Katajietis nutilo. Medžiuose giedojo paukščiai. Ant baltos marškos gulėjo vištos kaulai. Juodu sėdėjo paunksnėj ir tylėjo. Rodės, ir upelis teka lėčiau. Vanagas it akmuo krito į pievą, stvėrė kažkokią užklydusią vištą ir pakilo į blyškiai mėlyną dangų.
— Tai buvo jau seniai, — tarė katajietis. — Dabar aš bastausi su savo mulu po mūsų kraštą. Jie juokiasi iš tų mano skrybėlių. Viena skrybėlė — mano. Antroji mano žmonos. Ji ją užsidėdavo, kai dirbdavo laukuose. O tą mažiausiąją su nupieštais žiedais, kuriuos tu vargu ar pamatysi, nešiojo mūsų dukrelė. Viskas turi savo tvarką, viskas turi savo prasmę. Vištą aš nudžioviau viename dvare. Dabar aš joju su tavim į Chanbalyką arba dar kur nors. Man vis tiek. Žinok, aš turiu ieties antgalį.
Matėjas krenkštelėjo ir persibraukė ranka per plaukus.
— Jok su manim, — tarė jis prislėgtu balsu. — Tavęs aš nebevadinsiu Patroniuku. Tas gerai, kad tu turi pasislėpęs ieties antgalį.
— Mano vardas Fan Gun-du, — tarė katajietis.
PAGROBIMAS
„Toks dabar mano gyvenimas“, — mąstė sau Ašima. Ju linksmai juokėsi sode, įkyriai čiulbėjo paukščiai, kieme kudakavo vištos… Kodėl Ju vaikštinėja ne ant pirštų galiukų. Ašima norėjo papykti, bet tas pyktis jai greit praėjo. Ne, ji nebarsianti tarnaitės Ju.
Ašimą erzino rytmečio garsai. Trečiasis kiemas, į kurį išeina jos langai, buvo toli nuo gatvės, ir praeivių balsai, prekininkų šūkavimai nesiekė jos ausų. Bet tie paukščiai traukė savo giesmes visa gerkle, ir kiekvienas žingsnis, kiekvienas garsas ją erzino. Jaunasis ponas senokai išėjęs.
„Norėjau šiandien visą dieną pabūti namie, bet ministras Achmedas atsiuntė pasiuntinį manęs pakviesti.“ — Jis, truputį sumišęs, nusišypsojo: —„Atleisk man, Ašima.“ — Ir greit atsisveikino.
Kartais jai rodėsi, kad ji jam tik blizgantis akmenėlis, kuris šiek tiek pagražina jo sodą.
Gal būt, jai reikėjo atsakyti: „Kodėl jūs mane atsiprašinėjat? Aš jūsų nesuprantu, mesere Polai? Kas gali būti svarbesnio, nei jūsų reikalai rūmuose?“ Ir dar pridurti tokius dygius žodžius — „Jūs juk žinote, kad aš labiausiai mėgstu būti viena.“
Ji sugalvojo dar daug atsakymų, ir visi jie buvo kandūs ir pašaipūs. Dailus jos veidelis pagyvėjo, ir akys sužibo, sakytum iš jaspio ištekintos. Ji paėmė sidabrinį veidrodį su dramblio kaulo rankena ir ėmėsi jį blizginti. Argi ji ne graži? Ji pasižiūrėjo į savo atvaizdą veidrody. Vėjas judino atidarytus langus. Gluosnio lapai virpėjo ir dainavo tylią savo dainą, lydimą šešėlių lingavimo.
Ju atnešė arbatos. Ji negirdimai trepeno kilimais išklota asla, jos judesiai buvo grakštūs it šokėjos. Ašima padėjo veidrodį ir pasitraukė nuo lango.
— Tu tokia linksma, Ju, ir visados juokiesi, — pasakė Ašima.
Mergaitė žvilgterėjo į savo ponią ir krūptelėjo. Nejau ji užrūstino savo ponią? Bet Ašima neatrodė pikta, tik truputį liūdna.
Argi ji negirdi, kaip gražiai dainuoja paukščiai?
— Aš mečiau į baseiną tokį akmenėlį, o auksinės žuvelės tik kad spruks į visas puses! Tai buvo juoko, tai buvo linksmai — prabilo Ju.
Ji pradėjo rodyti, kaip tos žuvytės bėgo, ir, jas pamėgdžiodama, taip juokingai ėmė žiopčioti, kad ir Ašima neištvėrė nenusijuokusi.
— Liaukis, Ju, — pasakė ji surimtėjus. — Aš visai nenoriu juoktis.
Ju tučtuojau pakluso. Bet jos veidas vis dar spindėjo džiaugsmu. Ir matei — kad kiek jos juokas vėl skambės.
— Man čia taip gera, — tarė ji. — Jūs man tokia miela. Niekas manęs nemuša. Ir aš galiu sočiai pavalgyti.
„Niekas jos nemuša ir todėl ji džiaugiasi“, — pagalvojo Ašima ir susigėdo dėl savo nedėkingumo. Kaip ji galėjo pamiršti savo vergiškas dienas, iki Matėjas ir Markas ją išvadavo? Alkis, rimbo smūgiai ir skurdūs skarmalai, nešvarus nendrių migis. Ji puolė ir apkabino Ju.
— Ak, Ju, — tarė, pati nežinodama, ar jai dabar juoktis, ar verkti. — Aš norėčiau tave paklausti…
Tarnaitė palenkė galvą ir, nesitverdama smalsumu, lyžtelėjo lūpas raudonu liežuviuku. Atrodė, kad ji tikisi išgirsti labai didelę paslaptį.
Ašimos skruostai išraudo. Ji kiek palaukė, bet galų gale neištvėrė ir paklausė:
— Sakyk, Ju, ar aš graži?
Dabar ji visa paraudo it aguona ir sumišusi nebežinojo, kur dingti.
O Ju nuoširdžiai nustebo:
— Kaip jūs galite klausti? Jūs graži kaip tikra fėja. Nėra pasaulyje žmogaus, kuris atsispirtų jūsų grožiui. Bet jūs ir pati c tai žinot. Kodėl jūs mane klausiat? — Ji patylėjo ir susimąsčiusi pasakė: — Jūs graži ir gera kaip dausų karalienė.
Visai sutrikusi Ašima žaidė perlų vėriniu.
— Aš paklausiau tokios kvailystės, Ju. Niekas neturi apie tai žinoti. Prižadėk man.
— Niekas! — iškilmingai prižadėjo Ju. — Net auksinės žuvytės baseine. — Ir šią valandėlę ji tvirtai tikėjo, kad jai pavyks kaip nors prikąsti savo liežuvėlį.
Ašima išgirdo kažkieno žingsnius. Ji atsistojo ir tarė:
— Kažkas ateina. Eik, Ju, ir sužinok, ar nesugrįžo jaunasis ponas.
Tarnaitė išėjo. Tyliai užsidarė durys. Ašimos širdis ėmė smarkiau plakti. Ji susegė plaukus turkio smaigu ir greitomis pasitaisė drabužį. Vėjas atpūtė kažkieno svetimą vyrišką balsą. Nusivylusi ji atsisėdo. Kai Ju įėjo į kambarį, jos veidas jau buvo abejingas ir šaltas.
— Kas ten? — paklausė ji.
— Pono Marko Polo pasiuntinys. Ponas laukia jūsų užmiesčio viloje ant upės kranto. Jis atsiuntė jums palankiną.
— Markas — jaunasis ponas manęs laukia? Negi jis neišvyko pas ministrą Achmedą?
Ašima pažvelgė į Ju, nebėsumodama, ką daryti. Bet greit ji pamiršo visas abejones, ir ją apėmė didelis džiaugsmas. Ji suplojo rankomis ir išdykėliškai šūktelėjo:
— Man reikia persirengti, Ju. Paskubėk. Tu pati juk sakei, kad ponas laukia manęs užmiesčio viloje prie upės. Ko tu stovi? Kas dabar bus? Gal jam kas nutiko, Ju? — Ir Ašima nusigandusi sustojo. — Niekados jis man nėra siuntęs palankino. Kodėl jis pats neparėjo namo? Sakyk pagaliau, ką visa tai reiškia?
Ju padėjo jai apsirengti naujais drabužiais.
— Nieko čia baisaus, — ramino Ju savo ponią.— Šiaip sau ponas nori su jumis pasišnekėti, Ir viskas. — Ir ji pati sau nusišypsojo.
— Man kažko neramu, Ju.
Namie nebuvo nieko, su kuo Ašima galėtų pasitarti. Kur dabar gerasis Matėjas? Jo griausmingas juokas kaip mat išblaškytų jos nuogąstavimus. Kartais ji pagalvodavo, kad jis niekados nebesugrįš. Ji mielai pakalbėtų apie tai su Marku. Bet atrodė, kad Markas tarsi nenori girdėti savo bičiulio vardo. Net ir jo senukai pirkliai vengė prie jos kalbėti apie Matėją.
Kankinama prieštaringų jausmų, Ašima paliko namus. Bet kai ji išėjo į saulėtą gatvę, visos abejonės kaip mat išsisklaidė. Nešikai ilsėjosi paunksnėje ir, ją pamatę, paslaugiai pašoko. Pro šalį pražingsniavo mėsininkas, prisispaudęs prie peties ietį, ant kurios buvo sumaustyti mėsos gabalai. Jį lydėjo musių spiečius. Jis garsiai siūlė savo prekę. Gatvėje knibždėjo aibė praeivių — kas šiaip sau slankiojo, kas skubėjo įvairiais reikalais. Amatininkai sėdėjo prie savo namų ir triūsė, keturi varovai ilsėjosi arbatinės namelio pavėsy. Kažkoks senukas pamažu ėjo per gatvę, nešinas narvu su papūga, mat, šitaip jis vedėsi pasivaikščioti savo paukštį. Nešikas Janas praskleidė šilkinę palankino užuolaidą ir padėjo Ašimai įsėsti.