Tarp imperatoriaus rūmų ir sosto įpėdinio rūmų tekėjo tyli tamsi upė, sukaustyta marmuriniais krantais. Tarp abiejų pastatų buvo balto akmens tiltas. Kai palankinas priartėjo, kažkokia žmogysta įbėgo į rūmų laukiamąjį ir pranešė tai Markui Polui, o jis, išsitraukęs iš makščių kalaviją, to ir telaukė.
Markas Polas pasislėpė už kolonos. Menė buvo vos vos apšviesta. Prie durų stovėjo išsirikiavę keli Siu Siano sargybiniai. Vandžu sėdėjo soste atsainia, sosto įpėdiniui įprasta poza. Jo veidą gaubė šešėlis. Džanji su pliku kardu glaudėsi už kolonos šalia sosto. Siu Sianas stovėjo kiek nuošaliau.
Achmedas išlipo iš palankino ir įsakė sargybiniams laukti jo lauke. Pro atviras duris jis žengė į menę, vis galvodamas, kaip jis meiliai ir nuolankiai nupasakos sosto įpėdiniui įvykius Chanbalyke, atsitikusius per tą laiką, kol jo čia nebuvo. Achmedas nesidairė. Jo žingsniai gaudžiai aidėjo tylumoje. Tamsiai raudonos poliruotos kolonos metė ryškius šešėlius. Lyg koks vaiduoklis tas mažas žmogiūkštis žygiavo per didžiules erdvias sales.
Achmedas buvo apsivilkęs brangų damastinį savo drabužį. Kai iš apytamsės menės jis pateko į šviesą, jo apdaras sutviskėjo auksu. Achmedas buvo puikiai nusiteikęs. Gražiausiomis spalvomis jis vaizdavosi savo pasikalbėjimą su princu. Argi jis nežino, kaip apsieiti su kilmingais žmonėmis, argi jis nejaučia kiekvieną pašnekovo nuotaikos pasikeitimą, argi kas gali jam prilygti meilikavimais ir garbstymais? Nė vienas rūmuose nesugebėjo įgyti tokio imperatoriaus pasitikėjimo. Juk jau dvylika metų, kai jis vis yra tos milžiniškos imperijos finansų ministras. Kai chanas Chubilajus kur išvažiuodavo iš Chanbalyko, jam pavesdavo visą valdžią sostinėje.
O tuo tarpu chanas Kogotajus sparčia risčia jojo per imperatoriaus parką. Puikaus juodo jo eržilo pasagos bildėjo į parko grindinį. Chanas Kogotajus nematė ir nakties gražumo. Jam tik viena rūpėjo: savo akimis pamatyti, ar iš tikrųjų sugrįžo Čimkimas, ar Achmedas jam niekus paistė. Staiga jis pamatė šviesą. Juodas jo žirgas šuoliais perlėkė baltą tiltą. Kogotajus nušoko nuo žirgo ir nusviedė pavadžius pribėgusiam tarnui į rankas.
Achmedas girdėjo arklio kanopų bildesį, bet taip maloniai užsisvajojęs visai to nepaisė. Prie durų į sosto salę stovėjo du sargybiniai. Ministras žinojo, kad Čimkimas net ir labai patikimus asmenis mėgo priiminėti ir kalbėtis su jais iš savo sosto aukštybės. Tarnas atidarė duris.
Ministras, pamatęs sosto įpėdinį soste, puolė prieš jį ant kelių ir nusilenkė ligi žemės. Princas rankos mostu paliepė jam stotis ir prieiti arčiau sosto. Visose penkių žvakių žvakidėse, sustatytose pasieniais, degė tik po vieną žvakę. Šitokioje blausioje šviesoje vos galėjai įžiūrėti raižytines puošmenas skliautuose, lubose ir balduose. Salėje buvo tylu tylu ir tą tylą drumstė tik dvejetas kregždžių, susisukusių lizdą kažkur pastogėje.
Princas Čimkimas tylėdamas, be jokių pasveikinimo žodžių žiūrėjo, kaip Achmedas ateina prie sosto. Princo veidas skendėjo šešėly, ir Achmedas šioje prietemoje galėjo atskirti tik jo žaižaruojančias akis. Kodėl sosto įpėdinis toks savotiškai sustingęs ir visai nekalbus? Ministrą pagavo kažkoks nerimas. Achmedas pagarbiai atsiklaupė prieš sostą ir triskart kakta palietė grindis.
Šią akimirką jis išgirdo užpakaly savęs kažkokį šlamesį, bet neišdrįso atsigręžti.
Džanji išlindo iš už kolonos ir pribėgo prie sosto. Vienu kalavijo smūgiu jis nurentė Achmedui galvą. Vandžu atsistojo soste ir išplėtęs akis žiūrėjo, kaip po jo kojomis miršta nenaudėlis. Štai jis atkeršijo už savo bičiulį Čui Iną. Staiga Vandžu pakėlė galvą ir pažvelgė durų link. Jo veidą apšvietė šviesos ruožas. Jis išgirdo rūstų šūktelėjimą ir tą pačią akimirką atpažino chaną Kogotajų, kuris, įtempęs lanką, stovėjo prie durų. Per salę švilptelėjo strėlė. Vandžu matė, kaip mirtį lemiąs šešėlis skrenda tiesiai į jį, bet jis stovėjo ir nemanė gelbėtis. Jo širdį pervėrė strėlė.
Markas Polas puolė prie chano Kogotajaus, norėdamas jį sustabdyti, bet nebesuspėjo.
— Ką jūs padarėt? — šaukė jis. — Juk jūs nužudėte Vandžu!
Pakėlęs kalaviją, jis stovėjo prieš rūmų sargybos komendantą.
Chanas Kogotajus įsidėjo naują strėlę ir nusitaikė į Marką Polą.
— Mesk savo kardą,— tarė jis šaltai. — Tu suimtas.
Markas Polas matė į save nutaikytą metalinį strėlės antgalį. Kogotajus stovėjo tik už poros žingsnių nuo jo, ir lanko styga buvo standžiai įtempta. Jei ta geltona raumeninga ranka paleis strėlę, jis kris, kaip ir Vandžu, kuris, atmetęs rankas, negyvas gulėjo prie sosto. Žvairos chano Kogotajaus akys sekė kiekvieną Marko judesį.
Ūmai Markui pasirodė, kad tarp jo ir mongolų komendanto lyg įspėdama pralėkė Ašima. Markas Polas metė kalaviją į šalį. Ir šit salėje pasigirdo Siu Siano balsas:
— Lukterkit, chane Kogotajau. Nuleiskit žemyn savo lanką.
Katajaus išminčius paskubomis praėjo tarp žuvusiųjų. Džanji stovėjo pasilenkęs prie Vandžu ir žiūrėjo į nereges jo akis.
— Mes nužudėme nusikaltėlį Achmedą ir už tai atsakysim jo didenybei imperatoriui, — tarė Siu Sianas. — O dabar leiskit mums eiti. Rytoj rytą mes turime keliauti į Šandu.
— Aš esu rūmų sargybų komendantas ir atsakau už tvarką. Jūs visi suimti, — atrėžė chanas Kogotajus ir įsakė greta stovinčiam sargybiniui: — Bėk prie vartų ir paskelbk tai visoms rūmų sargyboms.
Kareivis stovėjo, nežinodamas, ką daryti, nes jis buvo asmeninis Siu Siano sargybinis.
— Vykdyk komendanto įsakymą, tarė jam Siu Sianas. O paskui jis atsigręžė į chaną Kogotajų: — Jūs matot, kad mes visai nemanome bėgti. Duokit mums progą dar šią naktį surašyti kaltinamąjį raštą prieš Achmedą. Nedarykit klaidos! Geriau pagalvokit, kokią jo didenybės rūstybę galite užsitraukti, kai jis tat sužinos!
— Eikit į priekį,— įsakė chanas Kogotajus. — Ir tegu Džanji atiduoda savo kalaviją!
Siu Sianas, Markas Polas ir Džanji, chano Kogotajaus lydimi, pasuko į vartus. Jie girdėjo žingsnius, ginklų žvangčiojimą, griežtus balsus, kurie skelbė įsakymus. Niekas jau nematė pavasario nakties grožio. Žibintų šviesa apšvietė rūsčius karių veidus ir jų ginklus. Niekam jau neberūpėjo gegutės kukavimas, nutilo gitaros garsai, kažkas sukuždėjo:
— Tyliau!..
Salėje dar tebedegė žvakės. Prie auksinio sosto gulėjo Vandžu.
KELIONĖ Į ŠANDU
Fan Gun-du dabar gavo tokią daugybę turtų, kokios nė sapnuoti nebuvo sapnavęs. Jis turėjo visą pluoštą juodų popierinių pinigų su raudonu didžiojo chano antspaudu. Už juos jis galėjo nusipirkti ir žemės sklypą, ir namelį. Ant kaklo jis nešiojo pasikabinęs odinį maišelį su rubinais. Greta jo mulo risnojo arklys. Ir naujus brangius drabužius jis nusipirko. Kai jis jodavo per kaimą, valstiečiai sveikino jį kaip kokį poną.
Fan Gun-du palaidojo savo bičiulį paupy. Geltona Katajaus žemė amžinai priglaudė Matėją, ir jis ilsisi čia, galva į upę ir į stačias pakrantės uolas. Į jo kapą jis įdėjo brangiausią savo turtą — mirusios dukrelės šiaudinę skrybėlę.
Paskui jis užvertė draugo kapą dideliais akmenimis nuo maitėdų ir varnų.
Upė triukšmingai bėgo pro siaurą tarpeklį, kurį pati prasigraužė uolose. Džonkų vairuotojai baikščiai žvilgčiojo į stačias krantų sienas, tarp kurių virė ir putojo gelsvas vanduo. Jei tik džonka pateks į šitą sraunumą, nebeklausys vairo. Ją mėtys ir sukios it popierinį laivelį, neš tiesiai į stūksančias uolas, ir ji ūmai dings už staigaus upės posūkio.