Kiti medžiotojai tyliai niurnėjo. Ar tai pritarimas karštakošiškam Peštuko poelgiui, ar nepasitenkinimas, kad Peštukas kišasi į vado reikalus?
O Peštukas jau čiupo susigūžusį vaikutį už rankos ir vilko jį žemyn. Bet tą akimirką prišokęs Mamutaitis staigiai pastūmė jį į šalį. Peštukas, netekęs pusiausvyros nuo netikėto smūgio, paslydo ir nusirito žemyn, bet susilaikė už išsikišusios uolos. Išbalęs Mamutaitis sunkiai atsisėdo savo vietoje prie laužo.
Išsigandęs vaikas, įsikibęs į nuliūdusią motiną, gulėjo prie uolos pakraščio.
Peštukas užsikorė aukštyn, piktai šypsodamasis. Atsisėdęs nuošaliau, jis kažką burbėjo sau po nosimi, glostydamasis nubrozdintas vietas. Niekas į jį nežiūrėjo.
Tad tuntas nepritarė jo elgesiui.
Vyresnieji medžiotojai susėdo aplink vado akmenį pasitarti, ką daryti.
Vadas pasakė, kad drėgnų anglių nepavyks įpūsti, ugnis tikrai prarasta. Ugnies akmens jie taip pat neturi.
Senasis Gauruočius, gavęs žodį, kažką aiškino tarybai, vis rodydamas tolyn už ežero. Kailis, kuriuo jis buvo apsisupęs, nusmuko, ir saulė apšvietė medžioklės kovų randus ant jo nugaros ir kaklo.
Vyrų taryba tikriausiai pripažino jo kalbą esant išmintingą, nes tai šen, tai ten pasigirsdavo pritarimo murmesių. Vadas taip pat pritariamai lingavo galvą.
Gauruočius vėl atsistojo ir pasisiūlė, kaip ir pernai, nueiti ugnies į svetimąjį tuntą, už didžiojo vandens. Bet šįkart medžiotojai jo neleido. Juk tunte yra jaunesnių vyrų, nebijančių pavojaus, — tegu ir jie kartą parodo, ką gali.
— Tegu eina Mamutaitis! — šūktelėjo Peštukas iš savo vietos. — Jis juk toks stiprus ir drąsus! Cha, cha, cha!
Visi žinojo, kad Mamutaitis serga ir yra gerokai nusilpęs, kad jam bus sunku pakelti vargingą kelionę. Todėl medžiotojai riktelėjo Peštukui, kad užsičiauptų, — pakaksią kitų vyrų. Ir tuoj pasisiūlė Vilko Nagas, Ukmasas, Pelėda, Stipruolis, Išlūžęs Dantis ir visų pirma Kopčemas su Voveriuku.
— Ir vis dėlto eisiu aš, — valandėlę pasvarstęs, ryžtingai pareiškė Mamutaitis. — Arba pats parnešiu ugnį, arba negrįšiu!
Valandėlę pakosėjęs, jis vėl tarė:
— Peštukas gerai pasakė. Eisiu aš. Jūs liksite ir klausysite Gauruočiaus!
Medžiotojai kiek pasitarė, o paskui tarė Mamutaičiui:
— Laimingai grįžk!
— Bet su ugnimi! — pajuokiamai šūktelėjo Peštukas.
Kopčemas ir Voveriukas timptelėjo vadui už lokio kailio:
— Paimk ir mus kartu!
Mamutaitis valandėlę šypsodamasis žiūrėjo į juos, o paskui tarė:
— Tu, Kopčemai, jau tąkart prašeisi su Gauruočiumi. Na, gerai — gali eiti! Voveriukas palauks. Daug žvalgų — daug pavojų… Užteks mudviejų, Kopčemai… Diarga, duok man dažų!
Diarga padavė Mamutaičiui gniužulą drėgno molio, ir šis nupiešė Kopčemui kaktoje ir krūtinėje geltonų brūkšnių ir apskritimų — šitie burtų ženklai saugoją nuo nelaimių. Lygiai tokius brūkšnius Diarga nupiešė ir Mamutaičiui.
— Bijau tave leisti, — tarė jam žmona, — tu dar toks silpnas…
— Pasivaikščiojimas man nepakenks, — atsakė ryžtingasis Mamutaitis. — Prieš akis — didelis uždavinys, ir aš jaučiu, kaip į mane plūsta jėgos. Žūt būt turiu parnešti ugnį!
Po valandėlės narsusis Mamutaitis su berniuku nusileido nuo uolos žemyn prie ežero. Jiedu atsitempė pakrantėje paslėptą luotą ir įsėdo į jį. Tuntas nuo Baltosios uolos sekė juos. Aukščiausioje uolos vietoje nejudėdamas stovėjo Voveriukas, prisidengęs ranka akis nuo saulės.
Vandens srovė iš pradžių ėmė nešti laivelį, padarytą iš išpuvusio ir kiek išdeginto rąsto, bet paskui irkluotojai išvairavo jį į ramesnius vandenis ir ėmė greitai varytis į priekį.
Jie sėdėjo galuose, apžergę kamieną, ir yrėsi didelėmis šakomis. Laivelio viduje turėjo pasidėję ginklus.
Jie nusiyrė prie salos, o paskui plaukė jos krantų šešėlyje prie Podbabų sąsiaurio. Tarsi audros nušveista ir nublizginta saulė jau leidosi už tolimų kalnų…
Ant Baltosios uolos tylu.
Medžiotojai be žodžių žiūri į tolį.
Senasis Gauruočius atsistoja ir, nuėjęs ant uolos viršūnės, išskėtęs rankas, žvelgia nuraudusiai saulei į veidą.
Dirželiu perjuostą lokio kailį, kuriuo jis apsidengęs, plevena vėjas. Kiti tunto nariai tyliai sėdi aplinkui.
Vos saulė pasiekė žemę, senasis medžiotojas, ekstazės pagautas, pasistiebė, jo akys suliepsnojo, o iš gerklės išsiveržė lyg šauksmas, lyg daina.
Jis šlovino gyvybę teikiančią saulę:
Kai saulės rutulys dingo už horizonto, tuntas kurį laiką dar tyliai žiūrėjo į vakarus.
Paskui visi pasiėmė akmenis ir ėmė daužyti kietą mėsą. Paskui kramtė ją ir čiulpė iš jos maistingąsias sultis. Galiausiai pasitiesė kailius ir sugulė miegoti. Voveriukas atsigulė paskutinis.
Stovykloje ant Baltosios uolos tamsu. Vaikai miega, prisispaudę prie kits kito kaip šunyčiai.
UGNIES BEIEŠKANT
Prieš sutemstant, irkluotojai pasiekė Podbabų krantą. Ištempę luotą į nendryną, žvėrių pramintu takeliu nuėjo pakrante. Vos jie žengė kelis žingsnius, Mamutaitis švilptelėjo, ir abu jau guli pasislėpę po krūmu. Netoliese stovi galingas stumbras su jaunikliu. Priešakinėmis kojomis smarkiai įsispyręs į žemę, nunėręs galvą, iškėlęs uodegą, jis laukia, pasirengęs sutaršyti visą pasaulį. Jauniklis bailiai bliauna.
Praėjo kelios akimirkos įtemptos tylos.
Iš bekraščio miško tankmės pasigirdo pratisas riaumojimas, ir iš medžių šešėlio per kelis žingsnius nuo medžiotojų išslinko didžiulis, lankstus žvėris.
— Liūtas! — sudrebėjo medžiotojai.
Baisiausias visų laikų plėšrūnas, didelis urvinis liūtas, rengėsi griebti stumbriuką.
Šarkos apylinkių liūtas — didžiausias Prahos ežero pakrantėse gyvenančių medžiotojų siaubas. Jo urvo niekas nėra matęs. Kiekvieną pėdsekį ar šiaip keleivį, kuris prisiartindavo prie uolų, jis vienu savo galingos letenos smūgiu partrenkdavo žemėn ir sudraskydavo. Visas Šarkos tuntas drebėjo iš siaubo: jau tris medžiotojus šįmet liūtas sudraskė. Tuntas turėjo pasitraukti iš Laukinės Šarkos ir perkelti stovyklą toliau, į didesnį slėnį.
Liūtas vėl suriaumojo. Už ežero uolos atkartojo duslų aidą. Stumbras traukdamasis kone numynė berniukui koją. Abu medžiotojai pašoko ir riktelėjo mirtinai išsigandę. Liūtas taip pat šoktelėjo, plakdamas uodega žemę: jis pastebėjo medžiotojus.
Tada stumbras su jaunikliu puolė į vieną pusę, o Mamutaitis su berniuku šoko į kitą pusę, vandens link. Abu be kvapo nėrė į nendres, braudamiesi per jas iš visų jėgų. Pasiekę luotą, jie nuplaukė toliau į ežerą ir atsigulė luoto viduje, bijodami net pakrutėti. Atrodė, tarsi supuvęs rąstas plūduriuotų vandenyje.
Liūtas urgzdamas slankioja pagal krantą. Kartais jis pašoka, apsidairo, suriaumoja ir vėl slankioja.
Vakaruose jau užgeso paskutiniai gaisai, ir tamsa apgaubė kalnų viršūnes, kai medžiotojai vėl išdrįso išlipti ant kranto. Jie užkopė ant lėkštos kalvos ir tankiu jaunuolynu nusileido į Šarkos slėnį. Abu buvo apsiginklavę brūkliais iš kieto akmens, kurio šiose apylinkėse netrūksta. Į kotus įsprausti akmenys buvo dar pririšti elnių sausgyslėmis.