Kur dingo Matėjas? Markas nežinojo, nė ką begalvoti. Jis būkštavo, kad jį galėjo nužudyti plėšikai.
Viršum žemės virpuliavo įkaitęs oras. Padangėse sklandė keturios erelių poros. Keistai atrodė ši popiečio tyla po viso to, kas čia neseniai įvyko. Markui reikėjo apsispręsti, ką daryti toliau: ar sekti plėšikus ir išaiškinti slaptą jų buveinę, ar ieškoti vilkstinės pėdsakų.
O, kad nebūtų jis sutikęs tėvo ristūno!
Antra vertus, į plėšikų rankas pateko mulai su popiežiaus dovanomis didžiajam chanui ir visa Polų manta. Jei Markas nenuseks paskui juos į kalnus, tai vėliau vargu ar pavyks išaiškinti jų slaptavietę.
O kapitonas Matėjas? O sužeistas Hasan-bekas?
Ir Markas su skaudama širdimi nusprendė toliau sekti karaunus. Plėšikų pėdsakai nuvedė jį stačiais vingiuotais takais per uolėtus, tarpeklių išraižytus kalnus ir nykias tarpukalnes į sraunaus upelio slėnį. Reikėjo tik stebėtis, kaip greitai plėšikai žygiavo tokiais keliais, varydamiesi ištisą pagrobtų gyvulių kaimenę. Ir nors Markas tuojau pat išskubėjo paskui, jam nepavyko jų pasivyti. Jodamas išilgai upės, jis pagaliau aptiko brastą, kur plėšikai perėjo į kitą krantą. Dabar jau buvo nesunku nusekti iki pievos, kur ganėsi gyvuliai, ir toliau iki karaunų gyvenvietės.
Kol plėšikai krovė nuo arklių ir mulų savo grobį, Markas spėjo apsidairyti po apylinkę. Jis užkopė į krūmais apaugusį šlaitą, nuo kurio buvo galima saugiau stebėti viską, kas dedasi kaime. Pašlaitėj, už kokio šimto žingsnių, buvo išraustos duobės belaisviams laikyti, o ties jomis vaikščiojo sargybinis su ietimi.
Ir štai Markas mato, kaip sargybinis įkiša ietį pro grotas, o paskui staiga krenta lyg žaibo nutrenktas ir sunkiai atsikelia, bet… ginklo rankoje jau nebeturi. Markas užmiršo nuovargį ir kankinusias jį niūrias mintis. Jis negalėjo prieiti prie duobės, bet buvo tikras, kad ten Matėjas — tik jis sugebėtų iškirsti tokį pokštą!
Nekantriai laukė Markas vakaro. Pamatęs, kaip Matėjas įtraukė į duobę sargybinį, jis garsiai nusijuokė. Karaunai, pasidaliję grobį, išsiskirstė po savo pirkias, sunkiais ryšuliais nešini. Sutemus Markas atsargiai nušliaužė šlaitu žemyn ir prisėlino prie duobės.
— Matėjau, čia aš, Markas. Ar jūs girdite mane? — sušnibždėjo jis.
— O kad tave šimtas! — sušuko Matėjas.
— Luktelkit, aš tuojau numesiu jums virvę.
Markas pririšo prie grotų virvę, kuria sargas buvo nuleidęs ąsotį, ir numetė kitą jos galą į duobę.
Matėjas taip tvojo sargui, kad tas ilgam neteko sąmonės, ir išlipo iš urvo.
— Sūnau mano… kaip tu visa tai padarei? — tyliai pratarė Matėjas, spausdamas Marką savo glėbyje. — O dabar eime. Mes turime išlaisvinti Hasan-beką. Raktą aš turiu — ištraukiau sargui iš kišenės.
Jie įsiklausė. Aplinkui viešpatavo tyla. Plėšikai dar buvo užsiėmę savo grobiu. Matėjas atrakino spyną ir pakėlė grotas.
— Hasan-bekai! — šūktelėjo Markas į tamsą.— Čiupkite virvę!
Atsakymo nebuvo.
— Mes atėjome jūsų išlaisvinti… Hasan-bekai!
— Bene bus netekęs sąmonės! — dingtelėjo Matėjui. Nujausdamas kažką negera, jis nusileido virve į duobę ir po valandėlės vėl išlipo.
— Deja, mes jau nebegalime jam padėti… Hasan-bekas mirė… Eime, Markai, negalima ilgiau gaišti!
…Jis turėjo niūrias, fanatiškas asasino akis. Žmonės nepasitikėjo juo, nes jis buvo užsidaręs ir vienišas. O štai dabar jis žuvo kovoje su plėšikais.
Tamsa pavertė medžius milžinais, o krūmus tykojančiais šalikelėse vaiduokliais. Nakties priedangoje slankiojo žvėrys. Žolėje sušlamėjo gyvatė ir nuvinguriavo į brūzgyną. Staugė šakalai, kažkur netoliese riaumojo liūtas. Giedrame danguje mirgėjo žvaigždės.
Matėją ir Marką gaubė gūdi naktis.
Praslinkus dviem dienoms po užpuolimo, Nikolas ir Mafijas Polai šuoliavo dulkėtais keliais nuožulnia įkalne. Juos lydėjo dvi šimtinės totorių karių ir penkiasdešimt džigitų. Priešais juos nuo karščio virpančioje tolumoje dunksojo tamsūs kalnai. Užpakalyje plytėjo mėlyna jūra, kurios vėsus alsavimas gaivino skubančius keleivius. Ormuzo slėnyje brendo javai. Šiltas jūros vėjas glostė gelstančias kviečių ir miežių varpas.
Nikolo Polo veidas atrodė pilkas ir suvargęs. Jis visas buvo kažkoks nustėręs. Niūrios mintys be paliovos lindo į galvą, nė valandėlės neduodamos ramybės. „Tai aš kaltas, jei jis bus žuvęs… Jokime greičiau, greičiau!.. Ak, ir kodėl aš nepalikau jo Venecijoj!.. Negaiškime nė minutės! Greičiau!.. Aš, aš esu kaltas!..“
Gauruoti totorių arkliūkščiai lėkė kiek kojos įkabina. Raiteliai savo darniais judesiais tartum suaugo su arkliais, kurie buvo neatskiriami nuo jų kaip strėlė ir lankas, kaip butelys ir vanduo, kaip maišelis ir maistas. Jie buvo pratę porą dienų nenulipti nuo arklių, net miegodavo balne, jiems besiganant.
Salia Nikolo Polo jojo jo brolis Mafijas, stengdamasis nuslėpti savo nerimą. Tylėjimas jį kankino.
— Gerai, kad mes bent savo dukatus iškeitėme į turkius, — prabilo jis.
— Nelaimės mane persekioja. Kampas nepalikau Marko Venecijoj!
— Nekalbėk niekų, Nikolai! — karštai atkirto Mafijas. — Aš esu tikras, kad berniokas gyvas. Juk plėšikai norės gauti už jį išpirką.
Tik dabar Nikolas atsigodė iš sustingimo.
— Jis pats puolė tiems plėšikams į nagus! Nelabasis traukė jį ieškoti to prakeikto Matėjo!
Apie vidurdienį jie sustojo trumpo poilsio. Vilkstinių kelias vingiavo aukštyn į kalnus. Kelyje pasitaikydavo upokšnių ir didesnių upelių, kur galėdavo išsimaudyti ir atsigaivinti šaltame vandeny. Vakare jiems dar buvo likęs vienos dienos kelias iki užpuolimo vietos. Nikolas Polas pasiūlė totorių vadui tęsti kelionę naktį.
Užkūrė laužus. Blėsčiojanti jų ugnis baidė nuo stovyklos žvėris, o dūmai — įkyrius vabzdžius. Kol arkliai ganėsi, raiteliai užkando ir sugulė ant savo kailių arba veltinių nusnūsti. Po dviejų valandų sargybiniai juos pažadino.
Naktį šiek tiek atvėso, ir dabar jie jojo daug greičiau, negu nepakenčiamoje dienos kaitroje. Nikolas ir Mafijas Polai snūduriavo balnuose. Nuobodi nakties tyla, monotoniški medžių, krūmų ir kalnų šešėliai, arklių kanopų dunksėjimas ir kamanų žvangčiojimas juos migdė. Broliai jojo būrio priekyje už pirmosios totorių voros. Staiga priekiniai raiteliai sustojo. Nakties tyloje pasigirdo įspėjamieji šūkiai. Būrys pasiruošė kovai.
Broliai Polai išgirdo griausmingą bosą:
— Apakote, ar ką, po velnių! Negi nematot, kad mes ne plėšikai?
O paskui skardų jaunuolišką balsą:
— Kur jūsų vadas? Mūsų vilkstinę užpuolė karaunai.
Nikolas Polas paspaudė arklį ir, Mafijo lydimas, nušuoliavo į priekį. Jam vis dar vaidenosi, kad iš jo šaiposi naktinės šmėklos.
— Markas! — sušuko jis dusdamas. — Juk tai mano sūnus! Argi nematote?
Totoriai pasitraukė į šalį. Nikolas Polas nušoko nuo arklio ir apkabino Marką.
— Kaipgi čia atsiradai, sūnau? — sušnibždėjo jis, staiga pagyvėjęs. Jis paleido Marką iš savo glėbio ir griežtai tarė: — Juk čia yra ir dėdė Mafijas. Jis taip pat susirūpinęs tavo likimu. Pasisveikink su juo!
Nikolas Polas pavėdėjo savo arklį į šalį. Jo ranka mėšlungiškai spaudė pavadį. Sukandęs dantis, jis mėgino bent kiek susitvardyti.
— Na, šit mes ir vėl drauge, dėde, — pasakė Markas kimiu balsu. Jis suprato tėvo jaudinimąsi, nes ir jį patį šią akimirką apėmė toks neapsakomas džiaugsmas ir drauge liūdesys, kad jo akys prisipildė ašarų.