Jano seserų namie nebuvo. Vyresnioji dingo kokią valandą prieš tai, kada ją turėjo parduoti turtingai Li šeimai. Jaunesnioji apsiprato su savo likimu. Ji irgi priklausė Li šeimai.
Geltonas palankinas riogsojo didelėje daržinėje drauge su kitais. Artėjo vidurdienis. Janas perėjo per kiemą. Jis mąstė apie savo seseris. Jis vis matė nusigandusias nepažįstamosios akis, ir jam rodydavosi, kad tai jo sesers akys. Jis ir jo draugas išėjo iš to. užmiestinio namo su tuščiu palankinu. Nepažįstamoji tyli ir nusiminusi žiūrėjo jiems pavymui. „Ko čia dar su ja terliojiesi? Vesk per jėgą, jei žodžiu neklauso.“
Tai buvo Saido balsas.
Janas išėjo iš rūmų.
„Kur tu dabar eini, Janai? — juokdamasis šūktelėjo vienas kareivis. — Ar tik ne savo sužadėtinę norėtum aplankyti per patį vidurdienį?“
Ji rėkė, šaukėsi pagalbos. Bet juodu nuėjo sau su geltonu palankinu, nes Saidas buvo pasakęs: „Niekam neturit prasitarti nė žodžio. Kitaip neteksit galvos.“
Sunku pasidarė gyventi Katajuje. Ir Janui jau viskas įgriso. Kiauras dienas jis nešiojo ant savo pečių palankinus, kuriuose sėdėjo kilmingi ponai ir damos. Už tą savo darbą jis gaudavo lėkštelę ryžių. Jis nebuvo toks alkanas, kaip kiti. Visa tai dar turėjo prasmę, kol jie naktimis susirinkdavo Vano kalvėje, kol gyveno viltimi, jog štai štai kalnuose užsidegs signaliniai žiburiai. Dabar Chanbalyke tylu kaip kapuose. Žmonės vaikščioja nebyliais veidais, ir niekas nė žodžio neprataria apie tas kasdienines neteisybes.
Du vyrai pralenkė Janą. Vienas jų smagiai nusijuokė. „Juokis, juokis“, — pagalvojo Janas.
Jis pasuko į skersgatvį ir atsidūrė už kelių žingsnių nuo venecijiečio namo.
Kodėl šitas velnias liepė pagrobti merginą? Ji nebuvo išpuikusi kaip kitos damos, kurios nesiteikia į jį net pažvelgti. Jis praskleidė jai palankino užuolaidą. Ji įsėdo ir kiek nusigandusi paklausė: „Kur jūs mane nešit?“
Janas stovėjo prie vartų. Ką jam daryti? Įeiti ir pasakyti: „Ministras Achmedas laiko uždaręs šių namų ponią užmiesčio viloje prie upės?“ Jis atsilošė prie akmeninio liūto ir atsirėmė rankomis į postamentą. Prie kiekvieno namo stovėjo tie akmeniniai sargai, kurie turėjo sergėti visus nuo piktųjų dvasių. Kol Janas svarstė, nesiryždamas, ką daryti, vartai atsivėrė. Jis skubiai atšoko į šalį, praleisdamas užskleistą palankiną. Nešikai paskubomis nutolo.
Janas susimąstęs nusekė juos žvilgsniu. Aukštas, tvirto stoto nešikas iš dešinės tarnavo pas Siu Sianą. Ir Janas jį pažino.
Buvo karšta kaip vasarą. Miškais apaugusios kalvos saugojo miestą nuo šaltų šiaurės vėjų. Saulė kepino begalinį slėnį, kuriame buvo išsidriekę Chanbalyko rūmai, namai.
Markas sėdėjo tamsioje savo kambario vėsoje. Jo nuotaika buvo puiki. Neryžtingumas, dvilypė jo padėtis rūmuose, kuri dažnokai jį slėgdavo, dingo lyg nebuvusi. Jis puikiai žinojo, koks sunkus ir pavojingas yra užsibrėžtasis žygis, bet pavojaus jis nebijojo. Tarnui jis liepė atnešti popieriaus ir parašė tris laiškus. Vieną Ašimai, antrą Mafijui ir Nikolui Polams, trečią savo bičiuliui Matėjui. Tada jis pasišaukė tarnaitę Ju. Paskendęs savo mintyse, jis nė nepastebėjo keisto Ju elgesio ir ašaroto jos veido.
— Jei rytoj vakare aš nesugrįšiu, atiduok tuos laiškus savo poniai, — tarė jis. — Ne anksčiau kaip rytoj vakare, nepamiršk šito. Ir prisiek man, kad niekam to neišplepėsi.
Jis padėjo tuos laiškus į stalčių.
— Čionai juos rasi, — pasakė jis, nežiūrėdamas į ją.— Kodėl tu tyli?
Staiga Ju prapliupo verkti ir puolė jam po kojų.
— Muškit mane, pone… Aš tokia nelaiminga! — sušuko ji nusiminusi. — Kur dabar ponia? Niekur jos nerandu… O aš buvau išėjusi į miestą. Aš juk nieko nežinojau. — Ji susiėmė rankomis už galvos ir dar labiau ėmė raudoti.
— Stokis! — griežtai paliepė Markas Polas. — Ką tu čia šneki? Greičiau sakyk, kas atsitiko. Ar girdi, Ju? Stokis, sakau!
Tarnaitė atsistojo ir tarė:
— Jūs juk pats atsiuntėte geltoną palankiną, maloningasis pone, ir liepėt jai vykti į užmiesčio vilą prie upės. — Ji vėl apsipylė ašaromis. — Ponia taip apsidžiaugė: „Paskubėk, — pasakė ji. — Man reikia persirengti. Ponas manęs laukia užmiesčio viloje prie upės.“ Dabar jūs čia, maloningasis pone, o ponios nėra… Mane ima tokia baimė.
Markas Polas pertraukė tą jos kalbą.
— Nutilk! — paliepė jis. — Papasakok man viską, kas buvo.
Paniurusiu veidu jis klausėsi žodingo Ju pasakojimo. Ji nepraleido nieko. Kaipgi galėtų ji iškęsti nepapasakojusi, jog Ašima paklausė, ar ji graži? „Jūs tokia graži kaip fėja. Nėra tokio žmogaus, kuris atsispirtų jūsų grožiui. Jūs graži ir gera kaip dausų karalienė.“ Šitaip ji atsakiusi poniai. Ji taip įsismagino, jog bemaž užmiršo savo sielvartą.
— Geltonas palankinas, sakai?
Tarnaitė išdrįso paskubomis žvilgterėti į poną. Jo balsas toks ramus, tarytum nieko baisaus neatsitiko.
— O dabar lauk iš mano akių, tu lengvabūde mergiščia! — sušuko jis, netekęs kantrybės. — Nė matyti tavęs nenoriu!
Daug kas atsitiko tą dieną. Kol jis laukė pas Achmedą, kažkas pagrobė Ašimą. Ką jam sakė Siu Sianas? „Jeigu jums reikia įrodymų, pasiklausykite karo vado Džanji istorijos. Achmedas liepė išvogti jo žmoną ir dukterį, o jį patį apšmeižė imperatoriui.“ Jis girdi pašaipų Achmedo balsą: „Jūs man šiandien nereikalingas, beke Markai. Ir kuriam galui aš būčiau siuntęs jums pasiuntinį?“
Markas užvirė pykčiu. Jis mėšlungiškai įsikibo į krėslo turėklus. Dabar jis buvo tikras, kad tai Achmedo darbas.
Praslinko kiek laiko, kol jis pajėgė šiek tiek susitvardyti ir blaiviai viską apgalvoti. Ką dabar daryti? Bėgti į gatvę ir klausinėti praeivių, ar kas nematė geltono palankino? Bet juk Chanbalyke devynios galybės gatvių ir skersgatvių, o geltonų palankinu tikriausiai daugiau kaip tūkstantis. Nesumanydamas, ką veikti, jis vaikščiojo iš kampo į kampą. Jei Siu Sianas nebūtų atėjęs pas jį, jis bėgtų pas Achmedą ir kalaviju priverstų jį prabilti. O dabar daugiau nieko nelieka, tik laukti, kol Achmedą pasieks teisingumo ranka. Bet negi sėdėsi namie, rankas sudėjęs! Jis pasišaukė tarną.
— Atnešk mano kalaviją ir pabalnok arklį,— įsakė jis.
— Lauke stovi kažkoks žmogus. Jis nori su jumis pasikalbėti, — pasakė tarnas, droviai pakeldamas akis į šeimininką.
Markas sukluso. Kas gi čia dabar? Nepatenkintas jis suraukė kaktą.
— Tegu įeina, — burbtelėjo jis.
Į kambarį įėjo Janas. Jis tyliai nusilenkė ir laukė, kol ponas pats paklaus, ko jis čia atėjo.
Iš drabužių Markas pažino, kad Janas yra nešikas. Jam įsižiebė vilties kibirkštėlė.
— Ko gi tau reikia? — paklausė jis draugiškai.
Janas žvilgterėjo į tarną, tebestovintį šalia stalo. Markas suprato jo žvilgsnį ir mostelėjo tarnui, kad tas išeitų. Tada jis pakartojo savo klausimą.
— Saidas įsakė šio namo ponią nunešti į užmiesčio vilą prie upės, — pasakė Janas.
— Kas tas Saidas? — paklausė Markas.
— Achmedo šnipas, — atrėžė Janas neapykantos kupinu balsu. — Jis pasakė, jog aš neteksiu galvos, jei kas nors apie tai sužinos.
— Ar tu žinai, kur dabar Ašima? — greitai paklausė Markas Polas.
— Taip, pone. Juk mes ją nunešėme į užmiesčio vilą prie upės.
— Sėskis. Kuo tu vardu? Aš tave gausiai apdovanosiu, — pasakė Markas.
Jo galvoje pralėkė šimtai sumanymų. Išklausęs Janą, jis pašaukė tarną.
— Atnešk jam valgyti ir gerti.
Janas atsisėdo prie stalo ir ėmė valgyti. Jau seniai jis taip skaniai bevalgė. Beveik užmiršo ir pavojų, kuris jo tyko. Tik pasisotinęs, jis vėl tai prisiminė.