Vanas priglaudė Ši prie krūtinės.
— Bėgti? — pradėjo jis prikimusiu balsu. — O kurgi mes nubėgsime, Ši? Mano veide įdegintas nusikaltėlio ženklas. Mano gatvėje visi žino, kas aš toks. Bet kas man duos darbo svetimame mieste? Ten visi manys, kad aš vagis arba galvažudys.
— Aš moku groti bambukine fleita. Badu nemirsim. Skubėkit, tėve Vanai. Girdėjau, kaip rėkė moterys, kai atėję kareiviai kirviais kapojo duris. — Ir visai tyliai jis pridūrė: — Aš bijausi. Einam, tėve Vanai.
Vaikinukas visas virpėjo, ir kalvis tai pajuto. Jis prisiminė kalėjimo landynes, kur jis vos galvos nepalydėjo. Dabar jie išsivedė linksmąjį jo bičiulį, kepėją Li. Ir vėl kareiviai valkiojasi po miestą, ieškinėdami nepaklusniųjų katajiečių. Vanas prisiminė ir tą naktį, kada į jo namus buvo atėjęs bevardis pasiuntinys. Kiek jis tada tikėjosi. Jie privežė daug geležies, o jis iš jos kalė kalavijus ir iečių antgalius. Netrukus turėjo sužibėti signaliniai žiburiai kalnuose. Visi nekantriai laukė. Bet jų laukimas nuėjo veltui. Bėgo dienos, bėgo naktys. Ilgesingai jie žvelgė į kalnus, supančius Chanbalyką. Jiems buvo pažįstama kiekviena viršukalnė, todėl iš anksto žinojo, kur turėtų sužėrėti pirmasis žiburys, ir laukė, vis laukė…
Dabar Vano širdyje vilties nebėra. „Aš moku groti bambukine fleita.“ Taip jam pasakė Ši. Dienos šviesos jis nemato, bet jo siela narsi. O groja jis taip, kad besiklausydamas pamiršti visus rūpesčius. Žaizdras išblėso. Į kalvę jau skverbiasi žvarbus šaltis.
— Gerai, Ši. Einam, — tarė Vanas. — Tu grosi bambukine fleita, o aš prašysiu išmaldos… Puiku dabar gyventi Katajuje, Ši.
— Aš girdžiu juos, tėve Vanai. Jie daužo duris gretimame name. Greit jie bus čia. Turime skubėti.
Vanas užkrovė asilui menką savo turtą ir išvedė jį pro užpakalines duris į skersgatvį. „Einam, pilkši“, — tyliai pašnekino jis asilą, ir tuo pat metu jie išgirdo, kaip sargybiniai daužo duris.
Ši tvirtai paėmė už pavadžių. Jaunas jo veidas atrodė kaip suaugusio.
— Gal būt, kada nors sugrįšiu čia, — sumurmėjo Vanas.
Molėtas kelias buvo ištryptas, išvažinėtas. Prie namų buvo suverstos nešvaraus sniego krūvos. Daugelis parduotuvių ir dirbtuvių buvo uždarytos. Per pietinius vartus iš miesto traukė minios žmonių. Sargybiniai jų nekliudė, nes komendantas Vandžu buvo įsakęs visus praleisti. Tačiau prie kitų vartų, kuriuos saugojo mongolų chano Kogotajaus kareiviai, daugelis žmonių buvo sulaikyti. Kalėjimai buvo prigrūsti katajiečių.
Ministras Achmedas po ano įvykio su musulmonais įgavo dar didesnę valdžią, rezgė intrigas, it voras savo tinklą. Liaudis badavo, o jis spaudė iš jos paskutinį skatiką. Užtat valstybės iždas vėl papilnėjo, o chanas Chubilajus nė neklausinėjo, iš kur imasi pinigai. Jis visur ir viešai gyrė Achmedą. Ir kai Achmedas apskundė Čui Iną, kad šis neįvykdęs imperatoriaus įsakymo, ir pasiūlė įkirsti jam už tai šimtą septynias rykštes, o paskui nukirsdinti galvą, chanas Chubilajus tuoj pat sutiko. Čui Inas turėjo padėti galvą vien už tai, kad aną atmintiną dieną jis patapšnojo savo bičiuliui Vandžu per petį.
Vandžu apsisiautė baltą drabužį ir nuėjo į tą vietą, kur buvo palaidotas jo draugas. Ilgai jis stovėjo prie kapo. Sargybiniai nesiryžo nuvaryti tarsi sustingusio žmogaus su gedulo apdaru. Dangus apniuko, pradėjo snigti, ir kapas apsidengė baltu apdangalu, o virš jo kranksėjo varnos. Pats dangus gedėjo kartu su juo.
Pravėręs lūpas, Vandžu tyliai pasakė:
— Jis tave nužudė, Čui Inai. Bet aš už tave atkeršysiu. Aš nenurimsiu, kol Achmedo kūnas nebus išmestas šunims ir gyvatėms susprogti… Prisiekiu!
Kai jis ėjo nuo kapo, jo veidas buvo lyg akmeninis.
O rūmuose visi drebėjo prieš įsigalėjusį Achmedą. Džambuji-chatun, ta storapilvė, norėdama parodyti savo favoritui ypatingą malonę, padovanojo jam dešimtį gražių vergių.
Chanas Chubilajus liepė jam atvesti baltą žirgą su brangia apranga.
Achmedas gėrėjosi, mėgavosi valdovo malone. Į Siu Sianą jis žiūrėjo kaip į tuščią vietą ir nepaisė jo patarimų.
1282 metų šaltą sausio dieną Markas sužinojo, kad žygis į Čipangą visai sužlugo. Jau metai prašoko, kai Matėjas paliko Chanbalyką. Atsisveikindamas jis linksmai tarė draugui:
— Aš iškeliauju, Markai. Tu negali įsivaizduoti, kaip aš džiaugiuosi, kad vėl atsidursiu jūroje. Tik dabar imu jausti, kad gyvenimas turi šiokią tokią prasmę. Ašimą palieku tavo globai. Tu sugebėsi ją apginti. — Ir šypsodamas pridūrė: — Pakalbėk su ja. Kas žino, gal jau ji nebenori grįžti į Kunminą. Ar ateis tokia diena, kada ji panorės išplaukti su mumis į Veneciją. Ak, Venecija! Kas čia padaryta iš aukso, tas Venecijoje iš geležies. Mėgstu geležį, Markai. Ji patikimesnė už auksą. Sudie, drauguži! Iki pasimatymo! Greitai sugrįšiu, apvainikuotas šlove. Ir žiūrėk, nepamiršk: galgi ji važiuos drauge su mumis į Veneciją.
Šitoks liko Matėjas Marko atmintyje — besidžiaugiąs gyvenimu ir tikintis ateitimi.
Ministras Achmedas pranešė Markui liūdną naujieną ir pareiškė nuoširdžią užuojautą. Net Ašimą jis prisiminė, kuri, anot jo, dabar jau likusi tikra našlaitė.
Išsiblaškęs Markas skubiai žingsniavo gatve, tarsi nematydamas skurdžiai apsirengusių žmonių, kurie, baikščiai dairydamiesi, tempė savo ryšulius. Negirdėjo jis, kaip keikė ir plūdosi kareiviai, varydami būrius vargšų katajiečių. Jis krūptelėjo, pamatęs, kaip viena moteris klykdama bėgo šalia kareivių. Bet pasukęs į savo kiemą, jis ir tai užmiršo.
Du tūkstančiai katajų džonkų su daugiau kaip šimtu tūkstančių kareivių išplaukė į Čipangą. Jie išlipo į krantą ir pirmame mūšyje sutriuškino priešo kariuomenę. Bet paskui atžygiavo Tokimunas su dideliais pulkais, surinktais visose Čipango salose, ir mongolus bei katajiečius suvarė atgal į jų laivus. Daugelis krito, o didžiumą laivų sudaužė iš šiaurės atūžęs uraganas.
„Venecijai Ak, Venecija!“ — Mielas jo bičiulis niekados nebepamatys Venecijos! Markas neabejojo, kad narsusis jo draugas ėjo į mūšį pirmas. Maža vilties, kad jis gyvas. Bet juo arčiau jis ėjo prie namų, juo labiau stengėsi įtikinti save, kad šiokia tokia viltis gali būti. Eidamas per kiemą, jis stengėsi atrodyti linksmas, bet vis tiek vengė susitikti su Ašima, su tėvu ir dėde.
Įėjęs į kambarį, Markas nusimetė apsiaustą ir parimo ant stalo. Susimąstęs jis žvelgė kažkur į vieną tašką. Ar gali taip būti, kad toks žmogus, kaip Matėjas, niekados nebesugrįš? Juodu susidraugavo per ilgą ir pavojų pilną kelionę, jų draugystę sutvirtino džiaugsmai ir sielvartai ir pamaži jie pasidarė viens kitam būtinai reikalingi. Diena iš dienos jie susitikdavo, ir Matėjo šviesus protas ir šaltakraujiškas būdas ne sykį padėjo jam išbristi iš painiausių rūmų intrigų.
Markas mintimis nuskrido į praeitį. Atsiminimai lyg vėjo draikomi debesys skrido pro šalį. Matėjas milžinišku savo kardu kaunasi su karaunais, kilpinė užkrinta jam ant kaklo ir parverčia žemėn… Virsdamas jis dar spėja sušukti: —„Markai, bėk!..“ Matėjas sėdi duobėje ir išveržia iš rankų ietį… Hasan-bekas negyvas. „Einam, Markai, jau laikas“… Žvaigždėta naktis. Jis skuba. Vaiduokliški šešėliai šmėsčioja ant kelio, plėšikai sėlina per mišką, lygumoje stūgauja šakalai!.. „Tu manai, ją neštuvuose nešiojo? Na, gerai. Nebekalbėkime daugiau apie tai. Labos nakties… Ji liesa kaip ožkytė.“—„Dabar tu antrą kartą ištraukei mane iš duobės, Markai, ir dar mergaitę priedo“… „Ten, sode, žydi didelis geltonas žiedas… Ar dar sugrįšiu kada į Veneciją?“
Markui rodės, jis girdi bičiulio kuždesį, ir kiekvienas sakinys atmintyje virto gyvu paveikslu. „Ar tu dar gyvas, Matėjau?“ — klausė jis lyg vaikas ir klausėsi, klausėsi — bene išgirs atsakymą. Bet atsakymo nėra. Jis pakėlė galvą ir apsidairė. Namų tyla jį taip slegia…