Salėje stojo kapų tyla. Narsusis karvedys Vandžu, katajietis iš šiaurės, išdrįso visų akyse stoti prieš musulmonų pirklius. Kiekvienas suprato, kad tie žodžiai skirti pirmiausia Achmedui, kuris geriausias tarnybas patikėdavo savo bendratikiams. Daugelis piktdžiugiškai šypsojosi, mat, rūmuose įvairios grupės tarpusavy piovėsi.
Musulmonų pirkliai stovėjo lyg įbesti. Chanas Chubilajus pasišaukė juos dar arčiau.
— Girdėjote, ką pasakė Vandžu?
Senas pirklys sutrikęs apsidairė. Ir tuomet priėjo Achmedas, puolė ant kelių prieš sostą ir paprašė jį išklausyti. Tačiau chanas Chubilajus neleido jam nė žodžio tarti. Jis pasiuntė vieną rūmininką, kad atvestų mahometonų išminčius. Kai šie atėjo, imperatorius kreipėsi į patį išmintingiausią:
— Ar tiesa, kad jūsų šventojoje knygoje parašyta: „Žudykit visus, kurie garbina daugelį dievų“?
Išminčius lyg sugautas dairėsi į šalis, tarytum ieškodamas atsako į imperatoriaus klausimą.
— Ten taip parašyta, jūsų didenybę,— galų gale atsakė jis.
— Ir jūs tikite, kad jūsų šventasis įsakymas yra kilęs iš paties dievo? — Imperatorius dabar kalbėjo ramiai, tarsi norėdamas padrąsinti iš baimės drebantį išminčių.
— Žinoma, jūsų didenybe, — tvirtai atsakė išminčius.
— Dievas liepia jums žudyti netikėlius, tad kodėl jūs jo neklausot? — suktai paklausė didysis chanas.
Tas klastingas klausimas visai susisuko išminčiui galvoje, ir jis tvirtai išdrožė:
— Mes to dar negalime daryti. Dar neatėjo laikas.
Visa salė suūžė iš pasipiktinimo. Achmedą paėmė siaubas. Jis net pabalo iš įtūžio ir baimės.
— Užtat AŠ galiu jus žudyti! — sušuko chanas Chubilajus. — Stverkit jį ir nuręskit jam galvą. O kitus į kalėjimą! —įsakė jis.
Sargybiniai pagriebė nelaiminguosius, kurie nė nemėgino priešintis, ir nutempė per salę. Vandžu pasislėpė minioje. Jo draugas Čui Inas, kanceliarijos valdininkas, tylėdamas uždėjo jam ranką ant peties.
Ministras Achmedas buvo baisiausiai susijaudinęs ir perpykęs. Tarsi kokia smaugianti ranka sugriebė jį už gerklės. Tie kvailiai per vieną akimirką gali sugriauti viską, ką jis per daugel metų yra sukūręs. Jam nė motais, kad tam asilui nusuks galvą, o kitus sukis į kalėjimą. Tai jam visai nerūpi. Bet jis puikiai žino, kad chano Chubilajaus rūstybė dabar gali užgriūti ir jį patį.
Achmedas akimis sekė Vandžu, stovintį greta Čui Ino. Ilgai Achmedas suko galvą, kaip čia numaldyti didžiojo chano rūstybę. Ir jam gimė sumanymas, kaip atkeršyti karvedžiui Vandžu. Vos tik sutvirtinsiąs savo valdžią, sutriuškinsiąs Vandžu bičiulį Čui Iną.
Susitvardęs Achmedas vėl paprašė imperatorių žodžio.
— Kalbėk, Achmedai! — tarė chanas Chubilajus jau kiek švelnesniu balsu.
Jis meldė imperatorių dar truputį atidėti mahometonams bausmę. Jis pasiūlė iškviesti dar du kitus mahometonų mokslinčius ir leisti jiems paskaityti tam tikrą korano vietą. Aplinkui stovinčių, dvariškių nuostabai chanas Chubilajus sutiko.
Kas gali žinoti, ką galvoja valdovas ką nors svarstydamas. Jo sprendimai buvo tokie pat atmainūs, kaip ir tas skausmas, kuris čia deginte degina, čia vėl atslūgsta. O dangus pro atdaras duris matyti toks gelsvas, tarytum siera.
Argi verta rūstinti svetimus dievus?
Aistrų ir garbės troškimo išvagotas chano Chubilajaus veidas buvo neperžvelgiamas it pilkas akmuo. Į savo triumfo vežimą jis pasikinkė ne tik svetimšalius, bet ir jų dievus. Su žmonėmis jis žaidė kaip su lėlėmis, bet dievams jis jautė prietaringą baimę. Krikščionys turėjo savo dievą Jėzų Kristų, saracėnai — Mahometą, žydai — Mozę, o katajiečiai — Budą. Chanas Chubilajus garbino visus keturis ir prašė jų paramos.
Imperatorius atsilošė savo soste, laukdamas ateinant musulmonų mokslinčių, ir patenkintas atsiminė, kaip jis neseniai atsakė Markui Polui. Venecijietis, nutaikęs gerą progą, paklausė chaną, kodėl jis nenorįs priimti krikščionių tikėjimo. Ir tuomet jis, pats galingiausias pasauly valdovas, atsakė jam, gudriai šypsodamas:
— Sakyk, gerbiamasis, o kodėl aš turėčiau tapti krikščioniu? Jūs pats matot, kad krikščionys nežino jokių stebuklų. Tuo tarpu kiti padaro, ką tik jie nori. Jų burtininkams pavaldūs saulė ir lietus, ir jie gali juos nuginti į bet kurią dangaus pusę. Kai aš sėduosi prie stalo, jie padaro taip, kad pas mane ateitų taurės, sklidinos pieno ar vyno, ir aš galiu sau gerti, kiek tinkamas. Jie skrajoja oru, ir jokia ranka jų negali paliesti. Jūs pats matėte, kad jų žyniai labai iškalbingi ir išpranašauja, ką tik noriu sužinoti. Jei atsiversčiau į jūsų tikėjimą ir tapčiau krikščioniu, ką pasakytų mano rūmų kunigaikščiai ir visi kiti, kurie nėra linkę į krikščionybę? Argi jie manęs nepaklaustų, kuriam galui aš priėmiau krikščionybę? Ir ką gi tie kunigai gali, kokius stebuklus mums žada? Juk jie to paklaustų? O aš neturėčiau ką atsakyti. Ir jie mane palaikytų paklydusiu žmogumi, o jų žyniai, kurie tikrus stebuklus daro, lengvai galėtų mane pražudyti.
Vos prieš sostą suklaupė du mahometonų mokslinčiai, visa salė subruzdo. Chanas Chubilajus apžvelgė juos tylėdamas ir liepė jiems stotis. Jiedu stengėsi nuslėpti savo susijaudinimą. Vienas jų buvo mažo ūgio, visai pražilęs, nerimastingomis akimis. Aukšta jo kakta ir smilkiniai buvo išvagoti giliomis raukšlėmis. Antrasis — ilgšis, prakaulaus veido ir didelėmis rankomis. Jis pamatė į jį nukreiptą Achmedo veidą, valandėlę užsimerkė, ir jo veidas iškart pasidarė rimtas.
— Ar tiesa, kad jūsų šventoji knyga liepia žudyti kitatikius? — paklausė imperatorius.
Visi tylėjo, sužiurę į du žiniūnus. Achmedas buvo baltas kaip popierius, tačiau šaltas ir abejingas. Tą valandą jis apsvarstė visus galimumus ir prisiekė žiauriai atkeršyti Vandžu ir jo bičiuliui, jei tik pasiseks atkalbėti imperatorių nuo nelemto jo ketinimo nugalabyti mahometonus. Net ir tuomet, jei musulmonai pateks į nemalonę, juo nusikratyti nebus taip lengva.
Ir štai įvyko kažkas netikėta. Gelsvas it siera dangaus uždangalas prasiskleidė, ir ištryško linksmi saulės spinduliai, nuskaidrindami pilką rudenio dieną. Stogų čerpės sužibo auksu. Komediantai, kurie linksmais veidais laukė už durų, atsidūrė šviesoje, tartum būtų įžengę į sceną. Dvariškių minios sujudo. Auksas, sidabras, briliantai, margi šilkai ir raudonos kolonos — viskas nušvito tamsiame raižytinių sienų fone. Švietė saulė, ir jos spinduliai brovėsi į salę.
— Tas teisybė,— pradėjo savo kalbą didysis prakaulis mula, — kad Alachas liepia žudyti tuos, kurie garbina daugelį dievų. Bet jis turėjo galvoje tik tuos, kurie nepripažįsta jokios aukščiausios esybės. O jūsų didenybė kiekviename savo įsakyme minite dievo vardą, tai jūsų ir jūsų vienatikių jokiu būdu negalima priskirti prie tų netikėlių, kuriuos šventoji knyga liepia žudyti.
Chanas Chubilajus buvo patenkintas mulos atsakymu, mat, netikėtai sušvitusią saulę jis palaikė ne kuo kitu, o dangaus ženklu. Jis paliepė tučtuojau paleisti suimtuosius, o abu mulas gausiai apdovanojo.
O paskui, lyg niekur nieko, visi vaišinos toliau. Dvariškiai ir jų damos tiek prisišveitė, jog pilvai vos neplyšo, o nuo gėrimų kai kas net ir slenkstį kliudė.
Žiemos mėnesiai nešė sniegą ir šaltį. Vieną dieną aklasis Ši susijaudinęs įbėgo į kalvę ir tarė:
— Tėve Vanai, suėmė kepėją Li. Kareiviai braunasi į visus namus ir ieško ginklų. Janas sako, kad jūs turite tučtuojau slėptis.
Ši pastvėrė nugrubusią kalvio ranką.
— Sakykit ką nors, tėve Vanai… — maldavo jis, pakėlęs baimės kupiną veidą.