Ne vieną sykį džonkos suduždavo, atsimušusios į tas aštrias uolas. Šitą tarpeklį valtininkai vadindavo „gyvačių duobe“, kadangi naktį, kai šviesdavo pilnatis, bangos apsivydavo apie džonką lyg kokios sidabrinės gyvatės ir, grėsmingai šnypšdamos, puldavo tuos, kurie įsidrąsindavo išeiti į denį.
Atsisveikindamas su Matėju, Fanas prisiminė bendrą jų kelionę, ir tos dienos jam atrodė pačios gražiausios ir maloniausios jo gyvenime, nors rūpestis dėl Matėjo sveikatos, kuri kasdien vis ėjo blogyn, temdė tas laimės valandas.
Jis neteko žmonos, dukrytės, neteko mažo namelio ryžių palaukėje, bet sielvartas jau buvo praėjęs. Tačiau dabar jam širdį slegia naujas sielvartas.
Aukštai danguje sklandė ereliai ir vanagai. Jie lyg sustingę pakibdavo viršum uolų, o paskui vėl suvasnodavo sparnais ir nusklęsdavo už upės vingio. Šitoj akmeningoj žemėj neaugo nei medis, nei krūmas, tik kur-ne-kur plyšiuose prasikaldavo žolelė, kurios vos vos užtekdavo laukinėms ožkoms ir avims pramisti. Po didele bure Matėjas mirė, akmenų kalva jį amžinai priglaudė.
— Sudie, patrone! — tarė Fanas. Gera man buvo su tavimi. Viską aš padarysiu, ką tu liepei.
Iki Chanbalyko buvo dar trys dienos kelio. Fanui jau nebereikėjo vaginėti vištų ar avelių, bet jis vis tiek vogė. Ak, tas papratimas! Vakarop atsisėdo jis po medžiu, apsidairė, ar kas jo nemato, patiesė ant žolės skarelę. Arklys ir mulas ganėsi netoliese. Pro šalį šuoliais prajojo pasiuntinys. Prie balno jam buvo pririštas raudonas maišelis su imperatorišku paštu. Fanas palūkėjo, kol raitelis dingo iš akių, tuomet išdėjo popierinius pinigus ant skarelės ir išpylė rubinus.
Kaip jie žėrėjo!
— Ak, kodėl tu numirei?.. — atsiduso Fanas ir ranka pridengė žaižaruojančius akmenėlius. — Ką dabar man daryti, patrone? — šnekėjosi jis tyliai su mirusiuoju draugu. — Kodėl tu nepasakei: „Pinigai tau, arklį irgi gali pasiimti, o visa kita atiduok mano draugams.“ Juk tu galėjai šitaip pasakyti: „Pasiimk, kiek tau reikia…“ Ir ką aš turiu dabar daryti, patrone? Žmogui tiek daug reikia, tu juk pats žinai. Jeigu jis turi drobines kelnes ir marškinius, jam reikia šilkinių, o kai tuos turės, tada nebenorės gyventi savo trobelėje ir užsigeis turėti namą, gražesnį už pono Vu, kur aplinkui augtų baltos akacijos ir puikios vynuogės. Kai žmogus turi namą ant kalno, jam reikės namo užmiesčio slėnyje su tarnais ir tarnaitėmis. Ir tie norai niekad nesibaigs. Tai va, kur veda tavo pasakymas: „Pasiimk, kiek tau reikia.“
Fanas dar kartą atsiduso. Jis nuėmė ranką nuo akmenėlių krūvos ir užsimerkė, idant nematytų tokio viliojančio spindesio. Matėjas pasakojo, kaip sunkiai jam atsiėjo nusipelnyti tuos akmenėlius pas jo šviesybę Badachšano karalių. Ir vėl Fanui pasirodė, kad jis girdi linksmojo savo bendrakelionio griausmingą juoką. Ir tuoj pat jo atminty iškilo mirštamai išbalęs Matėjo veidas ir jo žodžiai: „Ašimai viskas, ką tik aš turiu: pinigai, rubinai, viskas… Pasilik su ja ir su Marku… Aš to noriu… Pasiimk, kiek tau reikia. Tu Įeisi pro Pietinius vartus. Nuo Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvės trečiasis skersgatvis.“
Poryt jis pamatys Chanbalyko miesto sienas. Ten yra marmuriniai rūmai auksu išklotomis kolonomis. Žmonių ten tokios aibės kaip ryžių grūdelių laukuose. Bet per tokią daugybę žmonių ir gatvių nelengva bus surasti Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvę. Kaipgi patronas galėjo patikėti, jog Fanas tikrai atras tą gatvę?
— Ak, kodėl tu numirei!.. — pasakė Fanas jau antrą kartą ir atmerkė akis. Jis pamatė rubinus. Saulėlydžio spinduliuose jie sužibo kaip žarijos, ir jam atrodė, kad jie pavirsta ugniniais lašais ir vis laša į nuvargusią jo širdį.
Akmenys, suversti ant Matėjo kapo, amžinas vandens ūžimas, kylantis iki pat uolėto šlaito, ir ereliai danguje. Toje geltonoje žemėje, toli nuo savo tėvynės ilsisi Matėjas, o greta jo maža šiaudinė skrybėlaitė. Fanas pabūgęs apsižvalgė. Ar nesupyktų Matėjas, jei Fanas neįvykdytų jo valios?
Keliu praėjo kuprių vilkstinė. Fano arklys ir mulas skabė sau nuo krūmo lapelius. Palei tvenkinį krypinėjo antys.
— Aš juk žinau, kad tu viską matai, ką aš darau, patrone, — tarė sau Fanas. — Taigi tu manai, kad aš turiu pasiimti pusę viso to turto? Na, gerai, paimu aš pusę. Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvę kaip nors surasiu. Nesirūpink…
Fan Gun-du su kažkokia viltim stebeilijo į dangų, lyg ten nukristų koks slaptingas ženklas.
Jis atsisėdo po plačiai išsišakojusiu medžiu. Čiulbėjo paukščiai, nerūpestingai šokinėdami nuo šakos ant šakos. Bet argi jiems rūpi sąžinės graužiamas žmogus, sėdintis po medžiu? Kažkas nukrito Fanui prie pat kojų, ir jis išsigandęs krūptelėjo, bet tuoj nurimo, pamatęs, kad šitą ženklą jam siuntė ne dangus, o paukštis.
Jis padalijo rubinus į dvi lygias dalis. Paskui jis pasigavo savo gyvulius ir linksmas jojo toliau. Jei ne tas liūdesys dėl mirusio draugo, jis mielai užtrauktų kokią dainelę.
Temstant jis prijojo mažą miestelį ir čia pernakvojo.
Kai kitą rytą jis vėl leidosi kelionėn, laukus gaubė migla. Paskui patekėjo saulė, ir jos spinduliai išsklaidė tą permatomą pilką apdangalą. Ryto šviesoje viskas atrodė tarsi naujai atgimę ir spindėjo visokiomis spalvomis. Fanui priešais ėjo aukštas tvirtas vyras, vedinas berniuku. Šiaudiniai jų sandalai buvo apdriskę, o drabužiai seni ir sudėvėti.
„Vargšai žmogeliai, — pagalvojo Fan Gun-du, — kiūtina jie pėsti keliais ir tikriausiai nežino, ar gaus kur dubenėlį ryžių. Stiprus vyriškis ir vaikiščias. Greitai Katajuje bus daugiau elgetų, negu valstiečių ir amatininkų“… Jis, rodos, dar turi maišelį ryžių? Fanas pamatė užgesusias berniuko akis. „Aklas, — pagalvojo jis užjausdamas, — ir dar toks jaunas.“
Jis sustabdė arklį ir nušoko žemėn.
— Labas rytas, — draugiškai pasisveikino jis. — Ar dar toli iki Chanbalyko?
Fanas pastebėjo nusikaltėlio įdagą keleivio skruostuose ir tuoj atsiminė, kokias brangenybes jis nešasi su savim. Bet žmogus su nusikaltėlio įdagu ilgesingai pažvelgė į jį, ir Fanas tame žvilgsny išskaitė kartėlį ir panieką žmonėms.
— Jums nėra ko manęs bijotis, pone. Nesu nei vagis, nei žudikas.. Rytoj vidurdienį jūs būsite Chanbalyke.
— Vanas geras, — tarė aklasis berniukas.
Fanas pats pasijuokė iš savo nuogąstavimų ir, nesąmoningai mėgdžiodamas Matėją, pasakė Vanui:
— O ką tu sau manai, sūneli? Kiek čia reikia — ir patapsi nusikaltėliu. Nukniauksi vištą, jau ir turi nusikaltėlio įdagą. Dabar tik ir žiūrėk, akis pastatęs.
Vanas nusišypsojo, girdėdamas linksmą to pietiečio šneką, bet tuoj pat vėl surimtėjo ir tarė:
— Aš esu Vanas, kalvis iš Chanbalyko. Patikėkit, mano rankos nieko negarbingo nėra padariusios.
Berniūkštis išsitraukė bambukinę fleitą ir užgrojo.
— Aš keliauju į pietus, — toliau kalbėjo Vanas. — Gal būt, ten rasiu kokį darbą.
— Kodėl tu palikai Chanbalyką? — paklausė Fanas.
— Kodėl? — .niūriai pakartojo Vanas. — Gal būt, man ten nepatinka…
Fanas pajuto, kad daugiau jam nedera klausinėti. Jis nutilo ir klausėsi fleitos, kol Vanas papykęs tarė:
— Nustok, Ši. Tu tik dūduoji ir dūduoji nuo ryto lig vakaro. Pavargau nuo tos tavo fleitos.
Aklasis berniukas nustojo groti. Juk Vanas imdavo ilgėtis savo kalvės, klausydamasis tų dainų, kurias Ši kadaise ten grodavo. Ši tai žinojo ir nepyko.
— Betgi jis gražiai groja! — tarė Fanas. — Palaukit, aš, rodos, turiu maišelį ryžių. Gal būt, jis jums pravers.