Čia degė dvi žvakės. Prie stalo sėdėjo trys vyrai. Markas pamatė sustingusius jų veidus ir atsiminė senovės Katajaus poeto žodžius: „Ką sutikęs, nesakyk visko, ką manai. Neatiduok savo širdies į svetimas rankas.“
Markas tylėdamas nusilenkė.
Prie stalo sėdėjo karvedys Vandžu, vadovavęs dešimčiai tūkstančių kareivių, saugojančių Pietinius vartus, Džanji, buvęs imperatoriaus kariuomenės vadas, užkariavęs Pietinę provinciją, o dabar Achmedo apšmeižtas imperatoriui ir pažemintas. Ten buvo ir Siu Sianas.
Visi trys pakilo ir nusilenkė Markui.
— Sėskitės, Markai Polai. Dėkui jums, kad atėjot.
„Neatiduok savo širdies į svetimas rankas“, — vėl prisiminė Markas. Jis atėjo su atvira širdimi, bet prieš save matė neįskaitomus veidus.
— Kas atsitiko, ponai? — paklausė Markas. — Ko jūs visi tylite?
— Mes ilgai jūsų laukėme, — atsakė Vandžu, ir jo žodžiuose skambėjo nepasitikėjimas.
Markas Polas pajuto kažkokį abipusišką įtarumą. Jis susivaldė, aštriai neatsikirtęs Vandžu, ir tarė Siu Sianui:
— Jūs žinote, kodėl aš tik dabar atėjau? Argi sargybiniai nepapasakojo, kas nutiko?
— Žinau, ponas Markai Polai. Vandžu nenorėjo jūsų įžeisti, — ramiu balsu prabilo Siu Sianas ir, pasisukęs į Vandžu, kalbėjo toliau — Jūs klystate. Dar neatėjo laikas. Negalima dabar uždegti kalnuose signalinių laužų. Supraskite, Vandžu. Jūsų bičiulio mirtis jus apakino. Achmedas yra jo žudikas. Atsiminkit šitai.
— Visuose miestuose katajiečiai laukia mūsų ženklo, — tarė Vandžu.
— Bet visur mongolų kariuomenė, pasiryžusi sutriuškinti bet kokį sukilimą,— atsakė Siu Sianas.
— Verčiau mirti laisviems, negu gėdingai vergauti.
Siu Sianas pašoko. Jis visas persimainė. Sukilo jam rūstybė ir slypinti energija, visada ramus ir šiam pasauliui abejingas išminčiaus veidas pasikeitė.
— Nutilkit, Vandžu, — pasakė jis rūsčiai. — Jūs ir pats nežinot, ką šnekat. Jūs turit paklausyti proto. Mes nudėsim Achmedą, o jo šalininkus patrauksime savo pusėn. Tai viskas, ką dabar galime padaryti.
— O vergovė vis tiek liks… — sumurmėjo Vandžu.
Markas Polas sekė karštą jų ginčą ir nežinojo, ką čia patarti.
Jis visai nenorėjo būti įtrauktas į sąmokslą prieš didįjį chaną. Todėl jis džiaugėsi, kai Siu Siano santūrumas paėmė viršų. Vandžu, kūręs maišto planus, turėjo jam paklusti.
Džanji visą laiką tylėjo.
— Gal būt, Achmedas, neateis, ir mes čia veltui jo laukiame, — tarė jis pagaliau.
Siu Sianas paslėpė rankas plačiose savo drabužio rankovėse. Jis jau susitvardė, aprimo ir Vandžu.
— Nelengva įkopti į kalną ir pagauti tigrą,— tarė Siu Sianas. — Eime į sosto įpėdinio rūmus ir uždekime ten žvakes.
Ministras Achmedas neramiai vaikštinėjo po savo kambarį. Tarnas uždegė visas žvakes. Kieme stovėjo sargybiniai. Galėjai girdėti, kaip žvangčioja jų ginklai. Sekretorius tyliai pasibeldė į duris ir įėjo.
Achmedas įsmeigė į jį akis, apsisuko ir vaikščiojo sau toliau.
— Maloningasis pone…
— Nutilk, — pertraukė jį Achmedas.
Sekretorius stovėjo prie durų, nebeišmanydamas, ką daryti. Achmedas nesiteikė į jį nė pažvelgti. Įvairios mintys pynėsi jo galvoje. Jis tiesiog netvėrė pykčiu, negana to, jį kaustė kažkokia slopi baimė, prisiminus perkreiptą Saido veidą ir žaizdotą jo lavoną. Tarnai jam pasakė, kad Ašimą išvadavo Markas Polas su šešiais ginkluotais raiteliais. Tada Achmedas trumpiausiu keliu sugrįžo į Chanbalyką ir įsakė areštuoti Marką Polą. Jo veidas pašaipiai išsiviepė. Palydės venecijietis savo galvą, kad išdrįso pastoti kelią pirmajam imperatoriaus favoritui. Tiesa, jis jautėsi kiek nejaukiai, — pagalvojęs, kaip reikės pasiteisinti chanui Chubilajui, bet ir šį sykį jis vylėsi, kad jį užtars Džambuji-chatun. Mirusieji nekalba, o Markui Polui nėra lemta išvysti saulėtekį tą jis sau prisiekė. Tas venecijietis ne pirmasis, kurį jo įsakymu nugalabys kalėjimo celėje.
Ryški šviesa jį erzino.
— Ko čia žiopsai? — riktelėjo jisai sekretoriui. — Užgesink septynias žvakes.
Sekretorius skubėjo. Lygiai septynias — nei daugiau, nei mažiau, juk ponas nepaprastai tikėjo magiška šio skaičiaus jėga. Lyg koks šešėlis slampinėjo sekretorius nuo žvakidės prie žvakidės ir, paseilinęs pirštą, gnaibė žvakių liepsneles.
Ministras Achmedas stebėjo jį suirzęs.
— Ar jie jau sugrįžo?
— Atjojo pasiuntinys, maloningasis pone, — atsakė sekretorius. — Jo šviesybė sosto Įpėdinis Čimkimas laukia jūsų savo rūmuose. Jo šviesybė geidauja jus kuo greičiau matyti.
Achmedas net sustingo iš nuostabos.
— Sosto įpėdinis Čimkimas? — paklausė jis. — Kada jis sugrįžo į Chanbalyką? Kodėl man niekas nepranešė?
— Jo šviesybė sugrįžo tiktai prieš valandą,— taip pasakė pasiuntinys.
„Jis nori su manim kalbėtis, — galvojo sau Achmedas. — Matyt, koks nors svarbus reikalas.“
Jam buvo labai maloni naujiena, kad sosto įpėdinis dabar, naktį, geidžia jį pirmą pamatyti.
— Tuoj pasakyk tarnui, kad man atneštų paradinius drabužius. Pasiskubink! Duokit palankiną ir septynis sargybinius!
Kai palankinas buvo sulaikytas ties Dadu miesto vartais, prie Achmedo priėjo mongolų chanas Kogotajus, dvylikatūkstantinės rūmų sargybos vadas.
— Kur jūs teikiatės šiuo metu keliauti?
— Jo šviesybė sosto įpėdinis Čimkimas nori su manim kalbėtis.
Chanas Kogotajus žengė žingsnį atgal.
— Sosto įpėdinis Čimkimas! — paklausė jis nustebęs. — Jo juk nėra Dadu mieste!
— Jis jau grįžo prieš valandą,— atkirto Achmedas.
— Kaip gali būti, kad jis sugrįžo taip slaptai, nė man nieko nepranešęs? Juk aš siunčiu jam apsaugą.
— Eikite į priekį,— įsakė Achmedas nešikams. — Dabar jūs žinot, chane Kogotajau, kad jo šviesybė sugrįžęs. Aš jums jau sakiau, kad sosto įpėdinis Čimkimas nori su manim kalbėtis svarbiais ir skubiais reikalais. Labos nakties, chane Kogotajau.
Chanas Kogotajus niūriai pasižiūrėjo palankinui pavymui. Tai užrietė nosį tas kvailys!.. Kuriam galui į tokias aukštas vietas chanas Chubilajus skiria svetimšalius.
Sargybiniai girdėjo viršininkų pokalbį, bet apsimetė nieko nežiną. Sustingę lyg akmeniniai abipus vartų stovėjo sargybiniai plačiai išžergtomis kojomis ir tvirtai sugniaužę ietis.
— Ar jūs matėt sosto įpėdinį Čimkimą ir jo palydą? — paklausė juos chanas Kogotajus.
— Ne, pone.
Susimąstęs chanas Kogotajus lipo laiptais. Jis vis stabtelėdavo ir žvelgdavo per aukštus medžius į žvaigždėtą dangų. Nejaugi Čimkimas sugrįžo pro Siaurinius vartus ir rūmų sargyba pamiršo jam, komendantui, pranešti? Chanas Kogotajus įėjo į sargybos būstinę ir mostu liepė pašokusiems kareiviams sėstis. Viršum suolų blausiai spingsėjo dvi aliejinės lempos, oras dvokė prakaitu ir oda. Ietys tam tikruose stovuose buvo sustatytos prie durų.
— Eik, liepk pabalnoti mano arklį ir atnešk man lanką ir strėlių,— kiek pagalvojęs, paliepė chanas Kogotajus.
Jam nedavė ramybės toks slaptas Čimkimo sugrįžimas. Jis pasiryžo nujoti prie rūmų ir savo akimis pamatyti, ar Achmedas teisybę sakė.
O tuo tarpu palankiną jau nešė pro antruosius vartus, ir Achmedas atsidūrė imperatoriaus parke. Pro medžius jis pamatė nušvitusius rūmų langus ir patenkintas nusišypsojo. Pašnekesys su mongolų komendantu jį pralinksmino. Jis galvojo, ar iškart pasakyti sosto įpėdiniui, jog jis įsakęs areštuoti Marką Polą, bet pagaliau nusprendė dar palūkėti.