— Jei. Saidas sužinos, kad jį išdaviau, aš žuvęs.
Markas Polas jį nuramino.
— Greitai Saido niekas nebijos, — pasakė jis tvirtai. — Aš tave apginsiu, nes tu pasielgei dorai.
Lauke jau stovėjo pabalnotas arklys. Buvo karšta popietė.
Markas nerimo, žinodamas, kad Ašima jau kelios valandos yra kažkokio nenaudėlio rankose.
— Ar tu kada nors laikei kalaviją, Janai?
— Taip, pone, — atsakė nešikas.
Tarnaitė Ju, išgirdusi tuos žodžius, net sustingo iš nuostabos. Smalsios jos akys tuojau išsiplėtė kiek tiktai galima.
— O tu ko žiopsai? — suriko ant jos Markas Polas. — Eik ir pasakyk, kad mums reikalingas dar vienas arklys ir ginklas.
Namą prie upės gaubia kraupi tyla. Po kambarius lyg šešėliai slankioja tarnai. Jie tyliai darinėja duris, kalbasi tiktai pašnibždomis. Ašima stovi prie lango ir žiūri pro medžius į saulės nutviekstą upę. Pro šalį plaukia irklinės valtys ir burlaiviai. Oras tykus, ir burės kabo supliuškusios. Su širdgėla Ašima stebėjo šį ramų vaizdą. Ji įsikibo į prašmatniai nukaltas varines lango grotas ir iškišo pro jas galvą. Pievelė nusėta baltais ir geltonais žiedais ir marguoja lyg valstiečių skrybėlės, nupintos iš ryžių šiaudų. Prie pat upes auga lieknos tuopos, po langu žydi vyšnia. Ašima iškišo pro grotas ranką ir ėmė mosuoti žmonėms, kurie sėdėjo valty ir atrodė tokie mažyčiai. Bet upė buvo per toli.
Tada ji vėl kibo į grotų virbus ir sielvartingai sušuko:
— Gelbėkit! Jie čia laiko mane uždarę! Gelbėkit!
Bet jos riksmo niekas negirdėjo.
Tik pašaipus balsas čia po langu pasiekė jos ausis:
— Verčiau patylėk, balandėle, kitaip aš tave įkišiu į požemį. Ten galėsi sau klykauti, kiek tik telpa.
Tai buvo Saidas. Bet Ašima nenutilo. Tada Saidas įšoko į kambarį ir įtūžęs nutempė ją nuo lango. Ašima nubėgo į tamsiausią kambario kertę. Ji ištiesė rankas su išskėstais pirštais, norėdama nagais įkibti jam į veidą.
Saidas prisiminė raudonus dryžius savo tarno veide ir nesiartino prie Ašimos.
Jis stovėjo prie stalo ir grasinamai pasakė:
— Jeigu nenutilsi, keliausi į požemį. Lobe tu buvai prijaukinta, o dabar tikra laukinė katė. Na, palauk, ponas su tavim susidoros.
Ašima niekaip negalėjo suprasti, kodėl tas žmogus grobuonišku veidu taip jos nekenčia ir persekioja ją. Ji atsiminė, kaip Lobe Matėjas jį išmetė pro duris. Ji iškart jį pažino. Bet juk taip ilgai jo nematė. Viešpatie, iš kur jis čia vėl atsirado?! Ko jam reikia? Kodėl jis laiko ją uždaręs?
Ant stalo buvo padėta arbatos ir paplotėlių. Tarnas tylėdamas įnešė jai pietus ir po kurio laiko vėl išnešė. Arbatos ir paplotėlių ji irgi nepalietė. Šituose namuose ji nieko nevalgys. Verčiau jau badu mirs!
Lange grotos. Niekas negirdėjo jos šauksmo. Ir sunkios ąžuolinės durys užrakintos. Pabėgti iš čia nėr vilties. Ji išieškojo kertėje stovinčią spintą, bene ras kokį įnagį, kuris padėtų jai iš čia pasprukti, bet ten nieko nerado, tik plonus baltinius, pudrą ir žiedų aliejų. Pailsusi ji susmuko ant stalo. Nuvargęs tik jos kūnas, o galva šviesi.
Ji pašoko ir vėl pribėgo prie lango. Gal jai šaukti, kol nebeteks balso? Dar šiandien rytą ji sėdėjo savo kambary ir buvo nepatenkinta, kam čiulba paukščiai, o sode rizena Ju. Kaip greit ji tada apsirengė, išgirdusi, jog ponas norįs su ja pasikalbėti. Ji turinti nuvykti į užmiesčio vilą. Dabar toji vila jai virto kalėjimu. Kur dabar Markas Polas? Ir ką visa tai reiškia?
Staiga ją apėmė siaubas: ji suprato, kad Markui gresia pavojus, o tai baisiau už viską. Lyg nesava ji nubėgo prie durų ir ėmė jas daužyti kumščiais.
— Atidarykit! — šaukė ji. — Aš šoksiu pro langą, jei neatidarysit!
— Šok, šok! — subambėjo už durų Saidas. Jis garsiai nusijuokė ir nuėjo sau.
Giedrame pavasario danguje plaukiojo debesys, panašūs į baltus kalnus. Medžių šešėliai pailgėjo. Retkarčiais keliu praeidavo žmonės ir gėrėdavosi rausvomis čerpėmis dengtu namu, kuris harmoningai derinosi su visa aplinka. Nešikas prisėdo sienos pavėsy trupučiuką pasilsėti. Pakrantės pievose ganėsi žalmargės karvės.
Kelyje pasirodė aštuoni ginkluoti raiteliai. Pirma jų šuoliavo Markas Polas ir Janas. Kiti šeši buvo asmeninė Siu Siano sargyba.
— Va ten, pone, — tarė Janas, rodydamas namą.
Raiteliai pristabdė arklius ir ėmė joti risčia. Prie vartų jie nušoko žemėn. Čia ilsėjęs nešikas tuoj pakilo, užsivertė ant pečių savo naštą ir nuėjo savais keliais. Nepatiko jam rūstūs raitelių veidai. Nueidamas jis dar girdėjo, kaip jie beldė į vartus.
Markas Polas ir Janas, išsitraukę iš makščių kalavijus, stovėjo prie vartų. Siu Siano asmeninė sargyba pasislėpė sienos šešėly. Visi užgniaužę kvapą klausėsi. Markui iš susijaudinimo spengė ausyse. Jo širdis plakė kaip pašėlus, o ranka laikė sugniaužusi kardo rankeną. Už tos sienos Achmedas paslėpė Ašimą. Negirdėti nė balso. Tik paukščiai čiulbėjo medžių šakose. Sode giedojo lakštingala. Ilgiau laukti jie nebegalėjo.
— Pabelsk dar kartą,— tarė Markas Janui.
Ir nešikas ėmė daužyti koja. Kieme pasigirdo žingsniai. Markas Polas mirktelėjo Janui, o sargybiniai dar labiau suspaudė rankose kalavijus.
— Atidarykit! Mus siuntė maloningasis ponas Achmedas! — sušuko Janas.
Jokio atsako. Žingsniai nutilo. Bet Markas visa savo esybe jautė, kad už vartų kažkas stovi. Dabar nėra ko gaišti. Kalavijo rankena jis daužė vartus ir šaukė, kiek tik gerklė leido:
— Imperatoriaus vardu atidarykit!
Jie išgirdo paskubomis nutolstančius žingsnius.
O paskui Marko ausis pasiekė tolimas Ašimos šauksmas, bet jis gana aiškiai girdėjo jos žodžius:
— Gelbėkit! Aš čia! Gelbėkit!
Markas Polas įsikišo kalaviją į makštis ir įsibėgėjęs peršoko per sieną, Janas ir sargybiniai padarė tą pat. Jie leidosi per sodą namo link, ir niekas jiems nepastojo kelio. Namų durys buvo atdaros.
— Likit lauke, — įsakė Markas Polas, — ir žiūrėkit, kad niekas iš čia nepaspruktų.
Abu su Janu įbėgo į namą. Jie perėjo daug kambarių, kol galop pateko į virtuvę, kur rado du tarnus, tarnaitę ir storulę virėją.
— Neskriauskit mūsų, ponai, — išsigandusi aimanavo virėja. — Mes juk nieko blogo nepadarėme.
Markas Polas pastvėrė vieną tarną už pakarpos.
— Kur jūs uždarėt ją? — paklausė jis ir, staigiai truktelėjęs, ištempė jį iš tarnų būrio. — Eik pirma mūsų ir rodyk kelią!
Tarnas juos užvedė laiptais į viršų. Jie įėjo į ilgą pustamsį koridorių. Saidas stovėjo pasislėpęs už vienos kolonos. Jo akys su tamsa čia buvo apsipratusios. Jis pamatė Marką Polą, tą patį, kurį, savo pono įsakytas sekė ir šnipinėjo jau bemaž aštunti metai. Dabar jis jo nekentė dar labiau, nei kitados. Jis jautė, kad jam jau nebeteks mėgautis ramiu ponišku gyvenimu. Achmedas jam niekados to nedovanos. Čia jis gyveno kaip inkstas taukuose, ir va lyg iš dangaus nukrito šitas velnias. Dabar jis stovėjo už kolonos kokie penki žingsniai nuo jo.
— Einu, einu, Ašima. Ar tu mane girdi?
Už durų sušneko džiugus merginos balsas:
— Markai, Markai, tu atėjai!
Tarnas pasuko duryse raktą.
Saidas neturėjo ginklo. Markas su savo vyrais taip staigiai jį užklupo, kad tas net žado neteko iš baimės. Vienodas, pilkas šnipelio gyvenimas atbukino jo budrumą. Ir dabar šit viskam galas. Jis vėl pavirs vilku, klaidžiojančiu tarp žmonių. Saidas išvydo savo priešą ryškiame atlapų durų keturkampy. Marko kalavijas, dusliai žvangtelėjęs, nukrito žemėn.