— Tu nežinai, kokia puiki šiuo metu Venecija. Nuo jūros pučia gaivus vėjelis. Ar tu matei kada nors miestą, kuris stovi stačiai ant vandens? Ne, tu negali to įsivaizduoti. Nekalbant jau apie rūmus ir tiltus…
Kapitonui Matėjui išdžiūvo burna, ir jis vos apvertė liežuvį, bet nesiliovė kalbėjęs, tarytum jam nuo to iš tikrųjų būtų lengviau.
— Tik įsivaizduok, aplinkui visur vanduo. Įkiši ranką, ir gaivi vėsa apima visą kūną, pasijunti kaip žuvelė, dar nenunešta į turgų.
Vilkstinė kėlė debesis geltonų ir pilkų dulkių, kurios gulė ant žolės ir lapų. Papūgos savo ryškiomis plunksnomis margino blunkančią nuo kaitros medžių žalumą. Tetervinai ir fazanai tupėjo stačiai ant kelio ir tik paskutinę akimirką, pajutę čia pat arklio kanopas, pakildavo į orą arba nustraksėdavo į krūmus. Kapitonas Matėjas atleido pavadį. Jo kumelė ėjo neskubėdama, nes jie nedaug tebuvo atsilikę nuo vilkstinės, dabar traukiančios per kalniečių kaimą. Abipus kelio stovėjo skurdžios pirkelės, suręstos iš datulių ir dengtos dideliais jų lapais. Už žemų molinių tvorų vešėjo gražūs sodai, kuriuose noko graikiški riešutai, citrinos, figos ir granatai.
Gatvėje nesimatė nė gyvos dvasios. Kaimas popiečio kaitroje atrodė lyg išmiręs.
Markas jojo greta tėvo. Lieknas, stipraus sudėjimo jaunuolis tvirtai sėdėjo balne. Dabar jis jau buvo geras raitininkas ir nepraleisdavo progos pamėgdžioti vikrias džigitų išmones. Bet tokioje kaitroje, kaip šiandien, geriau buvo susilaikyti nuo bereikalingų judesių. Gindamasis nuo kaitrių saulės spindulių, Markas apmuturiavo galvą siaura balta skara. Jo veidas buvo smarkiai įdegęs. Niūrus ir nepatenkintas jis jojo lėta ir nuobodžia ristele.
Markui ant kaktos ir skruostų blizgėjo prakaito lašai, užtat jis atrodė keleriais metais vyresnis. Jis buvo panašus į išvargusį karį, pilną sukauptos energijos, kuri, pasirodžius priešui, gali nubusti ir atlikti neregėtus žygdarbius.
— O kurgi Matėjas?
Tėvo klausimas pažadino Marką iš užmiršties, ir jis apsidairė. Dėdė Mafijas buvo vienas. Hasan-bekas jojo iš paskos. Kelias darėsi siauresnis, vilkstinė artinosi prie kalno viršūnės.
— Matėjo nematyti. Aš suku atgal jo pasitikti.
— Tik nejok per toli. Jei nerasi Matėjo, pranešk džigitams.
— Gerai, tėve.
Markas iškart pažvalėjo, lyg būtų šaltu gėrimu atsigaivinęs, ir ryžtingai paspaudė arklį. Snūduriuodamas balne, pro šalį tyliai prajojo dėdė.
— Kurgi joj ate, gerbiamasis? — paklausė Marką Hasan-bekas, atidžiai žvalgydamasis po apylinkę.
— Kas jums darbo, — tyliai burbtelėjo Markas ir garsiai pridūrė: — Aš tuojau grįšiu.
— Neatsilikite toli nuo vilktinės! — šūktelėjo jam įkandin Hasan-bekas.
Markas apmaudžiai pliaukštelėjo botagu. Ko tasai Hasan-bekas taip rūpinasi juo? Užtenka jam tėvo ir dėdės pamokymų.
Pro šalį traukė varovų lydimi arkliai, mulai, asilai ir kupriai. Džigitai jojo padrikai šalia ištįsusios vilkstinės. Markas paklausė vieną iš jų, ar tas nematęs kapitono Matėjo. Džigitas tik patraukė pečiais. Jaunuolis sustojo, nebežinodamas, ką toliau daryti. Jį apniko spiečiai uodų ir musių, nuo kurių jis mėgino gintis, mostaguodamas botagu. Arklys neramiai trypčiojo vietoje. Markas spustelėjo jam šonus, kad nusiramintų.
Štai už posūkio dingo paskutiniai kupriai. Negi jis turėtų grįžti, nesuradęs Matėjo. Markas jau nebegirdėjo nei kanopų bildesio, nei varovų šūkavimų. Staiga įsiviešpatavo neįprasta tyla. Augalai čia skurdo, kepinami negailestingų saulės spindulių, gėlės vyto ir bluko, medžių kamienai stirksojo lyg suakmenėję. Tik įvairūs parazitai — mašalai, uodai, nuodingi vorai ir visokios gyvatės jautėsi gerai.
Bet kurgi dingo kapitonas Matėjas?
Vilkstinė buvo kalnuose, kur siautėjo plėšikai karaunai, — trys dienos kelio iki Ormuzo. Tėvas jam jau pasakojo apie tai. Markas garsiai pašaukė Matėją vardu, bet tvankus oras tarytum ryte prarijo jo balsą. Tada jis šuoliais leidosi atgal į kaimą. Markas nesitvėrė pykčiu, pamatęs Matėją stovintį prie šulinio, o šalia jo tris baltai apsirengusius vyrus įdegusiais veidais. Kaip tik tuo metu Matėjas, suvilgęs odiniame kibire skarą, šluostėsi kaktą ir paskui drėgnu skuduru perbraukė Džuljetai per nugarą.
Markui pyktis tuojau pat atlyžo.
— Paskubėkime, kapitone, — sušuko jis. — Vilkstinė jau ant kalno. Jei užgaišime, tai paskui ir nebepavysim!
— Gerai, kad atsiradai čia, Markai! — Matėjas vėl įmetė odinį kibirą į šulinį ir jį ištraukė, atidžiai stebėdamas savo įdubusiomis akimis kiekvieną stovinčių šalia jo vyrų judesį.— Ar negalėtum man pasakyti, kas per vieni šitie krankliai? Tik nelipk nuo arklio, Markai. Čia kažkas negerai… Ei tu, velnio išpera, kur kiši savo purvinus nagus! — su pikta šypsena šūktelėjo Matėjas vienam tamsiaodžiui, mėginusiam pačiupti Marko arklį už pavadžio. Kapitonas nutvėrė jį už rankos ir truktelėjo į save.
— Šitaip, drauguži! Verčiau skirkimės geruoju, o jei ne — bematant atsidursi šuliny. Markai, sėdėk ant arklio!
Matėjas žengė prie Džuljetos, nepaleisdamas ir perso, kuris Iš visų jėgų mėgino ištrūkti iš tvirtų stipruolio rankų, — net jam gyslos buvo iššokusios iš skausmo. Staiga kapitonas taip sviedė jį, kad tasai kūlvirsčias nuriedėjo keletą žingsnių.
Matėjas neišleido iš akių ir kitų dviejų, kurie stovėjo šalia ir nesiryžo nieko daryti, matydami tokį milžiną. Bet vos tik jis užšoko ant arklio, pasigirdo šaižus įsakmus balsas. Iš pirkių tuojau pasipylė ginkluoti vyrai ir, pašėlusiai klykdami, bėgo prie šulinio. Viena ietis prazvimbė pro Marką, vos nekliudžiusi peties, kita įsmigo Džuljetai į šlaunį. Kumelė atsistojo piestu ir šoko ant plėšikų. Iš žaizdos tryško kraujas. Staiga ji suklupo, ir Matėjas nusivertė į priekį, bet tuojau pat pašoko ir išsitraukė kardą.
„Karaunai“, — dingtelėjo Markui. Jis suskaitė devynis ar dešimt vyrų, be anų trijų, kurie nebuvo ginkluoti ir tuojau pat spruko į pirkią. Jaunuolis suvokė gresiantį pavojų ir instinktyviai prigludo prie arklio kaklo. Viena ietis pralėkė pro pat galvą. Jis staigiai pasuko arklį ir parbloškė ietininką, o kitą plėšiką patiesė kalavijo smūgiu. Markas įkaito besikaudamas, drabužiai lipo prie kūną ir plaukai buvo šlapi kaip po pirties. Arklys neramiai trypčiojo vietoje, pasirengęs sprukti iš kautynių lauko.
Iš pirkios išbėgo anie trys, dabar jau ginkluoti, ir skubėjo prie Matėjo, kurį buvo apsupę kiti plėšikai. Markui radosi proga pasprukti, nes plėšikai jau nebekreipė į jį dėmesio. Buvo aišku, kad jie Matėją greitai nugalės, nors tasai gynėsi savo didžiuliu kalaviju kaip patrakęs. Ar ne geriau būtų pašaukti džigitus? Marko galvoje šmėkščiojo įvairios mintys.
— Markai, bėk! — išgirdo jis Matėjo balsą.
Priešais jį gulėjo karauno mesta ietis. Į padangę kilo dulkių sūkuriai, žvangėjo ginklai, girdėjosi plėšikų šūkavimai ir sužeistųjų vaitojimas. Keturi karaunai buvo ar nukauti, ar sunkiai sužeisti.
— Dumk pagalbos, Markai! — sušvokštė Matėjas.
Toliau viskas vyko žaibo greitumu. Matėjui užmetė kilpą ant kaklo, patraukė ir parbloškė žemėn. Kalavijas iškrito jam iš rankų. Markas buvo bepuoląs plėšikus, bet penkios atkištos ietys užkirto jam kelią. Greit susivokęs, jis sukirto pentinais — arklys atsistojo piestu ir, pasisukęs ant užpakalinių kojų, kiek įkabindamas leidosi iš susirėmimo vietos.
Markui viena mintis tebuvo galvoje: kuo greičiausiai suteikti Matėjui pagalbą! Jis vis dar tebegirdėjo besiplūstančius plėšikus. Arklys kaip viesulas lėkė medžiais ir krūmokšniais apaugusiomis atšlaitėmis, o Markas vis ragino ir ragino jį pentinais. Kelias vingiavo į kalno viršūnę.