Paskiau miestą užkariavo chanas Chubilajus ir pasiskelbė „dangaus sūnumi“.
Iš pradžių mažai kas tepasikeitė. Bet štai kartą pasklido neįtikimas gandas, kad visi katajiečiai turi palikti Chanbalyką ir keltis į kitą upės krantą, tenai, kur dunksojo chano rūmai. Dešimtys tūkstančių žmonių, amatininkų ir darbininkų buvo varu nuvaryti į kitą krantą. Šitaip aplink imperatoriaus rūmus įsikūrė Dadu miestas.
Jis turėjo kvadrato pavidalą, dvidešimt keturias mylias aplinkui, taigi viena kraštinė buvo šešių mylių ilgio. Miestą supo balta stora mūrinė siena su trejais vartais kiekvienoje pusėje. Viršum tų vartų ir protarpiuose iškilo gražūs bokštai, kur miesto sargyba laikė savo ginklus. Dvylika tūkstančių kareivių saugojo tas tvirtas sienas.
Tiesios gatvės šaute šovė nuo vartų ligi vartų. Abipus jų traukėsi eilės prekininkų būdelių ir parduotuvių. Visi miesto sklypai buvo keturkampiai ir surikiuoti vienas šalia kito. Namai stovėjo sklypo vidury, tad nuo gatvės juos skyrė kiemai ir sodai. Naujasis miestas, taisyklingai suplanuotas, panėšėjo į didelę šachmatų lentą. Miesto vidury stypsojo aukštas bokštas su jame kabančiu dideliu varpu. Vakarui brėkštant, tas varpas sugausdavo tris kartus, ir po trečiojo karto nė vienas žmogus be specialaus leidimo negalėjo pasirodyti gatvėje, nebent jau tik tuomet, kai sunkiai sergąs ligonis buvo reikalingas skubios pagalbos. Tada pirma jo turėjo eiti tarnas, žibintu nešinas.
Visiškai sutemus, šiame didžiuliame mieste stodavo kapų tyla, nors dieną jis buvo panašus į knibždantį skruzdėlyną. Tik būriai sargybinių, po trisdešimt ar keturiasdešimt, žingsniavo ištuštėjusiomis gatvėmis, žiūrėdami, ar kas nenusižengė draudimui. Tokius prasižengėlius jie kaip mat sugriebdavo, kišdavo į kalėjimą, o kitą dieną — teismas. Už pasirodymą naktį gatvėje mušdavo lazdomis ir dažnai užplakdavo negyvai.
Ir Vano tėvas turėjo anuomet palikti savo kalvę ir, kaip ir daugumas amatininkų, sargybos lydimas, persikraustyti į Dadu. Tik nedaug turtingų katajiečių, kuriais — pasitikėjo mongoliški ponai, liko senajame mieste. Tačiau mieste gyventojų vis daugėjo, ir netrukus miestas išsiplėtė. Prie kiekvienų vartų atsirado priemiestis, o tie priemiesčiai, toliau besiplėsdami, susijungė tarp savęs. Aplink miesto sienas išaugo kitas miestas, daug didesnis už tą aptvertąjį.
Priemiesčiuose gyveno daugiausia svetimšaliai pirkliai ir amatininkai. Vasarą jie kartu su chano dvariškiais išvykdavo į Šandu, o paskiau grįždavo atgal į sostinę. Šie žmonės suplaukė iš visų Katajaus provincijų ir iš tolimųjų Vakarų, suvilioti gandų apie pasakiškus chano Chubilajaus turtus ir vildamiesi čia greitai pralobti.
Viešbučiai, užvažiuojamieji kiemai ir sustojimo vietos vilkstinėms buvo įrengti gatvėse kas kiekviena mylia. Kai pirkliai arba pasiuntiniai atkeliaudavo pas didįjį chaną, jie gyvendavo imperatoriaus lėšomis — tokia buvo tvarka. Finansų ministras Achmedas nuolatos turėjo rūpestį, kur čia suradus naujų pajamų šaltinių, nes rūmų išlaidos vis augo ir augo. Katajiečių mokesčiai už mieles, kviečius, — medieną, porcelianą, šilkmedžio uogas, anglis, šilką ir vilnas, alyvmedžių vaisius, o taip pat už žemės sklypus irgi padidėjo kelis karius. Kasdienio vartojimo prekių kainos kilo kas mėnesį, o druskos saikas dabar kainavo negirdėtai brangiai.
Ugnis kalvės žaizdre užgeso. Vanas nusijuosė odinę prijuostę, apsivilko medvilninę palaidinę ir išėjo į gatvę. Miestą gaubė sutemos. Dar spindėjo siaura vandens čiurkšlė, tekanti iš šulinio, o raibuliuojančiame vandens paviršiuje šokinėjo auksiniai žiburėliai.
Pirkliai dėliojo į krūvas savo prekes, uždarinėjo parduotuves. Pro kalvę praėjo senas, visų čia gerbiamas muzikantas. Vanas pagarbiai jį pasveikino.
Artėjo naktis. Gaudžiai nubangavo varpo dūžis, ir gatvės nutilo. Nutrūko ir fleitos daina.
Į kalvę įėjo linksmas kepėjas Li ir atnešė savo bičiuliui bandelių.
— Valgyk, Vanai, — tarė jis, ir, apsižvalgęs aplinkui, sukuždėjo — Šią naktį… Nepamiršk! — Ir paskui garsiai tarė: — Turiu jau skubėti. Labanakt, Vanai.
Jau visai sutemo. Pro Vaną praėjo kilmingai apsirengęs svetimšalis. Pamatęs nusikaltėlio įdagą Vano veide, jis paspartino žingsnį.
— Ko buvo atėjęs kepėjas Li? — paklausė neregys Ši.
Vanas nieko neatsakė. Jis, rodos, dar jautė svetimšalio žvilgsnį. Varpas sugaudė antrą kartą. Kalvis karčiai nusijuokė.
— Klausykit, žiūrėkit! Aš nusikaltėlis! — sušuko Vanas vyrui, kuris talžė kailį užsispyrusiam savo asilui.
— Kas jums, tėve Vanai? — paklausė sumišęs jaunuolis.
— Li mums atnešė gardžių bandelių. Valgyk į sveikatą. Pro kalvę praėjo kažkoks nepažįstamas svetimšalis. Šit ir viskas.
— Ačiū jums, tėve Vanai.
Trečią kartą nuskambėjo varpas. Didžio miesto gatvės ištuštėjo, kur-ne-kur languose spingsojo lempelės. Visas miestas atrodė tuščias, išmiręs.
Prie bokšto su varpu stovėjo du sargybiniai su lankais rankose. Pro matinius langus ir medinių namų plyšius skverbėsi blausi šviesa. Būrys sargybinių žygiavo didžiąja gatve.
— Gult, gult jūs, tinginių pančiai! — išdidžiai šūktelėjo vienas sargybinių ir barkštelėjo ieties kotu į medinius vartus. Kiti leipo iš juoko.
Kažkoks vyras stovėjo skersgatvy, lūkuriuodamas, kol praeis triukšminga sargyba. Iš siaurų pakumpusių pečių galėjai spėti, kad tas aukštas žmogus kažkoks liguistas. Veido patamsy nesimatė. Atsargiai jis žengė palei sieną. Skersgatvy stabtelėjo. Akimirką langas nušvietė jo veidą. Kaktą, smilkinius ir nosį dengė juoda kaukė. Jis palūkėjo, kol nutilo sargybinių balsai, apsidairė ir perbėgo skersai gatvę.
Vąno kalvėje buvo tamsu. Čia pat už durų stovėjo neregys. Jis girdėjo tai, ko niekas kitas negalėjo nugirsti. Žiurkė išlindo iš savo urvo, pribėgo prie kopūstlapio ir ėmė jį graužti. Dvejetas vyrų perlipo mūrinę tvorą, greit jų žingsniai pasigirdo kieme, ir vienas, sunkiai alsuodamas, sušnibždėjo: „Štai mes ir čia!“ Durys girgžtelėjo, ir dvejetas įėjo į vidų.
Bet tai buvo arti. Tačiau Ši girdėjo viską, kas dėjosi toliau. Jo klausa buvo taip išlavinta, kad jis pagal žingsnius galėjo nustatyti nuotolį. Sargybiniai tuo metu jau pasiekė bokštą su varpu.
Ši išgirdo tylius žingsnius tą pat akimirką, kaip ir kaimyno šuo, sulojęs gretimame s®de. Jis pravėrė duris. Nepažįstamasis su kauke įžengė į tamsią kalvę.
— Nuvesk mane pas Vaną! — paliepė jis.
— Einam, pone.
Sutūpę aplink aliejinę lempelę, šnekučiavosi kalvis Vanas, kepėjas Li, kurpius U ir nešikas Janas. Blausi spingsulė apšvietė tik veidus, o kambarys skendėjo tamsoje. Langinės buvo uždarytos.
— Aš esu bevardis pasiuntinys, — prabilo žmogus su kauke. — Sėdėkit ir klausykit. — Jis pažvelgė į neregį Ši ir patylėjęs tarė: — Vaikinas tegul išeina.
Ši klusniai pasuko į duris, bet tuo tarpu įsikišo Vanas:
— Jis gali pasilikti. Ši niekam nieko nepasakys, pone. Nors piauk — nepasakys.
— Gerai, — sutiko bevardis pasiuntinys. Jeigu taip, tegul pasilieka.
Ši laimingas atsisėdo tamsioje kertelėje ir, pastatęs ausis, klausėsi vyrų pašnekesio.
— Kada gi užsidegs kalnuose signaliniai laužai? — paklausė nekantrusis Li.
Vanas atsiminė tamsią prismirdusią kamerą, kurioje jis išbuvo trejus metus. Skruostuose jam peršėjo du įdagai.
— Mirtis žudikams! — piktai sumurmėjo jis.
Nešikas Janas ir kurpius U tylėjo.