Išdrožęs tokią ilgą kalbą, chanas Kogotajus nusišluostė nuo kaktos prakaitą.
— Dėkoju jums už garbės palydą,— truputį pašaipiai atsakė Markas Polas. — Palyda nemaža… Garbingajam Esen-Timurui perduosiu jūsų pasveikinimą, o imperatoriui pranešiu, kad jūs budėsit imperijos sargyboje.
Markas Polas nusilenkė ir mongolų papročiu pirštų galiukais palietė krūtinę, skruostą ir kaktą.
Siu Sianas priėjo prie Marko Polo ir tylėdamas jį apkabino. Ir Džanji apkabino jį atsisveikindamas.
— Dze, dze, — atsakė chanas Kogotajus. — Telydi jus amžinasis dangus.
Kieme, Marko laukė agnus obuolmušis žirgas. Ir šis taurus gyvulys rodė chano Kogotajaus palankumą. Markas liuoktelėjo į balną ir pasileido šuoliais, apsuptas raitelių būrio. Niūrios jo mintys sklaidėsi, nyko, o nuovargio kaip nebūta. Vėjas gairino jam veidą. Saulė leidosi už kalnų, palei baltas sienas žydėjo medžiai ir krūmai, ritmiškas kanopų kaukšėjimas skambėjo nelyginant kažkokia ilgesinga melodija. Toji naktis sosto įpėdinio rūmuose rodės jam dabar lyg sapne. Laisvė jį tiesiog svaigino.
Jis spustelėjo žirgą pentinais, sudavė rimbu per nugarą, pasilenkė ir tyliai tarė:
— Bėk, mano pantera!
Jis juto, kaip įsiręžė eiklaus žirgo raumenys. Žirgas atmetė galvą atgal, nusižvengė ir pasileido pirmyn it strėlė, vos liesdamas kanopomis žemę. Markui rodės, kad jis lėkte lekia. Nesustodami jie pralėkė pro Siaurinius vartus. Prieš juos tiesėsi platus kelias į imperatoriaus draustinius ties Baltuoju ežeru ir į vasaros buveinę Šandu.
Mongolų kareivių veidai blizgėjo prakaitu. Ore šmėkščiojo jų rimbai, saulėje spindėjo ginklai, o jų bėrių karčiai plaikstėsi vėjy.
Žinia, kad tironas Achmedas žuvo, lėkė greičiau už raitelius. Visa šalis virė lyg katilas, ir daugelis piktų žvilgsnių palydėdavo tūkstantį raitelių. Kai kuriuose miestuose žmonės net sukildavo. Maištaujantieji gyventojai vijo Achmedo statytinius arba čia pat su jais susidorodavo. Į tuos miestus tuoj įžengė kareiviai, pasiryžę nuslopinti maištus ir išblaškyti gatvėse besibūriuojančias minias. Karių stovyklos prie miestų ir kaimų kiekvieną akimirką buvo pasirengusios pulti. Vandžu ir Siu Siano vardai ėjo iš lūpų į lūpas. Kalbėjo žmonės ir apie karo vadą Džanji ir kažkokį barzdotą svetimšalį, kurie taip pat dalyvavę nudobiant Achmedą. Todėl, vos tik žmonės pamatydavo didžiajame kely Marką, lydimą tūkstančio raitelių, tuoj imdavo spėlioti, ar tai ir nebus tas pasakiškas svetimšalis karžygys. Tačiau mongolų kariai neatsakinėjo į klausimus ir keikdami ginė smalsuolius šalin.
Visą kelionę Markas Polas buvo viltingai nusiteikęs. Vaizduotė jam piešė malonius ateities paveikslus, ir jis bemaž visai pamiršo, į kokį pavojų jis dabar patekęs. Tik tada, kai nuo viršukalnės jam atsivėrė imperatoriaus vasaros buveinė, kai jis pamatė plačiai išsidriekusį Šandu miestą su jo kalvomis, sodais, namais, rūmais ir pagodomis, jis atsiminė, koks sunkus uždavinys jo laukia.
Siu Sianas išmintingai pasielgė, pasiųsdamas į Šandu kaip tiktai jį, Marką Polą, nes imperatorius nuo pat pirmojo susitikimo jam buvo ypatingai malonus.
Markas įjojo pro miesto vartus. Prieš jį tiesėsi plati didžioji gatvė. Čia gyvenimas ėjo savu keliu, lyg nieko nebūtų atsitikę. Šią valandą jis ypačiai panoro, kad šalia jo būtų Matėjas, visados giedrai nusiteikęs, žvalus ir protingas. Apsuptas tūkstančio raitelių, Markas pasijuto čia toks vienišas, ir jam atrodė, kad mongolų karių žvilgsniuose slypi kažkoks grasinimas. Bet jis nori apie tai negalvoti ir stengiasi prisiminti pirmąjį savo susitikimą su chanu Chubilajumi.
Didžioji Šandu gatvė buvo grįsta. Geležinės arklių kanopos kaukšėjo į gatvės akmenis. Žmonės skubiai traukėsi į šalį, duodami kelią ginkluotiems raiteliams. Greitai šmėsčiojo raitelių šešėliai ant prekininkų būdelių, susigrūdusių gatvės pakraščiuose. Diena išaušo saulėta, kvepėjo žolė ir šviežios daržovės. Būdelių stalai buvo apkrauti šviežiais svogūnais ir žiediniais kopūstais. Krepšeliuose čirpsėjo žiogai. Auksakaliai rimtais veidais rodinėjo žėrinčius brangakmenius. Mažoje aikštelėje du klounai krėtė savo išdaigas — metė į viršų ietis ir gaudė jas savo pilkomis nugaromis, pečiais ar šlaunimis.
Tie ramaus gyvenimo vaizdai plaukė Markui pro akis, ir jis niekaip negalėjo nusikratyti tos minties, kad visa tai jis mato gal paskutinį kartą. Imperatoriaus sodai ir rūmai buvo kitame miesto gale. Jis paspaudė savo žirgą pentinais, skaudžiai pliaukštelėjo jam rimbu, norėdamas priversti jį lėkti šuoliais.
— Bėk, mano pantera!
Dar kartą Markas pajuto svaiginantį laisvės džiaugsmą. Bet štai atsivėrė vartai ir jis pateko į rūmų parką. Tyla, pievelės, klombos, medžiai. Prie antrosios sienos raiteliai sustojo, ir Markas, lydimas rūmų sargybos komendanto ir keturių sargybinių, nujojo rūmų link. Fasado marmuras buvo nepaprastai baltas, o geltonos, žalios ir raudonos stogo čerpės linksmai mirguliavo pro jaunus lapus.
Marką pasitiko valdininkas raudonais šilko drabužiais ir pagarbiai nusilenkė.
— Cenzorių tarybos pirmininkas Esen-Timuras jūsų jau laukia, maloningasis pone.
— Nuveskit mane pas jį,— atsakė Markas Polas.
Esen-Timuras tik neseniai gavo tas pareigas, ir venecijietis dar nebuvo su juo pažįstamas. Markas peržengė slenkstį ir akimirką sustingo iš nuostabos: prieš jį stovėjo ne kas kitas, o pats chanas Kogotajus, su kuriuo jis prieš keturias dienas atsisveikino Chanbalyke. Brolių panašumas buvo stulbinantis. Tačiau Markas netrukus pastebėjo, kad Cenzorių tarybos pirmininko būdas ir galvosena visiškai skyrėsi nuo jo brolio. Chano Kogotajaus elgsenoje galėjai pajusti šiurkštoką geraširdiškumą, o Esen-Timuro charaktery visa tai buvo pavirtę į suktą gudrumą. Mažos, skvarbios jo akys, rodos, kiaurai matė Marką, jos buvo šaltos, bejausmės, nelyginant žybsniai tigro akyse. Jis tylėjo, ir ta ilga tyla Marką sukaustė. Bet jis drąsiai sutiko Esen-Timuro žvilgsnį ir kantriai laukė, kas bus toliau. Jis niekuo neparodė savo jaudinimosi, tik truputį suraukė kaktą.
Pagaliau mažas kresnas mongolų kunigaikštis prašneko:
— Aš jūsų klausau, ponas Markai Polai, — čia jis atkišo į priekį savo apvalią pliką galvą, ir Markas dar iš arčiau pamatė šaltas skvarbias jo akis.
Markas žvelgė į šį žiaurų, raukšlių išvagotą veidą ir tuoj pat atsiminė kažkada girdėjęs, jog Esen-Timuras tik prieš kelerius metus parsibastęs iš Mongolijos stepių į sostinę. Kaip jaunystės karo žygių draugą jį pasikvietęs chanas Chubilajus ir, būdamas gerai nusiteikęs, jį paskyrė Cenzorių tarybos pirmininku, nors Esen-Timuras nemokėjo nei katajų, nei uigurų kalbos.
Tačiau senasis kareiva puikiai mokėjo pažinti žmones ir visiškai pasikliaudavo įgimtu savo protu. Jo įtaka chanui Chubilajui buvo labai didelė. Rūmininkai kaip įmanydami pataikavo Esen-Timurui ir, meiliai šypsodami, išklausydavo šiurkščių jo užgaulių.
— Chanas Kogotajus, tikras jūsų brolis, per mane siunčia jums savo pasveikinimą,— pradėjo Markas Polas.
— Ar jūs čia atvykot perduoti sveikinimų? — paklausė Esen-Timuras.
— Ne, — trumpai atkirto Markas Polas. — Klauskite mane, ko tiktai norite, aš jums atsakysiu… Aš atvežiau kaltinamąjį raštą, juk jūs žinote.