Imperatorius įtariai žvelgė į Marką Polą, Siu Sianą ir Achmedą. Kas jie tokie? Draugai ar priešai? Chanas Chubilajus patenkintas šyptelėjo. Kas išdrįstų tapti jo priešu? Vienas jo rankos mostas sunaikintų kiekvieną. Tačiau dėl tos valdžios reikia kariauti kasdien, todėl jam reikalingi Siu Sianas, Achmedas, Markas Polas ir tūkstančiai kitų, kurie jam padėtų engti svetimas tautas. Jis vertino jų protą, bet nemylėjo nė vieno. Kol jie jam reikalingi, jis apiberia juos briliantais, puošia brangiais drabužiais, dovanoja aukso indus, o kai ne, palieka juos likimo valiai ir dar smagiai pasijuokia, matydamas, kaip buvusį jo favoritą puola gauja pavyduolių, tarsi pulkas maitvanagių kritusį gyvulį.
Patylėjęs imperatorius tarė Achmedui:
— Jūs esate finansų ministras. Girdėjote, ką sakė Markas Polas ir Siu Sianas? Dabar noriu jūsų patarimo.
Achmedas širdyje nusijuokė. Jis puikiai suprato chano Chubilajaus žodžius. „Tu, Achmedai, turi parūpinti man pinigų“, — va ką norėjo pasakyti imperatorius. Dabar pats laikas atkeršyti nekenčiamam Siu Sianui. O Marką Polą, tą jauniklį, įsigudrinusį pralįsti į chano Chubilajaus favoritus, jis prisimins vėliau.
Pagarbiai jis priėjo prie savo valdovo sosto.
— Jūsų nuolankusis tarnas prašo jūsų didenybę paskirti jam valandėlę dėmesio; Aš, nevertasis jūsų malonės, drįstu palyginti valstybės valdymą su didžiulio plėšinio arimu. Seniau nebuvo žmogaus, kuris imtųsi arti tokį lauką, tad piktžolės jame bujote bujojo. Bet va, jūsų didenybei įsakius, to darbo ėmiausi aš. Yra jau įdirbtų laukų, yra ir neįdirbtų. Kai kur tik pasėta, o kai kur jau žaliuoja. Bet jei tų laukų nežiūrėsi, pasėliai žus ir beliks tik gailauti.
Ministras Achmedas patylėjo ir dėbtelėjo į chaną Chubilajų, kuris susidomėjęs jo klausėsi. Tarsi negirdėdamas pikto šnabždesio, Achmedas jau tvirtu balsu varė toliau:
— Patarėjas Siu Sianas prižiūri mano darbus. Jis ir yra mano laukų sargas. Tačiau jei jis nebus pakankamai energingas ir uolus, arėjo triūsas nueis perniek. Bet jei dangus neatsiųs lietaus, derliaus vis vien negausime, tegu tas sargas nors ir iš kailio neriasi. O dangaus lietus — tai man didesnės valdžios suteikimas, jūsų didenybe. Tegu jūsų didenybė atleidžia man už tokį pasakymą.
Chanas Chubilajus teikėsi nusišypsoti Achmedui ir tarė:
— Lapės nemėgsta greitakojo šuns. Bet kaip galėtų jo nemėgti patsai šeimininkas? Aš įsakau, kad nuo šiol Achmedas pats, be patarėjo Siu Siano, turi spręsti visus finansinius reikalus. O chanas Kogotajus tepasirūpina Achmedo asmenine sargyba.
Achmedas nugalėjo. Svečiai kėlė prie lūpų taures, vaišinosi gardžiais valgiais, o iš lūpų į lūpas ėjo žinia, kad chanas Chubilajus padidino finansų ministro valdžią. Visų akys nukrypo į Siu Sianą. Jis tyliai brovėsi pro puotaujančiųjų minią prie savo stalo. Valgė ir gėrė jis mažai. Kai stalai buvo nuimti, o komediantai ir juokdariai ėmė rodyti savo meną, Siu Sianas paliko Scilę, kurioje gaudė linksmi balsai ir girti kvatojimai.
Arfininkai brunzgino stygas, trimitininkai pūtė dūdas, fleitistai grojo fleitomis, būgnininkai mušė būgnus, smuikininkai čirpino smuikus. Valdovas maukė vyną. Nugaros, sulenktos prieš jį, iš sosto aukštybės atrodė kaip žvilgantis margaspalvis kilimas.
Markas Polas matė, kaip menka Siu Siano figūra šmėžtelėjo ant aukšto tilto, vedančio į princo Čimkimo rūmus.
Dienos ėjo vis trumpyn. Į Chanbalyką suvažiuodavo daugybė vežimų, prikrautų anglies. Prie venecijiečių namų taip pat sustojo toks vežimas. Iš jo iškrovė juodus akmenis, kuriuos kalnakasiai kasa iš žemės. Venecijoje Markas niekad nebūtų patikėjęs, kad kur pasaulyje yra degančių akmenų, kurie daug smarkiau šildo, nei medžio anglis, ir dega taip lėtai, kad jų kaitros užtenka visai nakčiai. Jis jau matė tiek nuostabių dalykų ir per tuos kelerius metus taip prie visko priprato, kad nė kiek nesistebėdamas šildėsi rankas viršum tų ugnimi žėruojančių akmenų.
Ruduo jau žengė per Chanbalyko gatves ir skersgatvius. Žvarbus vėjas ūžavo sau po ražienas, šlameno šiaudines tvoras, siūbavo medžius imperatoriaus parke ir plėšė nuo jų paskutinius lapus. Viršum stogų dulkė šaltas lietus. Paukščiai užmiršo savo giesmes. Kregždės zujo aplink bokštus prie miesto sienų, krito it strėlės į gatvės vidurį ir vėl šaudė į dangų, apsitraukusį balkšvais debesimis.
Tyliomis saulėtomis dienomis tarp amžinai žaliuojančių medžių blykstelėdavo menkas spindulėlis. Bet saulė jau nebeturėjo savo galios, ir dangus buvo kažkoks šaltas, balkšvai žydras.
Vakarop elgetos traukė iš krepšių savo skarmalus ir sužvarbę supstėsi jais. Vanas vis kalė kalavijus ir iečių antgalius. Kepėjas Li bėgiojo su savo prekėmis iš gatvės Į gatvę ir gudriu žodžiu kurstė neapykantą, kuri it melsva liepsnelė jau pleveno žmonių širdyse.
Kurpius U gavo parduoti dirbtuvėlę ir palikti savo namus, kadangi jis niekaip neįstengė sumokėti mokesčių. Nešikas Janas, kaip ir anksčiau, tampė ant savo pečių ponų palankinus ir kas vakarą pasakojo bevardžio pasiuntinio patikėtiniui, ką jis išgirdo per dieną.
Amatininkai dirbo išsijuosę. Prie keitimo kasų stovėjo ilgos eilės pirklių ir prekininkų, kurie norėjo iškeisti suplyšusius pinigus. Tačiau pinigus keitė tik keletą valandų per dieną, nes iždas buvo beveik tuščias.
Kai kurie smuklininkai, arbatnamių bei pirčių savininkai savo tarnautojams ir tiekėjams mokėjo bambuko lazdelėmis, ant kurių jie parašydavo, kiek esą skolingi, ir dėdavo savo parašą. Bet tas bambukines lazdeles galėdavai išmainyti į pinigus tik pas tą šeimininką, kuris jas davė.
Dvidešimt aštuntąją mėnulio dieną, rugsėjo mėnesį, su didžiausiom iškilmėm buvo atšvęsta imperatoriaus gimimo diena. Dvidešimt tūkstančių kunigaikščių, valdininkų ir kitokių dvariškių gavo dovanų auksu ir sidabru siuvinėtus drabužius, baltas pušnis ir brangiai išpuoštas geltonas juostas. Tokį pat apdarą gavo ir Markas. Kai visi jie suėjo į menę, galėjai pamanyti, kad čia vieni karaliai susirinko.
Dangus tą dieną buvo paniuręs, ir imperatoriui vėl skaudėjo pilvą. Krikščionys, saracėnai, budistai ir kitų religijų išpažinėjai meldėsi kiekvienas savo dievams, idant tie laimintų imperatorių ir duotų jam sveikatos, laimės ir ilgo amžiaus. Mongolų kunigaikščiai ir kitų užkariautų tautų pasiuntiniai nešė į rūmus brangias dovanas.
Mahometonų pirkliai iš kirgizų krašto atgabeno imperatoriui, didžiam medžioklės mėgėjui, puikių sakalų ir erelių. Chanas Chubilajus nusiuntė jiems skanėstų nuo savo stalo, — tai buvo ypatinga malonė. Tačiau svetimšaliai sėdėjo nuleidę galvas ir mėsos neėmė nė į burną. Chanas tatai pastebėjo ir liepė paklausti, kodėl jie nesiteikia priimti jo vaišių. Vyriausiasis iš pirklių, aukštas, tiesus senis ilga balta barzda, išdrįso pasakyti, kad tą mėsą, iš kurios pagaminti patiekalai, musulmonų religija draudžia valgyti. Achmedas išraudo, vos tik per salę nuaidėjo rūstus imperatoriaus balsas. Chanas Chubilajus liepė musulmonų pirkliams prieiti arčiau.
— Jums nepatinka mano valgiai? — burbtelėjo jis piktai. — Imkit savo daiktus ir drožkit lauk!
Ir tada karvedys Vandžu puolė prieš imperatorių ant kelių ir paprašė jį išklausyti.
— Ko tau reikia? — nustebo chanas. — Sakyk greičiau!
Vandžu pakilo ir garsiai tarė:
— Atleiskit man, jūsų didenybe, bet noriu jums pasakyti, ką skaičiau šventoje saracėnų knygoje. Ten taip pasakyta: „Žudykit visus, kurie garbina daugelį dievų.“