Vieni sumišę nusijuokė ir greit nusviedė parengtus sviedinius į šalį. Matyt, jie pagalvojo, kad ir patys gali atsidurti šito vargšelio vietoje, dabar stovinčio prie gėdos stulpo, — juk jisai toks pat, kaip ir jie. Jiems pasidarė gėda. Bet kiti nenorėjo atsisakyti tokios pramogos ir jau buvo vėl bemetą į savo taikinį.
Žmogus su kaladėmis tai pastebėjo, ir jo veidas vėl persimainė. Jo antakiai ištįso, iš siaurų plyšių žybtelėjo šelmiškos akutės, lūpomis nuslinko šypsena. Jis tarytum norėjo pasakyti, jog viską atleidžiąs savo skriaudėjams.
Jo akys bylojo miniai: „Mieli broleliai! Aš nepykstu ant jūsų. Tik pažvelkit į mane. Aš viską pamiršau, ką jūs man padarėte. Dabar eikite ramūs namo ir truputį pagalvokite apie tai, kas čia įvyko.“
Jis maldaujamai išskėtė rankas ir sušuko taip garsiai, kad buvo girdėti visoje aikštėje:
— Ar jūs žinote, už ką ponas teisėjas mane patupdė?.. Ar aš koks vagis arba žudikas?
Turgaus aikštė iškart nuščiuvo. Per upę plaukė didelė džonka. Iš už aukšto pylimo buvo matyti tik jos burė. Motina pakėlė parvirtusį vaiką ir guosdama ėmė jį supti ant rankų. Vėjas judino didžiulius skėčio kutus prie žuvininko prekystalio. Aplinkui dvokė supuvusiais vaisiais, kvepėjo šviežiomis daržovėmis, svogūnais ir žuvimis. Ant kalvos stovėjo „Grožio Pagoda“. Skaidriai žydrame dangaus fone ji atrodė visai arti.
— Mes tau šunsnukiai, — vis nenorėjo nurimti prekininkas.
Į jį atsigręžė ir jauni, ir seni veidai, linksmi ir rimti. Į jį nukrypo visų žvilgsniai. Peštukas truputį sumišo ir dabar kalbėjo nebe taip:
— O kas jis toks? Pirma jis mus išplūsta, o paskui, mat, stebisi, kad ant jo pykstame… Ar mūsų gerbiamasis teisėjas be reikalo jį čia patupdė ir dar su kaladėmis? Tegul pasisako, ką jis padarė.
Žmogus su kaladėmis atsigręžė į klausėją, ir jo veidas truputį persikreipė:
— Tu nori žinoti, ką aš padariau? O, aš didelis vagis. Jei jums papasakosiu, vėl imsit mane laidyti supuvusiais abrikosais. Aš didelis vagis. Ne šiaip koks kišenvagis. Jūsų gerbiamasis ponas teisėjas man pasakė: „Tu apvogei mūsų maloningąjį imperatorių. Ar tu nežinai, kad jo didenybė uždraudė lošti kauleliais? Jus, katajiečius, jis užkariavo savo ginklu. Vadinasi, viskas, ką jūs turite, priklauso jam. Kai tu loši kauleliais, vadinasi, tu praloši imperatoriaus turtą ir todėl turi būti nubaustas.“
Žmogus su kaladėmis sugniaužė kumščius, bet jo veidas vis tiek buvo šelmiškas.
— Dabar jūs jau žinote, kokį didį nusikaltimą esu padaręs. Valstybinį! Septyniolika rykščių, o paskui šios kaladės, taip nusprendė teisėjas… Ir va aš čia stoviu, karštos saulės kepinamas… Ak, mieloji motute, — užkalbino jis žilagalvę geraširdiško veido moterį,— apvalykit mane. Šitos smarvės nebegaliu pakęsti.
Moteris pasišaukė berniūkštį, kuris bambukine lazda barškino prikaistuvį, ir griežtai jam tarė:
— Bėk namo ir atnešk dubenį su vandeniu. Pats matai, kad reikia jį nuprausti. Ir dar nepamiršk ąsočio su pienu.
Vaikiščias kaip mat nukūrė vykdyti paliepimo. Bet, nelaukdami jo sugrįžtant, vandens pardavėjas įpylė į dubenėlį skaidraus vandens iš medinės statinaitės, mėsininkas nusijuosė ne per švariausią prijuostę ir padavė ją moteriai, vaisių pardavėjas atnešė krepšiuką geltonų kaip auksas abrikosų, žuvininkas suieškojo keletą traškių keptų žuvelių ir padėjo jas ant žalio lapo, daržovių pardavėjas atnešė žalių svogūnų, o atkeliavęs į turgų gretimo kaimo valstietis išėmė iš krepšio keptos vištienos gabalą ir paliepė kažkokiam berniūkščiui:
— Užlipk ir paduok jam.
— Šunsnukiais vis dėlto nederėjo jam mus vadinti, — murmėjo prekininkas, vis dar nenorėdamas nusileisti.
Buvo pavasaris! Viskas žydėjo, mezgėsi pirmieji vaisiai. Katė užšoko ant ešafoto ir atsigulė prikaltam žmogui prie kojų pasišildyti saulėje. Tas žmogus matė nuo ešafoto, ko kiti negalėjo matyti: upės raibuliavimą, aukštą akmeninio tilto lanką, jauną moterį, stovinčią plaukiančios džonkos priekyje — ji atmetė galvą ir prisimerkė nuo saulės; jis matė bambukines lūšnas, prigludusias prie krantinės, matė žalias lėkštas kalvas, ryžių laukus, vaismedžių sodus, kur medžiai aptekę baltais ir rožiniais žiedais… Ir jam pasirodė, kad jis girdi graudulingas smuikų dainas ir septynstygių arfų akordus. Ta nuostabi muzika čia kilo į dangų skambančiais fleitų garsais, čia krito atgal į žemę dusliais būgnų dūžiais.
Moteris nuprausė jam veidą vėsiu vandeniu, pavalgydino ir pagirdė. Ji davė jam ryžių degtinės, kad jis užsimirštų savo kančias. Už bambukinių lūšnų ant kalvos stūksojo jameno — apylinkės valdybos pastatas užriestais stogais. Tačiau pati miestuko širdis — turgavietė, kur prie gėdos stulpo klūpojo valstietis.
Matėją ėmė juokas, žiūrint į visa tai.
— O tau, drauguži, matyt, smagu, kad tave maitina iš rankų, — pasakė jis.
Moteris pyktelėjo:
— Ar jūs nematot, kad jis alkanas ir ištroškęs. Eikit sau, jei čia jums nepatinka.
— Man ir čia gerai, motuše, — geraširdiškai atsakė Matėjas.
Jis pririšo savo arklį prie stulpo ir nuėjo į užvažiuojamąjį namą papietauti. Jam smarkiai maudė sužeistą ranką, tad jis ryžosi pernakvoti tame miestely.
Vakare jis pamatė, kaip kažkoks kalėjimo sargas nuėmė tam, žmogui kalades.
— Na va, tu ir atkentėjai, sūneli, — burbtelėjo Matėjas ir patenkintas nuėjo gulti.
Kai prašvito rytas ir saulė pakilo viršum horizonto, Matėjas užšoko ant savo žirgo ir leidosi į kelionę. Jį traukte traukė į Chanbalyką pas Marką ir Ašimą, šaltakraujišką Nikolą Polą ir geraširdišką Mafiją. Jisai vaizdavosi, kaip jie dėl jo sielojasi. Ir vis galvodavo, kaip jis vieną gražią dieną su nukirsta ausimi įžengs į jų namus. Su liūdesiu prisimindavo šaunų savo laivą, narsius savo jūreivius. Daugiau kaip metus jis buvo laivo kapitonas, o dabar šit ir vėl klampoja dulkėtais keliais. Žalia, putojanti jūra vos netapo jo kapu, geltonodžio kario kardas vos nenuvožė jam galvos. Bet kada jis be sąmonės krito į vandenį, jūrų bangos jį pagavo ir išnešė į krantą, lygiai taip, kaip per kautynes vienas žaibiškas galvos sūkis išgelbėjo nuo mirtino priešo kalavijo smūgio. Neteko jis tik ausies grybelio, kuris taip ir leptelėjo kruvinas jam po kojomis.
Matėjas paspaudė pentinais žirgą. Iki Chanbalyko dar aštuoni šimtai li, ir jam reikia paskubėti. Šitą ankstyvą rytą kelias buvo tuščias. Tiktai valstiečiai triūsė savo ponų laukuose arba siauruose žemės sklypeliuose, kuriuos jie dar pajėgė išsinuomoti šiais bado laikais, kada nuomos kainos kilo kaip ant mielių. Stiprūs buivolai tempė medines žagres per klampią žemę. Moterys ir vaikai išvargusiais veidais suko vandens siurblių ratus arba sodino ryžius, iki kelių klimpdami purve.
Staiga Matėjas pamatė tamsų raitelio siluetą. Dvi šiaudinės skrybėlės kadarojo mului iš šonų, o trečioji buvo užmauta gyvuliui ant galvos. Ant melsvos šilkinės gūnios išdidžiai sėdėjo raitelis, apsikabinėjęs įvairiausiais maišeliais.
— Ir tu taip anksti išsiruošei, — tarė Matėjas.
— Aš sveikinu jus, jūsų malonybe, — oriai atsakė raitelis. — Kurlink jūs keliaujate?
— Į Chanbalyką, sūneli.
— Leiskit man truputį jus palydėti.
Šitaip užsimezgė Matėjo pažintis su žmogumi, kurį jis miško tamsoje pakrikštijo „Patroniuku“. Juodu jau kelinta diena joja drauge, ir per tą laiką pamatė, kad vienas kitam be galo tinka. Matėjas mylėjo jūrą, o Patroniukas savo krašto kelius, laukus, sodus, žmones, jų pasakojimus ir legendas. Matėjas puikiai jautėsi neaprėpiamose okeano platybėse, o Patroniukas naktinėse kelionėse arba svetimame sode ar tvarte. Kaip ir Matėjas, varydamas kontrabandą, nelabai paisė įstatymų, taip ir Patroniukas pamiršdavo įstatymą, jei prie kokio dvaro arba mongolų karinės stovyklos pasipainiodavo kokia ožkelė, antis arba višta. Patroniukas buvo geras kelionės draugas, bet Matėjas bijojo, kad, kol jie pasieks Chanbalyką, tas Patroniukas iškrės dar ne vieną pokštą.