— Vadinas, jis tam pritaria? — paklausė Markas susijaudinęs. — Tai jis jus įkalbėjo?
— Ne, tai mano noras, — nuramino jį prekijas. — Jūs dar jaunas, mesere Polai, bet jūs nepaprastas žmogus. Tikėkite, mes, pirkliai, mokame vertinti žmones, kitaip nė grašio neuždirbtume.
Hadži-Muhamedas atsilošė. Išblyškęs jo veidas atrodė šaltas ir paslaptingas.
Marką užplūdo neramios mintys. Jis priėjo prie turėklų ir įbedė akis į vandenį. Kaip jis džiaugėsi, kai tėvas jam pirmąsyk patikėjo savarankiškai atlikti prekybinį sandėrį! O dabar… Markas su kartėliu nusijuokė. Pasirodo, tėvas nori, kad jis taptų Hadži-Muhamedo padėjėju. Argi Markas neįrodė, kad sugeba veikti apdairiai ir sumaniai? Jis negalėjo suprasti tėvo.
Aštuntą kelionės dieną dangus apsiniaukė, nors debesų nesimatė. Atrodė, lyg koks žmogus būtų perėjęs per didžiulę salę ir užgesinęs visas žvakes. Jūra liūliavo tartum skystas švinas.
— Vanduo atrodo kibus, — sumurmėjo Matėjas. — Artinasi didelė audra. — Ir jis prisiminė štormą ties Ispanijos krantais, kai jų laivas sudužo į uolas.
Visa įgula susirinko denyje. Matėjas numetė Markui virvę, sakydamas:
— Štai imk, prisirišk tvirtai!
Dangus ir jūra apsitraukė pilku šydu. Visiška tyla — jokio vėjelio. Taip karšta ir tvanku, kad stačiai nebėra kuo kvėpuoti. Nuo menkiausių judesių muša prakaitas.
— Geriau eiti nuo denio, — pasakė Hadži-Muhamedas ir nulipo žemyn.
— Lik viršuj, — paliepė Matėjas Markui. — Apačioj pražūsi…
Jis pririšo Marką prie tiltelio turėklų ir pats prisirišo.
Pamažu pilkas rūkas ėmė gelsvėti, jūra susiūbavo, ir staigus karšto vėjo gūsis nuplėšė burę. Matėjas ir Markas sugulė ant grindų. Didžiulė banga persirito per denį, laivas iškilo ant vandens kalno keteros ir numarmėjo į prarają,— bangos blaškė jį kaip skiedrą. Vairininkas veltui mėgino pasukti rumpelį. Jam į pagalbą atskubėjo Matėjas ir visa savo jėga užgulė ratą, bet vairas nepajudėjo. Laivas atsidūrė vėjo ir šėlstančių bangų valioje. Stiebas grėsmingai pasviro.
Markas tvirtai įsikibo į medinius denio turėklus. Viršum jo tolydžio ritosi milžiniškos bangos. Virvė stipriai veržė jam krūtinę. Matėjas prišliaužė prie jo ir kažką šūktelėjo į ausį, bet Markas nieko nesuprato. Staiga denis pakrypo ant šono, paskui atsistojo beveik piestu ir smuko į prarają. Taip kartkartėmis laivas iškildavo į siautėjančių bangų keteras ir vėl garmėdavo žemyn.
Įtempęs visas jėgas, Markas apie nieką kita negalvojo, kad tik pavyktų išsilaikyti. Nebevaldomas laivas tapo tarsi savarankiška būtybė. Atrodė, kad kiekvieną akimirką siautėjančios vandens masės gali jį sugniuždyti. Markas prisiminė Matėjo žodžius: „Jei tik užeis audra, jis kaip mat subyrės į šipulius.“ Nejaugi jis atsidurs šiame kunkuliuojančiame pragaro katile? Bangos bematant jį prarytų.
Staiga tvykstelėjęs žaibas perskrodė niūrų gelsvai pilką dangaus šydą, ir tuojau pat sudundėjo griaustinis, kuris akimirką nustelbė klaikų jūros šniokštimą.
— Jei dabar pliūptels lietus, — sušuko Matėjas, — mes išgelbėti! Laikykis tvirtai, Markai! Nepaleisk virvės!
Vėjas nuslopino kapitono žodžius. Viršum jūros siautėjo audra— bangos, vėjas, žaibai, perkūnija — titaniškos stichijų grumtynės. Mažutis burlaivis tarsi skiedra nardė tarp vandens kalnų.
Markas atsimušė galva į medinę siją, rankos jam nusilpo, krūtinę skaudžiai spaudė įtempta virvė. Kaip tik tuo momentu Matėjas čiupo jį į glėbį ir nutempė ant kapitono tiltelio. Jis atleido virvę, ir Markas, atgavęs jėgas, vėl tvirtai įsikibo į turėklus.
— Pradėjo lyti! Štormas silpnėja! — išgirdo jis Matėjo balsą.
Štormas iš tikrųjų aprimo. Dangus atsiskyrė nuo jūros, kuri jau nebesiautėjo taip grėsmingai. Jūreiviai džiaugsmingai šūkavo, pragariškas šokis baigėsi, laivas vėl pakluso žmonių valiai. Lietus pliopė virš jūros, protarpiais griaustinio palydimas, ir tarytum sklaidė bangas.
Tai buvo nuostabus, vėsus lietus. Bet štai iš debesų išniro saulė! Trumpą neužmirštamą akimirką lietaus lašai ir bangos sutvisko grynu auksu.
Matėjas ir Markas, stovėdami ant denio, vyniojo virves, kuriomis buvo prisirišę.
— Senas padorus laiviūkštis! — sušuko Matėjas, su pasigėrėjimu žiūrėdamas į stiebą.— Ar aš nesakiau?
— O ne, — atkirto Markas šypsodamas. — Jūs sakėte, kad, ištikus audrai, jis subyrės į šipulius!
Dvyliktą dieną burlaivis įplaukė į mažą Samako uostą. Hadži-Muhamedas supažindino Marką su savo bičiuliu, indų prekiju, ir tas pakvietė keleivius apsigyventi jo namuose. Perlų žvejyba Bachreino salose buvo beveik ištisai indų pirklių rankose. Indų prekijo namas buvo persiško stiliaus, su kvadratiniu kiemu viduje ir panėšėjo į nedidelius rūmus. Trys didžiosios menės sienos buvo ištapytos mėlynomis ir auksinėmis gėlėmis. Nuo kiemo menę skyrė stiklinė siena, pro kurios vitražus smelkėsi marga šviesa, pabrėždama kažkokį niūrų, slegiantį šios didelės menės prabangumą.
Kitos dienos rytą Hadži-Muhamedas nusivedė Marką ir Matėją į uolėtą salos pakrantę. Einant pro skurdžias kaimo pirkeles, juos apspito pulkas juodų ir rudų sulysusių vaikų išpampusiais pilvais. Ištiesę rankas, jie prašė išmaldos. Matėjas davė jiems maišelį kvietinių paplotainių, ir vaikai godžiai puolė prie skanėstų.
— Kas gyvena šiose pirkiose? — paklausė Markas.
— Perlų ieškotojai. Tai daugiausia negrai. Bet štai jau ir jūra!
Priešais juos plytėjo saulėje spindinti jūra. O salos gilumoje, prie šaltinių ir upokšnių, driekėsi sodai ir puikavo gražūs namai. Turtinga sala!
Pakrantėse gulėjo kalnai geldelių, kurių vidus puvo saulėje. Juodaodės, skarmalotos moterys krapštė iš geldelių pašvinkusius moliuskus, ieškodamos perlų. Prižiūrėtojai įtariai jas stebėjo. Viena moteris pakilo, norėdama bent valandėlę atsitiesti ir atsikvėpti. Tuojau pat prišoko prižiūrėtojas su rimbu ir, piktai plūsdamas, grąžino ją prie darbo.
Moteris, nuleidusi galvą, vėl ėmė raustis dvokiančių geldelių krūvoje.
Tyras kaip krištolas įlankos vanduo tarp tamsių uolų spindėjo tarsi žydras deimantas. Perlų ieškotojų valtys gulėjo apverstos siaurame pajūry.
Matėjas lėtais žingsniais artinosi prie prižiūrėtojo. Jo įdubusios akys degė pykčiu. Tasai atatupstas traukėsi link vandens.
— Sakyk, gyvuly neraliuotas, už ką tu mušei tą moterį? — paklausė Matėjas įširdęs.
Prižiūrėtojas niekaip negalėjo suprasti, ko nori iš jo tasai milžinas. Matėjas ištraukė jam iš rankų rimbą ir sviedė į vandenį.
— Ką jūs ten darote? — piktai sušuko Hadži-Muhamedas.
Moterys be perstojo dirbo savo darbą.
Matėjas grįžo pas Hadži-Muhamedą. Prižiūrėtojas ėmė šaukti jam iš paskos, bet, kai šis atsigręžė, tuojau pat nutilo, kažką piktai murmėdamas.
— Nesikiškite į svetimus reikalus, mesere Matėjau! Tuo jūs galite pakenkti mūsų prekybiniams sandėriams. Tos moterys — vergės iš Afrikos ir priklauso mūsų pažįstamam indų prekijui. Ką jūs galvojate, mesere Polai?
— Aš manau, kad Matėjas pasielgė teisingai!
— Mes esame prekijai, o ne vergų užtarėjai, — šiurkščiai atrėžė Hadži-Muhamedas. — Kas to nesupranta, tas nieko nenusimano apie prekybą.
Ir jis pagreitino žingsnį. Markas susimąstęs ėjo paskui.
Vanduo jūroje buvo vaiskus, ir saulės spinduliai siekė koralais aptekusį dugną. Ant uolų iškyšų lyg sustingę stovėjo perlų ieškotojai. Ant juodų ir tamsiai rudų žvilgančių kūnų blizgėjo vandens lašai. Narai sunkiai alsavo, spausdami kumščiuose lenktus peilius, kuriais jie plėšia nuo akmenų geldeles. Pasijuosę plonus tinklelius, jie ilsėjosi, abejingai žiūrėdami į jūrą.