„Ar tai tu, Ašima? — nustebęs klausia jis. — Ką tu veiki čia Venecijoje?“
Ligonis gyveno nuostabų gyvenimą, nors tyliai gulėjo savo patale. Laikas išblanko. Jo veidas atrodė kupinas palaimos, skausmas nurimo. Ir šit Fano balsas grąžino jį į tikrovę.
— Matėjau, tu girdi? Tai aš, Patroniukas. Prie kranto stovi didelė džonka ir laukia mūsų.
— Sakai, džonka? Ak, taip… Padėk man, Fanai.
Matėjas sunkiai atsistojo. Jo veidas persikreipė. Jis atsirėmė sveikąja ranka ir išlipo iš guolio.
— Tiktai iki kiemo, Matėjau, — tarė Fanas. — Paskui mes tave nešime… Eikš pagaliau, padėk man! — sušuko jis valtininkui.
Valtininkas ir Fanas šiaip taip nuvedė Matėją iki ryžių malūno ir paguldė jį ant neštuvų, kuriuos padirbo iš tinklo ir dviejų storų lazdų.
— Tau atėjo gera mintis, Matėjau. Galėsi sau gulėti ramiai, o valtis vis plauks ir plauks į Chanbalyką. Ar jauti tu vėją? Ant vandens tau bus geriau, pamatysi.
— Paskubėkit, — tarė Matėjas.
Valtininkas susižavėjęs spoksojo į šį milžiną.
— Na, pirmyn! Nebijok, mes.tau gerai užmokėsim.
Jie šiaip taip nunešė Matėją prie pat kranto. Jis puikiausiai matė viską, kas dėjosi aplinkui. Platus kelias vinguriavo pro žemines, išraustas uolose. Du nuogi vaikiščiai stovėjo prie vienos žeminės ir nusigandę vėpsojo į Matėją. Mažesnysis įsigrūdo pirštą į burną ir pravirko. Kažkoks valstietis vedėsi už pavadžio asilą, o šis ant nugaros nešė glėbį šieno. Matėjas užuodė šieno kvapą. Valstietis sustojo ir nulenkė galvą, manydamas, kad neša mirusį. Bet paskui pamatė didžiules, nuo drugio blizgančias akis ir baisiausiai persigando.
Nešėjai turėjo ne kartą sustoti, kol pasiekė upę. Jie užkėlė ligonį ir paguldė ant denio po burės stiebu. Vanduo tylutėliai teliūškavo, vėjas išpūtė burę, valtis atsiskyrė nuo kranto ir nuplaukė į upės vidurį. Fan Gun-du atsitūpė šalia Matėjo ir susirūpinęs žiūrėjo į sukritusį jo veidą ir ištįsusią nosį. Fanas negalėjo patikėti, kad šis milžinas, ligotas ir bejėgis, guli prieš jį. Jis jau matė, kad Matėją paženklinus mirtis, bet jam vis atrodė, kad turi įvykti kažkoks stebuklas ir jo draugas vėl pagerės.
Matėjas gulėjo po didžiąja bure. Stiebas lankstėsi ir braškėjo. Džonka skrodė žaliai blizgantį vandenį.
Valtininko žmona, atsisėdusi po pintu stogeliu, kepė žuvis. Nuo keptuvės kilo melsvi dūmai. Uolėti upės krantai siekė patį vandenį. Įlankose stovėjo pririštos valtelės. Žvejai mėtė į upę tinklus, pririštus prie medinių sijelių ir kantriai, laukė. Jiems pro šalį plaukė džonkos ir didelės irklinės valtys.
— Ar tu užuodi keptą žuvį, Matėjau? Gal norėtum paragauti? Aš tuoj tau atneščiau.
— Būk prie manęs, — paprašė Matėjas.
Fanas liūdnas vėl atsisėdo šalia jo. Upės vaga siaurėjo. Vanduo kunkuliavo. Džonka čia pakildavo aukštyn, čia vėl nusileisdavo. Matėjas klausėsi vandens ūžesio, laimingai šypsodamas. Jis matė stačią uolą, kyšančią iš vandens. Greitai jie praplaukė siauravietę, ir krantai vėl nutolo. Matėjui rodėsi, kad po pavojingos kelionės jie įplaukė į užutekį. Ir staiga baisus skausmas lyg peiliu perrėžė širdį. Jis pasikėlė ir pajuto, kad jam pasidarė labai lengva. Paskui plačiai plačiai atmerkė akis, tarytum tuo paskutiniu žvilgsniu jis norėtų apkabinti visą pasaulį.
Po valandėlės Matėjo galva vėl nudribo ant pagalvio.
Fanas spoksojo į nereges bičiulio akis. Saulė švietė skaisčiai, vėjas raibino vandens paviršių, džonka iš lėto plaukė palei krantą.
Negyvas Matėjas gulėjo po bure. Mirtis neturi pasigailėjimo ir jos neatšauksi.
Įvyko didi nelaimė. Mirė didžios dvasios žmogus.
SOSTO ĮPĖDINIO RŪMUOSE
Rodėsi, jie lekia šuoliais per įkaitusį dangų. Juos supo raudona saulėleidžio šviesa. Ašima sėdėjo ant arklio priešais Marką. Juodu jojo pirma mažo raitelių būrio. Čia pat, užpakaly jų, šniokštavo Jano arklys, toliau sekė keturi Siu Siano asmeniniai sargybiniai. Vakaras buvo tykus, o aplinkui dar tykiau, negu dieną. Arklių kanopos aidėjo toli. Ašima krūptelėjo.
— Tu vis dar bijai, Ašima? — paklausė susirūpinęs Markas.
— Nė pati nežinau.
Jiems pro šalį bėgo šalikelių medžiai. Plaukiančių kviečių laukai aplieti auksine šviesa. Jautei, kad arti didelis miestas, išsidriekęs lygumoje po vakaro dangumi: vis daugiau namų ir lūšnų, išsimėčiusių laukuose, visokių antkapių, o taip pat aukurų geroms ir piktoms dvasioms, kurios žemei teikia derlių ir apsaugo nuo sausrų ir krušos.
Jie prajojo vežimų vorą. Vežėjai žingsniavo greta asilų ir tingiai pliaukšėjo botagais. Jų veidai buvo pajuodę nuo anglies dulkių,— jie gabeno iš kalnų į Chanbalyką taip visiems reikalingą juodąjį akmenį. Sunki jiems buvo darbo diena. Dideli dviračiai vežimai kratėsi ant nelygaus, išvažinėto kelio. Jiems priešais žygiavo du vienuoliai trumpai apkirptais plaukais ir nudryžusiomis jupomis. Vis gausiau gatvėje žmonių ir gyvulių. Jie jau pasiekė priemiestį ir vis sunkiau brovėsi pro žmonių spūstį. Nustebę žvilgsniai lydėjo raitelių būrį, nes kurgi matyta, kad puošniai apsirengęs jaunuolis sodintų pirma savęs moterį.
Markui Polui pasidarė neramu. Jau taip tamsu, kad nė šešėlių nesimatė. Per tą pavojingą savo žygdarbį jis vos nepamiršo pažado, duoto Siu Sianui. Jis buvo pažadėjęs, vos sutemus, aplankyti Katajaus išminčių. Tuoj suskambės varpas, primenantis, kad greit bus uždaryti miesto vartai. Žmonės, plaukiant vartų link, skubėjo.
— Aš visai nebebijau, Markai, — tarė Ašima ir laiminga atsilošė į jo ranką.— Ak, aš būčiau ji nužudžiusi!
„Mažutė Ašima“, — švelniai pagalvojo Markas. Ir tą pat akimirką jam kilo neapykanta Achmedui, šalta neapykanta, slopinanti visus kitus jausmus, ir tokia didelė, jog, rodos, tuoj tuoj uždusi. Pats dangus atsiuntė Janą į jo rūmą. Tik per jį Markas sužinojo, kur yra Ašima. Tai juk Janas pavertė niekais visą Achmedo sumanymą. Jis gausiai apdovanos Janą. Staiga jis prisiminė tuos tris laiškus, kuriuos parašė Siu Sianui išėjus, ir pagalvojo, kad reikės atsidėkoti Janui tuoj pat, dar šį vakarą. Rytoj juk gali viskas kitaip apsiversti. O kas dabar bus Ašimai?
Dangus jau visai nupilko.
— Tu vis tyli? — lyg su priekaištu tarė Ašima. Staiga Jano arklys atsidūrė greta jų.
— Ana tenai, pone, — tarė Janas. — Matote aną palankiną.
Markas pamatė užskleistą palankiną, lydimą aštuonių ginkluotų raitelių.
— Kas atsitiko, Janai? — paklausė nustebęs Markas. — Ko tu toks susijaudinęs?
— Aš žuvęs, — sušnibždėjo Janas. — Jie mane suras, kad ir kažin kur pasislėpčiau.
— Ką tu. kalbi? Sakyk, kas atsitiko? — karštai paklausė Markas.
— Tai ministro Achmedo palankinas, pone. Dabar jis keliauja į tą namą prie upės.
Markas Polas įtempė pavadžius. Arklys užlaužė galvą, trypčiodamas vietoje.
— Ar tu tikrai žinai? — paklausė Markas.
Palankinas jau dingo iš akių. Reikėjo tuoj pat perspėti sargybinius, kurie pasiliko prie namo. Pasiųsti Janą? Ne, verčiau kurį nors Siu Siano sargybinį.
Jis pamojo pirmam pasitaikiusiam sargybiniui, kad tas prijotų arčiau, pasižiūrėjo į jį ir galop tarė:
— Jok kuo greičiau atgal! Tu turi aplenkti palankiną ir aštuonis raitelius, tik žiūrėk, kad tavęs nepamatytų. Pasakyk savo draugams, likusiems tame name, kad jie rūktų iš ten, kiek tik kojos neša. Bet ne keliu, o paupiu.
Sargybinis linktelėjo.