— Kur jūs mane nešit? — paklausė Ašima.
— Ne taip jau toli, ponia, — atsakė išsisukinėdamas nešikas.
Ašima paskendo šilkiniuose pagalviuose. Šilkas maloniai kvepėjo. Palankino sūpavimas ir spalvota prieblanda jo viduje ją truputį migdė. Jai visai buvo nesvarbu, kokiais keliais ją neša. Baimės kaip nebūta. Juk jis laukia jos užmiesčio viloje ant upės kranto. Tikriausiai jis nori ją supažindinti su savo bičiuliais. Ir ją pagavo didelis džiaugsmas. Matyt, jau praėjo jos vienatvės dienos su tomis kvailomis abejonėmis. Dabar ją pačią ėmė juokas iš jos klausimo tarnaitei: „Ar aš graži?“ — „Jūs esat graži kaip fėja.“ — Ar nuoširdžiai ji tai pasakė, ar tik norėjo pameilikauti? Kad tiktai Ju niekam neišplepėtų, kad ji taip kvailai paklausė… Ne, tikriausiai ji sakė taip, kaip iš tikrųjų mano.
Palankinas švelniai sūpavo. Ašima pabudo iš savo svajų ir praskleidė palankino uždangą. Pro šalį pravažiavo vežimas dideliais variu apkaustytais ratais. Dangus buvo apsiniaukęs, vakaruose niūksojo didžiuliai kalnai. Vėjas visai nutilo. Ašima stebėjo pro šalį einančius nešikus. Jie tempė į miestą kas šviežias daržoves, kas krepšius su kepta mėsa, kas statinaites su vandeniu, kas indus su auksinėmis žuvelėmis. Gatvės pakraščiais už šnarančių soros krūmelių slypėjo molinės lūšnos. Palankino nešikai be poilsio žygiavo vis toliau. Netrukus jie praėjo pro miesto vartus, pasuko į priemiesčius.
Pakelėse stovėjo aukštos tuopos, džiugindamos akį pavasarišku žalumu. Per pievą vingiavo upelis, o krantai buvo apaugę kupliais gluosniais. Ašima praskleidė užuolaidą ir vėl atsilošė į minkštus pagalvius. Ji pajuto, kad ją apima kažkoks nerimas. Pamėgino apie tai negalvoti, bet jai nesisekė. Kažin kodėl pagalvojo apie Matėją.
Ir Ašimai pasivaideno klaikus vaizdas, kuris ją sukrėtė iki sielos gilumos. Į ją žiūrėjo mirštamai išblyškęs Matėjo veidas degančiomis akimis. Jo lūpos ištarė jos vardą. Paskui vėl viskas išnyko, ir ji matė tik geltoną palankino šilką. Tačiau ta nenusakoma baimė laikė ją sukausčiusi, ir ji girdėjo, kaip tvaksi jos širdis. „Neškit mane atgal!“ — norėjo sušukti, tačiau negalėjo nė pajudėti. Ji lyg sukaustyta sėdėjo sūpuojančiame palankine.
Janas ėjo paskendęs savo mintyse, nešdamas kartelę ant kairiojo peties. Jis nematė nieko aplinkui. Našta nebuvo sunki. Visai kas kita, jei palankine sėdėtų Džambuji-chatun. „Nuneši ją Į tą namą prie upės“, — pasakė jam Saidas. — „Jei viską gerai padarysi, gausi dovanų. Ir niekam nė žodžio, kitaip galvos neteksi.“
Vanas ir aklasis Ši pabėgo iš Chanbalyko. Kepėjas Li kalėjime… Nešikas ėjo ir ėjo. Dešiniąja ranka jis kietai laikė apkabinęs sijelę, kad net gyslos buvo išsipūtusios.
„Kodėl ministras Achmedas liepė nugabenti tą mergaitę į užmiesčio vilą?“ — nedavė jam ramybės šita mintis. Ji katajietė. Jis pamatė jos veidą, kai ji klausė: „Kur mane nešit?“ — ir vis negalėjo to užmiršti.
Jauni tuopų lapai lyg sustingę kabojo ant šakų. Janas pamatė namą, stovintį ant kalvos. Lenkti jo stogai su drakonais ir aitvarais šmėžavo pro medžius. Danguje kaupėsi balti debesys. Chanbalykas paliko jau toli. Čia nebuvo nė gyvos dvasios. Sodas su žydinčiais medžiais ir krūmais, balta aukšta siena, gaubianti tą tylos pasaulį, o kalvos papėdėje, blizgėdama it brangakmenis, sruveno upė.
Vartai atsidarė. Tarnai parodė nešikams kelią. Ašima išgirdo jo žodžius ir tarsi nubudo iš miego. Ir visa baimė jai buvo dingusi. Tuoj ateis Markas ir šypsodamas ją pasitiks.
Palankiną nuleido ant žemės. Janas atskleidė užuolaidą ir padėjo jai išlipti.
Ašima apsižvalgė. Prie jos priėjo ištaigiai apsirengęs tarnas ir nusilenkė.
— Kurgi ponas Markas Polas? — paklausė Ašima.
Tarnas gūžtelėjo pečiais. Nusigandusios Ašimos akys klausiamai žiūrėjo į Janą.
— Kur jūs mane atnešėt?
Janas tylėjo, žiūrėdamas kažin kur į šalį. Ką jis galėjo atsakyti? Jie paėmė palankiną ant pečių ir nuėjo sau.
Ašima valandėlę stovėjo ant tako, nežinodama, ką daryti.
— Jūsų laukia, ponia, — tarė tarnas ir kviečiamu gestu parodė vilą. Į ten vedė gruoblėti akmeniniai laiptai. Iš kairės ir dešinės tupėjo du bronziniai liūtai. Ašima žengė žingsnį atgal, lyg norėdama pasivyti palankiną. Tarnas pastojo jai kelią ir primygtinai pakartojo:
— Jūsų laukia, ponia.
Staiga atsidarė durys, iš namo išėjo žmogus ir nekantriai šūktelėjo:
— Ko tu ten terliojies? Vesk ją per jėgą, jei žodžiu neklauso.
Ašima krūptelėjo, išgirdusi šitą balsą. Tas žmogus ėjo tiesiai į ją, ir ji pamatė įžūlias akis. Ji atpažino nuožulnią jo kaktą, keistos formos smakrą ir atsikišusias lūpas. Tai buvo Saidas — žmogus grobuonišku veidu.
Ašima suklykė ir nusisuko. Tarnas ją pastvėrė, o ji nagais ėmė draskyti jam veidą. Ji gynėsi rankomis ir kojomis, šaukėsi pagalbos, bet jos šauksmas nuskendo saulės prisotintoje tyloje.
Janas girdėjo jos riksmą. Jį paėmė pyktis, ir jis sulėtino žingsnį.
— Kas ten atsitiko? — paklausė jis antrąjį nešiką, kuris abejingu veidu ėjo šalia jo.
— Kas mums rūpi, — atsakė anas.
Gatvė buvo tuščia. Namas ant kalvos, aptvertas balta mūro siena, niekam nekris į akį. Pievoje čiurleno upelis. Gluosniai palinkę prie jo, lyg imperatoriaus dvariškiai prieš žibantį, drakonais pagražintą sostą.
Janas niekaip negalėjo pamiršti Ašimos riksmo.
Markas Polas nekantraudamas sėdėjo rūmų laukiamojoje salėje. Nelabai jis norėjo čia eiti. Bet pasiuntinys pasakė, kad ministras Achmedas būtinai norįs su juo pasikalbėti svarbiais reikalais. Štai jis laukia jau geroką valandą. Pro šalį įeina ir išeina pažįstami ir nepažįstami rūmininkai. Visame name kažkoks neramus subruzdimas. Prie durų lyg sustingę stovi sargybiniai. Svetimšaliai pirkliai, mahometonai valdininkai ir uigurų didikai, tylomis šnekučiuodami, ėjo per salę. Markas Polas juto jų nustebusius žvilgsnius, ir jam atrodė, kad jis puikiai žino jų mintis: „Ar tik tas venecijietis nepateko į nemalonę, kad taip ilgai verčia jį laukti?..“ Lyg koks prašeiva sėdi jis čia, tas išdidus venecijietis.
Markas Polas atsistojo, numaldė kylantį pyktį ir, nežiūrėdamas į margą pirklių ir dvariškių minią, lėtais žingsniais perėjo laukiamąją salę. Ponas ministras Achmedas iššaukė jį, ir jis nedelsdamas atvyko. Markas jau nebetvėrė pykčiu.
Kai durys atsidarė ir sekretorius iššaukė sekantį žmogų, Markas Polas tarė garsiai:
— Pasakykit ministrui Achmedui, kad ilgiau aš nebelauksiu. Pasiskubinkit! Mano palankinas stovi prievartų.
Visi susižvalgė. Imperatorius mėgo Marką Polą. Vienas valdovo žodis galėjo sukelti džiaugsmą arba užtraukti nelaimę. Jie nuslėpė savo piktdžiugą ir laukė, kas čia bus toliau. Kai didelis ponas patenka į nemalonę, niekuomet nereikia iš anksto reikšti savo jausmų.
Sekretorius nusilenkė Markui Polui.
— Atleiskit, maloningasis pone, — sumišęs tarė jis. — Prašom dar truputį palaukti. Ponas ministras Achmedas…
— Eik ir perduok jam, ką aš sakiau, — paliepė Markas Polas.
Sargybiniai stebėjo šitą pašnekesį aiškiai patenkinti. Pagaliau atsirado šiokia tokia permaina nuobodžioje jų tarnyboje. Jie paslapčiom nusišypsojo.
Aplink Marką Polą susidarė platus tuščias ratas. Juk nė vienas šią akimirką nenorėjo, kad kilnusis ponas jį užkalbintų.
Markas Polas susidėjo rankas už nugaros ir mąsliai žingsniavo po salę. Niekas nė nenujautė, jog jis įtemptai laukia Achmedo atsakymo. Prieš kelias savaites imperatorius su visu savo dvaru iškeliavo į vasaros rezidenciją Šandu. Markas Polas dabar prisiminė kelis epizodus, kuriems anuomet neteikė reikšmės, bet dabar jie atrodė visai kitokie. Palydėjus imperatorių, Achmedas, maloniai šypsodamas, jam pasakė: