Juodu stovėjo po dideliais medžiais. Lietus vis pliaupė. Gaivi drėgmė pagirdė augalus. Lašai nuo lapų krito žemėn. Patroniukas nuvyniojo Matėjui tvarstį nuo rankos, išsitraukė iš savo maišelio kažkokio tepalo ir aptepė žaizdą, kuri buvo sulig pirštu. Matėjas atsargiai pajudino ranką. Ją labai skaudėjo.
— Nekrutinkit, jūsų malonybe, — paliepė Patroniukas.
— Tu vertas tūkstančio dukatų,— tarė Matėjas, — bet jeigu tu dar kartą pavadinsi mane „jūsų malonybe“, aš iš tiesų užsimausiu vieną iš tų tavo šiaudinių skrybėlių.
Matėjas juokais stvėrė už vienos skrybėlės, kuri buvo pririšta mului prie šono, ir patraukė už virvutės. Virvelė nutrūko, ir Matėjui po kojomis šleptelėjo višta. Patroniukas tuojau ją pagriebė, susivyniojo į skudurą ir vėl paslėpė po skrybėle. Jis baikščiai apsidairė, bet aplinkui nieko nebuvo.
— O kas čia dabar? — paklausė Matėjas, vis dar nesuprasdamas, kaip jo draugas taip greit apsisuko.
Patroniukas vėl ėmėsi tvarstyti ranką ir, nutaisęs nekaltą veidą, tarė:
— Čia vištelė, jūsų malonybe. Pirkau, mat, vištelę.
Matėjas pakraipė galvą. Jis niekaip negalėjo prisiminti, kada Patroniukas tą vištelę galėjo „nupirkti“. Juk nuo pat ryto iki dabar juodu jojo greta.
— Kada gi tu ją pirkai? — paklausė kapitonas.
— Jūs truputį užsnūdote ant savo žirgo. Tadą atėjo valstietis ir pasiūlė man pirkti, — nė kiek nesutrikdamas melavo Patroniukas.
— Aš jau matau, kad vieną gražią dieną mudu abudu tupėsime su kaladėmis, — burbtelėjo Matėjas. — Nieko, gražu bus pažiūrėti.
Lietus dar krapnojo, bet vėjas jau aprimo. Kažkokia žalsva šviesa sušmėžavo tarp kamienų ir šakų.
— Patroniukas šiandien iškeps „ubagų vištą“, — paskelbė kelionės draugas.
Bet Matėjas tuoj pat užmiršo jo žodžius; saulė prasiveržė pro lapijos uždangą ir žalsvas sutemas ir viską nušvietė žėrinčia šviesa. Auksinės saulės strėlės pervėrė medžių vainiką, palytėjo samanas, paparčius ir suvirpo milijonais tviskančių lašelių, kabančių ant žolės ir lapų. Nuo žemės į viršų kilo balkšvas rūkas, o ploni voratinklių siūlai tarp šakų sublizgo grynu sidabru. Rodės, jog visas miškas įmerktas į šviesą, ir visa tai įvyko taip staigiai, jog abudu vyrai sustojo lyg pakerėti.
Atgavęs žadą, Matėjas sušuko:
— Broluži, kokia graži tavoji šalis! — Ir, kiek pasigrožėjęs, juokais pasakė:
— Na ką gi, jokim iš čia greičiau, kol vištos dar nieks nepasigedo.
Juodu nurisnojo toliau per girią, giliai kvėpdami tyrą gaivų orą. Netrukus miškas pasibaigė ir prieš jų akis atsivėrė plynas laukas.
Matėjas pasijuto alkanas ir labai apsidžiaugė, kai jo draugas pasiūlė pailsėti. Prie upelio kranto jie supančiojo savo gyvulius — arklį ir mulą — ir paleido juos pasiganyti.
Dangus buvo giedras, tačiau balzganas — akinanti saulė jį išblukino. Saulė godžiai gėrė drėgmę, o plačiašakis medis teikė jiems pavėsį.
Patroniukas tuojau pat ėmėsi ruošti pietus. Išsitraukė vištą, išmėsinėjo ir išplovė skaidriame upelio vandenyje. Tada aplipdė ją storu drėgno molio sluoksniu. Iš šakelių ugnį sukūrė duobėje ir atsargiai įdėjo moliu aplipdytą vištą. O viršum to laužo užkaitė katiliuką vandens.
Patroniuko atsargos, rodės, niekad nesibaigs. Matėjui dingojosi, kad maišeliai ir puodai ant mulo nugaros prisipildo savaime. Juk maišiukas su ryžiais vakar rytą buvo pustuštis, o šiandien jis vėl pilnas. Laimė, šį kartą Patroniukas jų nepavogė. Kaime, per kurį juodu jojo šį rytą, buvo ligonis. Patroniukas jį apžiūrėjo, aptvarstė gyduolėmis ir už tai gavo ryžių.
Todėl Matėjas ramia širdimi žiūrėjo, kaip jo draugužis pylė ryžius į verdantį vandenį.
Kai ugnis baigė degti, Patroniukas išritino iš žaizdro molinį luitą ir palaukė, kol atvės, o paskui akmeniu perskėlė sudžiūvusią plutą. Plunksnos prilipo prie molio, ir Matėjas išvydo švarią, gerai iškeptą vištą. Įdaryta svogūnais ir šaknelėmis, ji kvepėjo labai gardžiai. Patroniukas padėjo garuojančią vištieną ant skarelės, kelionės lėkštes pripylė ryžių, o taures — gelsvos ryžių degtinės.
— „Ubagų višta“ ir „kvepiantis sniegas“. Prašom prie stalo.
Matėjo nereikėjo ilgai raginti. Jis net susiriesdamas pradėjo liaupsinti virėją. Ryžių degtinė —„kvepiantis sniegas“ atrišo jiems liežuvius. Šitos vaišės žalioje pievelėje jiems pavirto tikra švente. Balta skarelė ant žolės, čiurlenantis upelis, du bambukiniai pagaliukai mikliuose Patroniuko pirštuose, kuriais jis dėjosi į burną ryžius ir mėsą. Matėjas su savo peiliu ir mediniu šaukštu dabar atrodė lyg laukinis. Bet jam buvo viskas skanu, nors, tiesą sakant, tas „kvepiantis sniegas“ neturėjo jokio kvapo.
Patroniukas vėl pripylė taures ryžių degtinės, ir juodu jas išmaukė.
Mintys pasidarė lengvos, o visi žodžiai plaukė iš pačios širdies.
— Kas tu esi, brolau? — paklausė Matėjas.
Patroniukas žvelgė į valstietį, einantį tokioje kaitroje paskui savo žagrę. Jo akyse buvo tiek daug kažkokio slėpiningo liūdesio. Toliau, už ariančio valstiečio, šmėkšojo mažo kaimelio molinės lūšnos. Kaimelis atrodė lyg kokia sala vandens apsemtuose ryžių laukuose. 2agrę tempė du buivolai. Jų nugaros buvo purvinai pilkos, tarytum perdžiūvusi žemė.
Katajietis atsiminė vieną sakmę ir pagalvojo: „Valstietis aria, o mes čia sau sėdime pavėsy, lyg kokie poetai imperatoriaus sode.“
O sakmę jis atsiminė tokią. Jaunuolis rado rausvą perlą. Didelį kaip vyšnia. Bet dvarininkas panoro iš jo atimti tą perlą, nes, girdi, jis rastas jo žemėje. Tada jaunuolis pasivertė į drakoną. Iš drakono nasrų pliūptelėjo vanduo, ir lanka pavirto ežeru. Dvarininkas nuskendo, o drakonas bėgo slėniais ir kloniais. Jį pasivijo didžiulė upė, ir drakonas jos bangomis nuplaukė iki jūros.
Saulė suspindo nuo sidabrinių drakono žvynų, o pats drakonas nugrimzdo į dugną. Bet tyliomis vasaros naktimis, kai danguje šviečia pilnatis, jis čia vienur, čia kitur iškyla į vandens paviršių.
— Kadaise turėjau sklypelį žemės, — tarė katajietis. — .Mano žmona buvo darbšti ir švelni it katytė. Turėjome mudu dukterį. Sykį dvarininkas sako man: „Turėsiu tau pakelti nuomos mokestį, žinai, laikai dabar sunkūs. Tu turi ir savo skolas man sumokėti. Argi aš tau nepaskolinau penkis saikus ryžių?“ Upė tais metais nuskandino viską, ir derlius buvo menkas… Bet dvarininkas buvo geras ponas. „Atsiųsk man savo dukterį, tada gal palauksiu“, — pasakė jisai. Mano žmona verkė…
Patroniukas paėmė taurę ir ją išgėrė. Jo akys žiūrėjo kažkur į tolį. Rodės, lyg jis pasakotų svetimą istoriją.
— Jis ją mušdavo. Ir ji turėdavo nudirbti pačius sunkiausius darbus. Dvarininkas uždraudė jai su mumis kalbėtis. Jos skruostai vis labiau blyško. Kai mažasis mūsų lotoso žiedelis mirė, pasiskolinau karstui pinigų. Neturėjome už ką nusipirkti baltų gedulo drabužių, bet mūsų gedulas buvo didis… Mūsų lūšnelėje visados buvo švaru. Viskas stovėjo savo vietoje. Nuo tamsos lig tamsos mes dirbome savo laukely, ir mūsų skolų mažai jau bebuvo likę. Sykį ateina pas mane dvarininkas ir sako: „Pikti mongolai užpuolė mūsų šalį. Tu turi eiti su jais kariauti. Eik į miestą ir stok į karinę dalį.“ Ir aš pasidariau kareivis. Bet mūsų kariuomenė buvo nestipri. Kai mes traukėmės, pasiėmiau šitą mulą. Per vėlai aš sugrįžau namo. Savo žmoną radau nužudytą, o laukuose ganėsi mongolų arkliai.