Šarkos tuntas jau seniai ilsisi savo stovykloje. Abu medžiotojai tykoja krūmuose; tik po ilgo laiko, įsitikinę, kad niekur niekas nekruta, jie prišliaužia arčiau.
Čia tarp keturių laužų miega nuvargęs Šarkos tuntas. Aplinkui laužus mėtosi apdegę, suaižyti žvėrių kaulai, titnago nuolaužos ir kailių gremžtukai.
Pavogti ugnį reiškia pavogti ir medžioklės laimę. Todėl kiekvienas tuntas saugoja savo stovyklos ugnį nuo svetimųjų. Drąsusis Mamutaitis už šį žygį gali užmokėti savo galva. Būtų užtekę užlipti ant žagaro arba suklupti ant akmenuko — ir būtų prasidėjusios žūtbūtinės gaudynės.
Leopardas nebūtų prisėlinęs prie laužo tyliau už Mamutaitį; šit jis keturiomis prišliaužė prie pat ugnies. Laimė, kad nė vienas Šarkos tunto medžiotojas tuo metu nepakilo pakurstyti laužo: jis būtų pamatęs, kaip tarp miegančių kūnų slenka tamsus svetimo žmogaus kūnas, kaip Mamutaitis traukia skaisčiai žėruojantį nuodėgulį ir tarsi sužeista antilopė neria į miško tankmę.
Skubėdamas jis nė nepastebėjo, kad Kopčemas taip pat išsitraukė nuodėgulį ir kažką įmetė į laužą. Iš visų jėgų kabarojasi Mamutaitis aukštyn į kalną. Tarpais rodos, kad nusigalavęs jis grius ir daugiau nebeatsikels.
Ir Kopčemas kariasi aukštyn stačiuoju šlaitu. Jis visas nučaižytas erškėčių ir brūzgynų.
Jie bėga skirtingais keliais, kad bent vienam pasisektų ištrūkti, jei Šarkos tuntas imtų juos persekioti.
Kopčemas paslydo ant lygios žolės, bet nusitvėrė kažkokio dygaus krūmo. Blogiau, kad virsdamas nulaužė nuodėgulį. Liko tik trumpas galelis. Berniukas atsargiai jį įpūtė, o pamatęs, kad jis vėl įsiliepsnojo, patenkintas pliaukštelėjo liežuviu ir kūrė į kalno viršūnę. Ten, nedidelėje laukymėje, tarsi mirga ugnies kibirkštėlė.
„Tai tikriausiai vadas!“ — pagalvojo jis ir šūktelėjo tunto ženklą. Tuoj išgirdo tylų atsakymą.
Mamutaitis jo laukė. Jis sunkiai kvėpavo, akys degė karščiu. Tačiau vadas stengėsi nepasiduoti silpnumui. Jis pasieks, ką užsibrėžęs, arba žus. Atsikvėpęs jis prikišo savo liepsnojantį nuodėgulį prie rusenančio Kopčemo pagalio. Sudėjus ugnelė gražiai įsiliepsnojo. Įsidegę pagaliai jau taip lengvai neužges. Toliau Mamutaitis ir Kopčemas bėgo kartu, vildamiesi, kad pavojus jau praėjo. Jie jau buvo gana toli, o tuntas prie laužo gal dar miega.
Staiga per slėnį nuaidi keli nesmarkūs sprogimai.
— Kas čia? — išsigandęs Mamutaitis atidžiai klausosi.
Kopčemas kikena.
Vėl keli spragtelėjimai.
Kopčemas dar labiau juokiasi.
— Tai tavo darbas, Kopčemai? — įtariai klausia Mamutaitis.
— Kopčemas… kelis riešutus… į laužą… — valiūkiškai prisipažįsta berniukas.
Bet tuoj pat ima trauktis nuo įpykusio Mamutaičio, grasinančio jam rusenančia šaka.
— Kopčemas ne medžiotojas, o neišmintingas berniūkštis, — priekaištauja Mamutaitis berniukui, kuris savo išdaiga tikriausiai pažadino iš miego visą tuntą.
Kopčemas bėga šlaitu prie Vltavos. Jam linksma, nes dabar jis nebebijo, kad Šarkos tunto medžiotojai pamatys jų nešamą ugnį. Žinoma, jeigu riešutėliai būtų sprogę anksčiau, tada būtų buvę riesta. Ir Mamutaitis nebūtų pajėgęs pabėgti. Bet visa jau laimingai praėjo, juos dengia kalnas, nebereikia skubėti. Kopčemo šaka puikiai įsidegė, nė pūsti nebereikia. Ir Mamutaitis jau nebepyksta.
Uždusęs Kopčemas, kurio kojos buvo iki kraujų atmuštos į akmenis, sustojo ir luktelėjo pailsusio Mamutaičio. Vado nuodėgulio galas taip pat buvo nulūžęs, bet dar buvo likę gana. Jie turėjo ugnį ir buvo patenkinti.
— Mamutaiti, — pradėjo Kopčemas, — kaip puiku: sargai miega prie laužo ir staiga — bach! bach! — gauna karštu riešutu per nosį! Chi, chi, chi!
— Išdykėli! — tarė Mamutaitis, sukdamas berniukui ausį. Nelabai skaudėjo, bet Kopčemas tyčia verksmingai suspiegė.
Apačioje, prie upės, jiedu susirado paslėptą luotelį. Prieš sėsdami į jį, ant kranto, priedangoje, susikūrė lauželį.
Kai jau buvo užtektinai žėruojančių anglių, Kopčemas išlupo gabalą velėnos, sužėrė ant jos žarijas ir abiem rankom nunešė jas į laivelį. Bet tamsoje buvo blogai matyti, ir berniukas, žengęs siūbuojančiame luote du žingsnius, pasviro kartu su valtele, o paskui nėrė stačia galva į vandenį. Sušnypštė žarijos…
Kopčemas gana gerai mokėjo plaukti, todėl greitai išsikapstė į krantą. Gailiai žiūrėdamas į vandenį, jis liūdnai prunkštė… Velėna su žarijomis buvo Vltavos dugne.
— Na ką gi, vėl eisim ugnies! — su apsimestu rimtumu tarė Mamutaitis.
Kopčemas pravirko.
Mamutaitis pasilenkęs ėmė pūsti lauželyje užsilikusias žarijas.
Kopčemas atsigręžęs į krantą ir pamatęs, ką daro Mamutaitis, pralinksmėjo, prišoko prie jo ir taip pat ėmė atsargiai pūsti ugnelę.
Mamutaitis nuo dūmų užsikosėjo ir ilgai negalėjo liautis.
Šį kartą Kopčemas pernešė ugnelę laimingai.
Du irkluotojai tylią naktį plaukė per ežerą.
Kai jie priplaukė prie Baltosios uolos, rytuose dangus dar nebuvo paraudęs.
Uolos viršūnėje, žvelgdamas į tolį, stovėjo senasis Gauruočius. Naktį jis taip sušalo, kad negalėjo miegoti.
Jis pirmasis pamatė lygiame ežero paviršiuje plaukiant pusiau panirusį rąstą, o ant jo du mažus juodus taškus. Tai jie! Bet ugnies nematyti… O sušalęs Gauruočius taip svajojo pasišildyti prie laužo!
Pagaliau laivelis priplaukė prie uolos.
Krūmų šakos sutraškėjo, ir stovykloje ant Baltosios uolos pasirodė du nuvargę keleiviai. Gauruočius juos tyliai pasveikino: nenorėjo žadinti miegančiųjų, — juk ugnies jie neparnešė!
Bet Kopčemas šypsodamasis jau pūtė žarijas ant velėnos, kurią iki šiol slėpė.
Gauruočius džiaugsmingai šūktelėjo, tuntas pabudo.
Ugnis įsiliepsnojo, ir visi, sužvarbę ryto vėsumoje, skubėjo pasišildyti prie laužo.
Vėl liepsnoja ugnis! Garbė ugniai!
Aukštai kyla laužo liepsna. Jei Šarkos tuntas anksti išėjo medžioti, jis galėjo pamatyti ant Baltosios uolos liepsnojant ugnį.
Drąsiuosius medžiotojus visi apiberia pelnytais pagyrimais.
Tačiau Mamutaitis nesidžiaugia kartu su visais. Jis guli susigūžęs ir kosi. Jį tai krečia šaltis, tai pila prakaitas. Vilko Nagas ir Gauruočius, lygioje vietoje patiesę kailį, pernešė sergantį vadą prie laužo. Mamutaitį vis labiau ir labiau krečia šaltis, ir jis prašo vis daugiau kailių. Jį slaugo Diarga, dėliodama prie kūno karštus akmenis, suvyniotus į kailius.
Pagaliau Mamutaitį liovėsi krėsti, ir jis užmigo. Diarga tebesėdėjo šalia jo ir kartkartėmis dėjo jam į guolį karštus akmenis.
Stipruolis šūktelėjo Peštukui:
— Eikš pasišildyti!
Bet Peštukas tik sumurmėjo:
— Nešalta, nenoriu!
Senasis Gauruočius pasiėmė gabaliuką išdžiūvusios mėsos ir apžėrė karštais pelenais — jis galėjo valgyti tik gerai iškepusią mėsą, žalios jau nebesukramtydavo. Jis tvirtino, kad pelenuose kepta mėsa turinti gardų sūroką skonį. Druskos tada dar nežinota.
Kepdamas mėsą, jis pasakojo:
— Seniai tat buvo. Aš buvau mažas. Neturėjome ugnies. Audra viską užliejo. Nekepėm mėsos. Nesišildėm kojų. Ir staiga — pykšt! Atplyšo gabalas saulės. Nėrė pro debesis kaip strėlė. Sugriaudėjo labiau, negu banda sugautų mamutų. Griebė buką ir jį perplėšė. Aš parvirtau. Atsikėliau — medis dega. Smarki ugnis buvo!
Taip žaibas tąkart padėjo tuntui gauti ugnies. Panašiai žaibas padėjo pirmiesiems žmonėms susipažinti su ugnimi jau pačiais seniausiais laikais.