„Valdovas paliko mus kuriam laikui. Dabar jūs esat visiškai mano rankose, beke Polai. Kai kas manęs bijosi, bet jūs juk neturite tokios baimės?“
„Ir kodėl aš turėčiau jūsų bijoti?“ — nustebęs paklausė Markas.
„Netikėkit, ką žmonės tauškia. Jūs mano draugas.“ — Ministras padėjo ranką Markui ant peties ir bičiuliškai linktelėjo.
Paskui dar kita smulkmena. Prieš kelias dienas jis dalyvavo pasitarime. Buvo svarstoma, kuo pakeisti kelis pareigūnus popierinių pinigų Įstaigoje. Ministras Achmedas pasiūlė atleisti kelis skyrių vedėjus. Visi žinojo, jog tie valdininkai tik todėl atleidžiami, kad tas vietas ministras pažadėjo savo šalininkams. Bet niekas neišdrįso nė žodžio tarti. Tik vienas Markas Polas atsistojo ir paklausė: „Kodėl jūs norit juos atleisti, ministre Achmedai? Ar jie padarė kokį išeikvojimą?“
„Manykit, kad jie tai padarė“, — atrėžė ministras ir pakreipė kalbą kita linkme.
Laikas vis bėgo. Kai Markas artindavosi prie kokio nors dvariškių būrio, pokalbis tuoj pat nutildavo. Ir jis prisiminė savo tėvo pasakymą: „Tavim dėtas aš negadinčiau santykių su Achmedu. Imperatorius juo pasitiki.“ Bet jo išdidumas neleido nusileisti. Jam rodėsi, jis čia laukia visą amžinybę. Pagaliau suveriamos durys atsidarė. Sekretorius apžvelgė laukiamąjį.
— Ponas ministras Achmedas jūsų laukia, — pasakė jis Markui Polui. — Atleiskit, kad jums teko čia užtrukti. Įvyko nesusipratimas, maloningasis pone.
Markas lengviau atsiduso. Jis sekė paskui sekretorių. Achmedas pakilo iš sidabrinio savo krėslo ir žengė jo pasitikti.
— Ką aš girdžiu, beke Polai? — pradėjo jis. — Jūs turėjote laukti? Dovanokit, tai kažkoks nesusipratimas. Sekretorių nubausiu. Tačiau kas vertė jus atvykti pas mane? Sakykit, Tikriausiai jūs norit pranešti man kokį nors labai svarbų reikalą?
— Juk jūs atsiuntėt man pasiuntinį,— atkirto Markas Polas. — Neatsimenat, maloningasis pone? Jis pasakė, kad jūs kviečiate labai skubiu reikalu.
Ministras Achmedas žiūrėjo pro Marką kažin kur į vieną tašką. Jo kakta susiraukė. Veidas, ką tik buvęs toks draugiškas, dabar atrodė šaltas ir abejingas.
— Aš siunčiau jums pasiuntinį? Man jūs šiandien nereikalingas, beke Polai. Kuriam galui man siųsti pasiuntinį? Nesuprantu jūsų, beke Polai.
Markas Polas sugniaužė kumščius. Šitaip ministras dar niekuomet su juo nebuvo kalbėjęs. Venecijietis niūriai dėbtelėjo į ministrą ir visai ramiu veidu atrėžė Achmedui:
— Aš jums šiandien nereikalingas, ponas ministre? Tad leiskit atsisveikinti. Ir nesiuntinėkite pasiuntinių. Vis tiek aš nebeateisiu.
Garbėtroškai ministrui šitoks atsakymas buvo lygus antausiui. Jis vos vos susitvardė. Kai Markas Polas apsisuko ir ėjo durų link, ministro veidas persikreipė, o akys užsidegė pykčiu. Ką, ar tas venecijietis kitoks, negu kiti dvariškiai. Kaip jis galėjo tai užmiršti. Tačiau nereikia karščiuotis. Chanas Chubilajus jį vertino ir dažnai klausė jo patarimų. Marko Polo taip lengvai neatsikratysi, kaip, sakysim, Čui Ino. Jis protingas ir santūrus, šalinasi tų grupių, kurios piovėsi dėl valdžios. Veltui mėgino Achmedas patraukti jį į savo pusę. Nuo tos dienos, kada jam teko susiginčyti su Siu Sianu, jis ėmė baisiai nekęsti venecijiečio, ir ta neapykanta ne kartą aptemdydavo protą. Niekados jis nepamirš Marko Polo pasakymo: „Kažin ar gerai užkrauti žmonėms dar didesnę naštą, jūsų didenybe.“
Achmedo smegeninė darbavosi kaip užsukta. Jis pasiryžo dar šiandien venecijiečiui viską iškloti. Ašimos pagrobimas jį paskatins griebtis kokios nors kvailystės.
Markas jau darė duris, ketindamas per amžius čionai kojos nekelti.
Bet staiga jis išgirdo ministro balsą, šaukiantį jį atgaclass="underline"
— Neišeikit, beke Polai! Čia kažkoks nesusipratimas. Jūs ir neįsivaizduojat, kaip mane išvargina valstybės reikalai. Prašau jūsų, užmirškit, ką aš jums tariau pasikarščiavęs.
Markas Polas, dar neperžengęs slenksčio, apsigręžė ir tiriamai pažvelgė į ministrą. Šis atrodė ramus ir draugiškas.
— Sėskit, beke Polai, prašom, — tarė Achmedas, rodydamas krėslą. — Man bus gera proga bent kiek pamiršti savo rūpesčius.
Markas tylėdamas atsisėdo. Jį slėgė, kad jis negali išskaityti šio žmogaus minčių. Jis jau gailėjosi savo poelgio.
— Nenoriu jūsų gaišinti, ponas ministre, — tarė jis, atsirėmęs į tamsų krėslo turėklą.
Achmedas nusišypsojo:
— Jūs vis negalit pamiršti įžeidimo, — jis surimtėjo ir pareiškė: — Jūs turit suprasti. Su jumis aš kalbėsiu atvirai, beke Polai. Jau nebe pirmą kartą į mano rūmus ateina koks žmogus ir sako, jog aš siuntęs pasiuntinį ir kvietęs tuojau atvykti. Jūs žinot, kad aš turiu priešų, kurie peikia mano finansinę politiką. Bet aš juk tai darau jo didenybės naudai. Patikėkit manim, aš nesiunčiau jums pasiuntinio. Pats nebežinau, ką visa tai reiškia. Jei jūs pageidaujat, aš pašauksiu sekretorių. Jis paliudys mano žodžius.
Markas Polas sustabdė jį.
— Aš tikiu, ponas ministre. Atleiskit man už išsišokimą.
Ministras Achmedas palydėjo jį iki durų ir draugiškai atsisveikino. Laukiantieji salėje pagarbiai davė jam kelią. Ir vis dėlto Markas išėjo iš rūmų, jausdamas kažkokį nerimą ir nepasitenkinimą. Gatvėje pro šalį šmėstelėjo geltonas palankinas. Jis jo nė nepastebėjo. Švietė saulė, ir gatvė gyveno įprastinį savo gyvenimą.
Savo nešikus jis pasiuntė namo ir pats nuėjo pėsčias. Nuo to meto, kai išvyko Matėjas, o tėvas ir dėdė Mafijas iškeliavo į ilgą prekybinę kelionę, jis jautėsi Chanbalyke kažkoks vienišas. ir Ašimai jautėsi kaltas, kad iki šiol nepasakė jai, kaip liūdnai baigėsi karo žygis į Čipangą. Šiandien jis nori su ja pasikalbėti. Jis sužinojo, kad iš dviejų tūkstančių katariečių džonkų tik dvidešimt penkios tepasiekė gimtuosius krantus, bet jis vis dar vylėsi, kad tarp sugrįžusiųjų bus ir Matėjas.
Tarnas jį sutiko aštriai sutrikęs. Ju buvo jam pasakiusi, kad ponas sugrįšiąs negreitai, o pati išbėgo į miestą.
— Kas atsitiko? — piktai paklausė Markas. — Tu spoksai į mane lyg į kokią šmėklą.
— Atleiskit, maloningasis pone, — išlemeno tarnas.
Markas Polas kyštelėjo galvą į lapinę. Jis tikėjosi čia atrasti Ašimą. Saulės spinduliai skverbėsi pro šviesią lapų tankmę. „Tikriausiai ji savo kambary“, — pagalvojo Markas. Jis buvo patenkintas, kad dar turėjo kelias minutes pagalvoti, apie ką šnekėsiąs su Ašima. Ausyse tebeskambėjo ministro Achmedo žodžiai, ir jis niekaip negalėjo atspėti, kas gi jam iškirto tokią kvailą išdaigą — atsiuntė netikrą pasiuntinį. Achmedo pasakymas; „Jūs man šiandien nereikalingas, beke Polai“ ir šaltas abejingas jo veidas Marką labai įžeidė ir dar labiau padidino jau seniai augantį nepasitikėjimą Achmedu. Jis jau norėjo tarną paklausti, kaipgi atrodė tas pasiuntinys, bet staiga įėjo pats tarnas ir pranešė beveik neįtikėtiną naujieną.
— Pone… Siu Sianas, — suvebleno jis drebančiu balsu. — Maloningasis ponas Siu Sianas atvyko pas jus ir nori su jumis pasikalbėti, — vargais negalais išmikčiojo jis.
Išminčius Siu Sianas visiem paprastiems katajiečiams buvo kažkokia nežemiška būtybė. Jo žodžiai bei darbai, pasakyti ar padaryti imperatoriaus rūmuose, dievaižin kaip pasiekdavo amatininkų, akmenskaldžių, nešikų ir valstiečių ausis.
„Siu Sianas nemirtingas“, — sakydavo vienas kitam katajiečiai. — Ar jūs nežinot, ką jis pasakė imperatoriui: „Jei tu įsakysi, kad katajiečiai baltai rengtųsi per tavo šventes, tave ištiks nelaimė. Raudona spalva mano tautoje yra laimės spalva.“ Ir žinot, ką pasakė imperatorius? „Jei tu sakai, Siu Sianai, kad raudona yra laimės spalva, tai per mano šventes visi katajiečai tegu rengiasi raudonai.“ Šit kaip pasakė imperatorius, nes jisai žino, kad Siu Sianas nemirtingas.