Ir štai patsai Siu Sianas atvyko pas Marką. Jis dabar stovi sode prie baseino ir stebi, kaip nardo auksinės žuvytės. Jo veidas su reta barzdele ir tankiais baltais antakiais dvelkė rimtimi. Palankino nešikai patylomis išslinko iš sodo. Siu Sianas čia neturėjo jokios palydos. Saulė švytėjo ant šilkinio jo drabužio.
— Prašom, maloningasis pone, — prabilo Markas. — Būkit pasveikintas kukliame mano name.
Siu Sianas nusilenkė dėkodamas ir įžengė į kambarį. Tarnas atnešė arbatos.
Siu Sianas tarė:
— Aš atėjau, nes nepamiršau jūsų žodžių. Dabar pats laikas veikti, ponas Markai Polai. Ministrui Achmedui daug kas sako: „Atsižadėk valdžios troškimo, atsižadėk blogų aistrų, blaškymosi ir painių intrigų.“
Markas Polas lyg pakerėtas klausėsi seno katajiečių išminčiaus, kuris be jokių užuominų pradėjo kalbą, kad jau metas kilti į kovą.
— Jūs anuomet pasakėte imperatoriui, jog negerai būtų užkrauti žmonėms dar didesnę naštą, — toliau kalbėjo Siu Sianas. — Bet Achmedas plėšia žmones iki paskutiniųjų. Jis žiaurus, ir jo reikalavimai neįvykdomi. Jei jūs pabūtumėt arčiau žmonių, pamatytumėt, kaip jie varganai ir skurdžiai gyvena. Ir iždas tuščias. Per pastaruosius metus Achmedas pasiglemžė 29 000 tingus popierinių pinigų, 25 tingus aukso, 180 tingų sidabro, 12 000 saikų arbatos, 110 arklių, 20 brangių indų iš jaspio ir daug ko kito. Tai mes žinome. Achmedas nugalabijo niekuo nekaltą Čui Iną. Jis — žmogžudys. Aš atėjau jums tai pasakyti, Markai Polai.
Siu Sianas atsilošė krėsle. Jo veidas paskendo tamsoje. Aplink šviestuvą zujo musės — Markas girdėjo įkyrų jų zvimbesį.
Marko atminty iškilo vaizdas, matytas ir pergyventas prieš daugelį metų: tigras Turgo mauroja savo narve. Palapinių miestas knibždėte knibžda didikų, suvažiavusių į imperatoriaus medžioklę. Raudonas saulės ratas skęsta už tolimų miškų. Ministras Achmedas sustabdo savo palankiną ir prieina prie Marko. „Saugokitės Siu Siano, beke Polai.“
Markui pasirodė, kad jis dar dabar girdi tuos perspėjamus žodžius. Bet šitie perspėjimai nebeteko jokios prasmės ir galios. Katajaus išminčiaus kalba pasirodė stipresnė: „Laikas veikti. Achmedas — žudikas.“
Siu Sianas nutilo, tarsi leisdamas Markui Polui apsispręsti. Jo žvilgsnis nuklydo į tolimus tolius. Musės vis zirzė. Į taures įpilta arbata jau spėjo pažaliuoti. Joks garsas nedrumstė tylos.
Siu Sianas tarė:
— Į priekį eina tik tas, kas laikų pradeda savo žygį. Jei pražiūrėsi tą laiką, tavo kelias apžels piktžolėmis. Dabar atėjo metas išrauti piktžoles su šaknimis.
Ir vėl kambaryje stojo tyla. Markas jautė, kad nebėra kelio atgal. Tas ramus balsas, kupinas tramdomos kančios, vis dar skambėjo Marko ausyse. Jis puikiai suprato pasiaukojančio išminčiaus ryžtą. Siu Sianas sėdėjo nejudėdamas ir laukė atsakymo.
Markas Polas atsiminė viską, kas buvo pergyventa didžiojo chano rūmuose per tuos metus. Jis sulygino du įtakingiausius imperatoriaus patarėjus ir pasvarstė jų poelgius. Prieš kelerius metus jis dar tikėjo Achmedo iškalbingais šnekalais, malonus ministro elgesys jį klaidino, ir tada jis gailėjosi, kad Siu Sianas nesutaria su Achmedu. Bet vėliau jis pradėjo abejoti. Juk ne kas kitas, o Achmedas taip atvirai stojo prieš Siu Sianą.
Katajaus išminčius nervingai sugniaužė rankas. Jis pasakė:
— Jeigu jums reikia įrodymų, paklauskit Vandžu. Per Achmedą jis neteko savo bičiulio. Arba pasiklausykite karo vado Džanji istorijos. Achmedas pagrobė jo žmoną ir dukterį, o jį patį apšmeižė imperatoriui… — Siu Siano balsas skambėjo grėsmingai, o jo žodžiai drebino tylą: — Achmedas turi mirti!
Markas Polas net atsilošė. Siu Siano. veidas buvo dabar čia pat, priešais jį, nušviestas saulės, bet vis toks neįskaitomas, tarsi jam nerūpėtų šio pasaulio reikalai. Raukšlėse ties burna kažkoks liūdesys.
— Sunku iš karto apsispręsti, — pasakė jis. — Aš išeisiu į sodą… Jūs pagalvokit. Aš čia atvykau užskleistame palankine. Mano nešikai visai patikimi. Niekas nežino, kad aš čia.
Markas Polas pašoko ir maldaujamai sudėjo rankas:
— O, pasilikite, maloningasis pone!
Jis dabar nenorėjo būti vienas. Žinoma, jis mokėtų išsisukti nuo Siu Siano pasiūlymo ir tegu kiti sau suka galvas su tuo Achmedu. Imperatorius tebėra Šandu, o sosto įpėdinis išvyko medžioti į šiaurinę provinciją. Tiesa, Achmedo sargyba pastaruoju metu gerokai sustiprinta. Kažin ar verta kišti nagus prie tokio galingo vyro. Ką pasakys chanas Chubilajus, kai sužinos, tokią naujieną? Siu Sianas sako tiesą: apsispręsti sunku. Bet Markas nenorėjo likti nuošaly. Jis susigėdo, pagalvojęs, kaip negarbinga išsirinkti aukso vidurį, stovėti tarp blogio ir gėrio. Jis neabejojo, kad Siu Sianas sąžiningas. Per ilgametę savo tarnybą didžiojo chano rūmuose jis spėjo tuo įsitikinti. Bet Siu Sianas buvo katajietis. Vienui vienas klausimas kamavo Marką, ir jis paklausė:
— Kodėl gi jūs tarnaujate imperatoriui?
— Todėl, kad noriu padėti savo tautai, — atsakė Siu Sianas ir nebepridėjo daugiau nė žodžio.
Markas Polas jį suprato. Dabar atėjo pati sunkiausia valanda jo gyvenime — jis turi apsispręsti. Tai buvo nelengva. Markas Polas nebuvo bailys. Jį užgrūdino visi čia išgyventi metai. Vieną akimirką prieš akis jis išvydo griežtą tėvo veidą, ir jam atrodė, lyg jis girdi jo balsą: „Pirkliai ne geradariai, kada pagaliau tu šitą suprasi? Nesikišk, kur nereikia.“ Bet šit jis prisiminė geraširdišką besijuokiantį bičiulio Matėjo veidą. „Mes turime ją paimti su savimi, Markai. Girdi? Juk tas velnias ją užmuš… Jiems rūpi tik geltoni dukatai…“
„Reikia pasišnekėti su Ašima“, — pagalvojo Markas.
— Aš su jumis, Siu Sianai, — tarė Markas, o jo veidas buvo baltas kaip drobė. Jis ryžosi rizikuoti gyvybe.
— Aš su jumis, Siu Sianai, — pakartojo jis, ir jo skruostai išraudo.
Sode už krūmo stovėjo tarnas. Šis ir pats nežinojo, ką jam daryti ir ką manyti. „Nemirtingasis“ kalbasi su jo ponu. Jų veidai tokie rimti. Prieš juos stovėjo arbatos puodeliai. Bet jis žinojo, kad arbata jau visai atšalusi. Kad tik juodu nesumanytų tos šaltos arbatos paragauti. „Tu juk niekam nepasakysi, kad aš aplankiau tavo poną“, — pasakė jam „nemirtingasis“. Tegu ir liežuvį jam rauna, jis niekam nepasakys. O Ju, ta nedorėlė, kaip gyva to nesužinos. Bet ką daryti, kad arbata atšalo?.. Gal įpilti karštos?.. Bet negi jis gali išdrįsti savo pasirodymu sudrumsti didžias „nemirtingojo“ mintis? Ilgai jis stovėjo už krūmo, sekdamas kiekvieną ponų judesį. Na, pagaliau ponai pakilo. Siu Sianas atsisveikino su šeimininku. Arbatos jie neparagavo. Kai palankinui buvo atidaryti vartai, Ju mikliai it voverė šmurkštelėjo į kiemą.
Nešikas Janas matė Ašimos veidą. Jis vis jam stovėjo prieš akis. „Kur jūs mane atnešėt?“
Jano tėvas buvo valstietis iš Chanbalyko priemiesčio. Jis su savo žmona įsikinkydavo į medinę žagrę ir tempdavo ją per mažutį vandeniu aptvindytą ryžių sklypą. Jųdviejų kojos būdavo panašios į gumbuotas šaknis. Savo tėvus Janas lankė retai. Ir ko jis ten vaikščios? Juodu niekad neturėdavo laisvos valandėlės. Kai saulė jau sėsdavo į vakarus, jie leisgyviai iš nuovargio krisdavo į šiaudinį guolį ir tučtuojau užmigdavo. O ankstyvą rytą, vos tik dangus imdavo pilkėti, jau tempdavo vandenį į savo sklypelį.