— Diena mums prasideda gerai, Ši, — susidrovėjo Vanas. Juk nepažįstamasis buvo toks geras. — Ačiū jums, pone. Laimingos kelionės! — Ir tyliai pridūrė: — Mūsų vardu pasveikinkit Chanbalyką.
Abipus kelio augo medžiai. Saulė kilo aukštyn. Karšti jos spinduliai negailestingai kepino valstiečių nugaras, palinkusias prie ryžių daigų arba prie sunkių žagrių.
Lygumoje dunksojo pailga kalva, o ant jos stovėjo kariškos palapinės. Jų buvo tiek daug, kad Fanas nė suskaityti negalėjo. Pievose ganėsi arkliai. Raitelių būrys, prisikabinęs prie šonų lankus, šuoliavo pakelėmis iš vienos pusės į kitą. Šimtininko vadovaujamas, būrys vykdė staigaus posūkio pratybas. Raitelis staigiu trūktelėjimu taip užlaužia arkliui galvą, kad tas stojasi piestu, apsisuka vietoje ant užpakalinių kojų ir dumia atgal.
Prie didelės ištaigios palapinės, apklotos tigro kailiais, stovėjo karo vadas ir stebėjo savo raitelių mankštą.
Keliaudamas Fanas dažnai matydavo karių stovyklas. Jos buvo išsidėsčiusios šalia didesnių miestų per kokias penkias mylias. Kariai dieną ir naktį buvo pasirengę kiekvieną akimirką įžygiuoti į miestą. Totoriai ir Katajaus kareiviai šitaip rėmė chano Chubilajaus galybę. Katajaus kareiviai iš pietinių provincijų būdavo siunčiami į šiaurės stovyklas už kelių tūkstančių li, o kareiviai iš šiaurės — į pietų kraštus, Jų karininkai buvo keičiami kas dveji metai.
Fanas žvelgė į visa tai, ir jo galvoje pynėsi įvairios mintys. Kiek visur buvo paslėptos kančios! Fanas negalėjo pamiršti susitikimo šį rytą. Nežinia, kas jį taip sukrėtė. Ar tas aklo berniūkščio grojimas, ar niūrus to kalvio veidas su nusikaltėlio įdagu.
Kokia gi nauda iš jo nešiojamų iečių antgalių?
Raiteliai jojo visai pro Faną: gerai jis matė blizgančius it šilkas žirgus ir karių veidus, kurie rodė juos labai įsitraukus į tą žaidimą.
Gal geriau tuos iečių antgalius kur nors išmesti? Juk katajiečiams griežtai draudžiama turėti ginklą.
Kai Fanas nujojo nuo tos stovyklos, jam tarsi akmuo nuo širdies nukrito. Apie pietus jis pateko į mažą miestelį ir užsisakė ten karališkus pietus: ryžių, antį, mėsos paštetą, bambuko pumpurų ir lotoso šaknų. Su širdgėla jis prisiminė Matėją. Sąžinė jį graužė, kad jis taip lengvai švaisto pinigus.
„Nepyk, patrone, — murmėjo jis patsai sau. — Šįvakar aš kur nors nugriebsiu vištelę ir šitaip išlyginsiu tas išlaidas.“
Juo labiau jis artėjo prie sostinės, juo dažniau jį apimdavo abejonės. Jo mintys vis tiek sukosi apie rubinus ir pinigus. Ir jo pokalbiuose su mirusiuoju Matėju vis daugiau buvo priekaištų. „Tu dabar galėtum kartu su manimi joti. O čia sau numiršti ir pasakai: „Pasiimk, kiek tau reikia…“ Ir ką aš turiu padaryti, jei gyventi taip brangiai atsieina. Tu pats matai: pavalgiau aš paprastus pietus, ir vieno popierinio pinigo nebėra. Va joju dabar į Chanbalyką tavo noro įvykdyti. Bet argi neturiu aš pagalvoti apie savo ateitį? Pasakyk, patrone, ar turiu aš pasirūpinti savo ateitimi?“
Radęs nuošalią vietelę, Fanas vėl išsitraukė savo turtą ir susirūpinęs ėmėsi vėl dalyti: tris ketvirtis atidėjo sau, o vieną ketvirtį paliko Ašimai. Paskui jis kelyje nudžiovė vištelę, išsikepė ją ant laužo ir sotus atgulė po atviru dangumi tarp arklio ir asilo. Jis tuoj pat užmigo, bet sapnai buvo neramūs.
Šit jį užpuola plėšikai ir nusitempia į olą. Ten guli rubinai ir krūva pinigų. Gaujos vadeiva buvo milžiniško augumo, o kai jis nusiėmė nuo veido juodą kaukę, Fanas atpažino, jog tai Matėjas. Matėjas pašaipiai nusikvatojo ir grėsmingu balsu tarė: „Tu pavogei, Patroniuk. Dabar marš prie gėdos stulpo!..“
Kai Fanas pabudo, saulė dar nebuvo patekėjus. Jis atsisėdo ir pro savo gyvulių nugaras būkštaudamas apžvelgė ūku aptrauktus laukus. Drebančiomis rankomis apčiupinėjo krūtinę ir apsidžiaugė radęs kapšą su pinigais ir rubinais. Jis lengviau atsiduso ir ėmė ruoštis kelionėn.
Vakarop Fanas atsikapstė iki Chanbalyko priemiesčio. Kaip tik vakarykščiai buvo nužudytas Achmedas. Ši žinia ėjo iš lūpų į lūpas, ir visi katajiečiai netvėrė džiaugsmu. Amatininkai ir prekininkai būriavosi gatvėse, kiemuose ir arbatinėse, norėdami išgirsti apie Achmedo nužudymą.
Naujiena sklido žaibo greitumu, nors Dadu rūmų sienos buvo dvigubos ir visa dvylikos tūkstančių rūmų sargyba sukelta ant kojų. Ši žinia jau naktį kažkokiais slaptais keliais prasiskverbė į miestą, o rytui išaušus, ji lyg vėjas aplėkė miestą ir sujaudino visų protus. O paskui greičiau už greičiausią imperatoriaus pasiuntinį ji plito į visas milžiniškos imperijos puses.
Liaudies sakmininkai vaikščiojo po gatves ir pasakojo susibūrusiems vis naujas smulkmenas apie tuos nakties įvykius.
Mieste knibždėte knibždėjo kareivių. Raitelių būriai jodinėjo gatvėmis ir vaikė susibūrusias minias. Vartus saugojo trijų eilių sargybos. Kiekvienas vežimas, kiekvienas nešulys buvo iškratomas.
Todėl Fan Gun-du nusprendė apsistoti priemiesty. Jis nusisamdę kambarį užvažiuojamame name, kuriame paprastai sustodavo pasiturintys žmonės, uždarė savo arklį ir mulą į tvartą ir išėjo paslampinėti miesto gatvėmis. Vienoje mažoje aikštėje jis pritapo prie žmonių būrio, kurie išsižioję klausėsi sakmininko žodžių. Senis kalbėjo prodainiu, tarškindamas juodmedžio tarškynę:
— Žinau, kad paukščiai gali skraidyti, žuvys plaukioti, o žvėrys bėgioti. Tuos, kurie bėgioja, galima pagauti, kurie plaukioja, sumeškerioti, o kurie skraido, galima prisišaukti. Bet jei kalbėsim apie drakoną, tai niekaip negaliu suprasti, kaip jis, vėjy ir bangose skriedamas, stojasi prieš patį dangų.— Senis prislopino balsą ir jau beveik pašnibždomis pasakė: — Šiandien aš mačiau Siu Sianą, argi jis nepanašus į drakoną?
Minia su palengvėjimu atsiduso. Visi jie būkštavo dėl Siu Siano, kuris drauge su kitais sąmokslininkais sėdėjo saugomas savo paties namuose. Argi jis nėra drakonas, kuris skrieja per vėją ir bangas ir išslysta iš priešų rankų, kada tik panori?
— Tegu jis gyvena dešimtį tūkstančių metų! — sušuko kažkokia moteris.
Fan Gun-du pavargo bebėgiodamas po miestą, pavargo nuo daugybės naujų įspūdžių, tad netrukus sugrįžo į savo viešbutį. Čia jis pavakarieniavo ir, vos sutemus, nuėjo gulti. Pro plonas sienas girdėti kaip šnabždasi kaimynai. Žvakidėje degė žvakės. Fanas pasigėrėdamas pabraukė ranka per tamsų poliruotą stalą, stebėdamasis nužvelgė įmantrius raštus ir spalvas ant puikaus kilimo, kuris dengė visas grindis. O ten, kamputy, jo manta. Ji suvyniota į melsvą išblukusią dygsniuotą antklodę ir skurdžiai atrodė šioje. aplinkoje. Jis susidėjo savo lobį į dėžutę, tyliai atsisėdo ant savo patalo ir susimąstė.
Argi jis kada galvojo, kad gyvens kaip tikras ponas tokiame kambaryje, kur puikūs kilimai ir nenugleizotos geltonu moliu sienos. Pamiršo jis visas mieste girdėtas naujienas. Duslūs balsai už sienų taip pat aptilo. Arklininkas kieme šėrė gyvulius. Taukštelėjo uždaromi varteliai, toli sulojo šunys.
Viskas buvo lyg sapne. Jam nereikia rūpintis savo arkliu ir mulu: kažkieno svetimos rankos juos pašėrė ir pagirdė. Nereikia rūpintis, ką valgysi ar gersi. Jis apsivilkęs plonos gelumbės drabužiais, tačiau rytoj gali nusipirkti šilkinius. Ant stalo padėta taurė arbatos. Ją atnešė tarnas ir paklausė, gal ponas dar ko malonėtų.
Ko jis dar galėtų norėti? Fanas atsiduso. Pasaka juk praeis, ir vėl stos tikrovė. Rytoj jis eis į miestą pro Pietinius vartus… Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvė, trečiasis skersgatvis į kairę. Jis išpildys paskutinę Matėjo valią. Niekas negali jam to sutrukdyti, nes kitaip jis nerastų sau ramybės visą gyvenimą. Tik kodėl Matėjas taip neaiškiai pasakė: „Pasiimk, kiek tau reikia, sūneli“… Atsimena jis kiekvieną žodį. Fanas tyliai atsistojo, apsidairė, tarsi bijodamas, kad koks vagis neįlįstų, ir užsklendė duris. Paskui jis vėl išsiėmė pinigus ir rubinus ir išdėliojo juos į dvi nelygias krūveles.