos kalvos, nuo kurios toli matyti. Čia pat, apačioje — plačios stepės; jos tęsiasi į šiaurę ir rytus, o iš ten išmintais takais žvėrys ateina prie ežero atsigerti.
Libnų žmonės valdo Prahos ežerą, kurio kalvotus krantus gali per dieną apeiti.
Už ežero, Šarkos slėnyje, taip pat gyvena kažkoks medžiotojų tuntas, susiradęs tenykščiuose urvuose gerą prieglobstį nuo plėšrūnų ir žiemos darganų. Šarkos tuntas dažnai ateina prie ežero krantų, kur plačiose pelkėse, besitęsiančiose nuo Podbabų iki Letnos, nudobia kokį raganosį ar rečiau čia užklystantį mamutą. Abu tuntai vengia susitikti, ir iki šiol nebuvo tarp jų rimtesnių susirėmimų. Čia užtektinai vietos abiem tuntams, kuriuos skiria platus didelės upės slėnis.
Kol Kopčemas vargais negalais prišlubčiojo Baltąją uolą, jau sutemo.
Liepsnojantis laužas apšviečia Libnų tunto stovyklą. Nuo vėjų ją dengia stati uola. Moterys taiso pavargusiems medžiotojams vakarienę: žarijose kepa mėsą. Vaikai striksi pievelėje. Vadas sėdi ant akmens prie pat laužo ir kosčioja. Ten jo garbės vieta, kurios daugiau niekas negali užimti. Arti prie laužo turi teisę sėdėti ir vyresnieji medžiotojai: nė vienas jaunuolis ar vaikas nedrįstų užimti jų vietų.
Įkaitusių akmenų prikrautoje duobėje rūpestingoji Diarga kepa vadui žuvis, kurias ji rytą pagavo ežere.
Medžiotojai šiandien nelinkę daug kalbėti. Striukai dalijasi dienos įvykiais. Jei kas nori ką pasakyti, kalba visai tyliai. Kiti dėmesingai klauso, jam netrukdydami. Tiktai vienam baigus, pradeda kitas.
Vadas, kuris pastaruoju metu kiek nesveikuoja, kol kas nieko nešneka, bet atidžiai klausosi. Vyrai svarsto svarbiausią naujieną: prie ežero atklydusi mamutų banda: matyt, kaimynų krašte ją kas pabaidęs, ir ji atėjusi čionai.
Mamutaičio tuntas šiais metais dar nesumedžiojo mamuto. Su džiaugsmu jie būtų nudobę nors vieną, — tada ilgą laiką būtų ramūs dėl rytdienos, o kietą dramblio kaulą galėtų išsimainyti į trūkstamą titnagą, kurio reikia aštriems peiliams ir ietigaliams gaminti.
Rytoj bus didelė medžioklė. Reikia gerai pasistiprinti.
Kažkas ūktelėjo nuo miško. Išlūžęs Dantis pašoko ir atsakė Libnų tunto šūkiu. Nuo miško vėl atsklido ūktelėjimas, kažkoks trūkčiojantis ir silpnas.
Medžiotojai akimirksniu nutilo ir, sulaikę kvapą, klausėsi. Balsas jiems rodėsi nepažįstamas. Kas gi čia būtų?
— Tai ne mūsiškis, — spėjo medžiotojai.
Tik susijaudinęs ir išsigandęs Voveriukas ėmė šaukti:
— Tai Kopčemas! Iš balso atrodo, kad jis sužeistas. Kažkas nutiko. Bėkim!
Keli medžiotojai nubėgo žemyn. Priešakyje dūmė Voveriukas. Rūpestingos motinos puolė skaičiuoti savo vaikų. Iš tikrųjų — trūko Kopčemo. Vadas paėjėjo kelis žingsnius ir pasižiūrėjo į miško tamsą. Jis būkštavo, ar nebus nutikusi kokia baisi nelaimė; Kopčemas miklus berniukas, ir iš jo turėtų išaugti narsus medžiotojas. Ir šiaipjau nedidelis tuntas skaudžiai nukentėtų, netekęs daug žadančio vaikino. Dabar, kai reikia aprūpinti maistu alkstančius žmones, brangi kiekviena ranka.
Po valandėlės vyrai atnešė netekusį sąmonės berniuką ir paguldė priešais vadą. Kopčemas pravėrė akis, šyptelėjo nusiminusiam Voveriukui.
— Jis kažkur prisitrenkė, — pareiškė vadas, apčiupinėjęs nusibrozdinusį berniuką, ir pridėjo: — Greitai pasitaisys!
Tunte pasigirdo pasitenkinimo murmesys, o medžiotojai ėmė spėlioti, kas gi Kopčemui galėjo nutikti.
— Gal kraustė varnų lizdus?
— Gal nukrito nuo Juodosios uolos?
Gauruočius spėliojo, kad Kopčemas, ko gero, bus nesėkmingai susirėmęs su dideliu žvėrim. Kiti medžiotojai galvojo panašiai ir vainojo berniuką, kad jis nusižengęs medžiotojų įstatymui, kuris sako: „Niekam neleidžiama vienam medžioti didelį žvėrį.“
Vadas liepė Diargai pamaitinti ligonį keptomis žuvimis.
Pats vadas pasiėmė kitos mėsos, nors ji ir buvo kietoka.
Kopčemas dejavo, bet vis dėlto su apetitu valgė karštą valgį. Tai geras ženklas: matyt, berniukui neatsitiko nieko bloga. Kai jis pasisotino, prie jo vėl priėjo vadas ir priekaištingai tarė:
— Kopčemas, beplunksnis paukštukas, iškilto iš lizdo.
Berniukas atsakė vienu žodžiu:
— Mamutas!
— Ei, ei! — išsigandę šūktelėjo medžiotojai ir tuoj susibūrė aplink berniuką. Kopčemas turėjo papasakoti, kas jam nutiko.
— Bjaurusis mamute, mes tau duosim! — grasino Voveriukas miško link.
— Palauk, piktasis mamute, greitai saulė švies virš tavo dvėsenos! — piktai šaukė bedantė Blindė. — Ji tunte buvo seniausia.
Vyrai susėdo aplink laužą ir svarstė rytdienos medžioklę. Vadas kosčiodamas žiūrėjo į ugnį ir galvojo.
Senoji Blindė atnešė sudrėkintą lapės kailį ir uždėjo jį Kopčemui ant krūtinės. Ir galvą sudrėkino.
Daugiau Kopčemu niekas nesirūpino.
Vėsus vėjelis padvelkė nuo ežero. Kas buvo toliau nuo ugnies, rainiai gulėjo įsigūžęs į kailius. Plikšiai vaikai sulindo į pakreiktas sausas žoles. Ir Kopčemas užmigo gaivinančiu miegu.
Blizgantis mėnulio skritulys spindėjo ežere, kurio kitas krantas migloje buvo susiliejęs su horizontu.
MAMUTO MEDŽIOKLE
Laužas kūrenosi visą naktį: ugniai negalima buvo leisti užgesti. Rytą Gegutė pasakojo, kas jai nutikę, saugojant ugnį. Hiena įslinkusi į stovyklą ir sugriebusi neseniai sumedžioto jauno turo koją. Plėšikė nubėgusi į slėnį.
— Ten, už to alksnio, ji sustojo, — rodė mergina.
Medžiotojai apžiūrėjo žemę aplink stovyklą ir iš tikrųjų rado hienos pėdų. Tuoj čiupo ietis ir brūklius ir nubėgo žemyn.
— Ei! — sušuko Mamutaitis galingu balsu.
Įsibėgėję medžiotojai iš karto sustojo.
— Grįžkit čionai! — paliepė vadas ir smarkiai užsikosėjo. Jis stengėsi nuslėpti, kad jį krečia šaltis.
Medžiotojai neprieštaraudami grįžo ant Baltosios uolos.
Po menkų pusryčių jie išėjo prie ežero apžiūrėti mamutų kelio. Per slėnį upės link vedė žvėrių sutryptas takas. Pailsęs vadas nekalbėjo, tik žvitriai stebėjo pėdas.