Cenzorių tarybos pirmininkas paėmė iš Marko rankų pluoštą prirašytų lapų ir, net nepažvelgęs, metė juos ant stalo.
— Kiek jums metų? — paklausė jis.
Markas nustebęs žvilgtelėjo į jį ir atsakė:
— Dvidešimt devyneri.
— Kiek žmonių jūs užmušėt kautynėse?
Ko gi iš jo nori šitas senis? Kodėl jis užduoda tokius keistus klausimus? Markui dabar atrodė, kad siauros žvairos akys žiūri į jį gana palankiai. O gal jis klysta? Gal būt, čia tik medžiotojo žvilgsnis, besigėrintis savo grobiu, patekusiu į spąstus?
— Mūšyje neužmušiau nė vieno! — tarė Markas. — Kodėl jūs to klausiate, Esen-Timurai?
Senis buvo nepatenkintas.
— Tylėkit, — įsakė jis griežtai, o paskui, kiek palaukęs, pasakė: — Chanas Kogotajus yra karžygys. Kai mudu jodavom į mūšį, visi drebėdavo iš baimės.
Markas Polas nusprendė, kad geriau nepaisyti keisto Esen-Timuro elgesio.
— Vadinasi, chanas Kogotajus jus įgaliojo mane pasveikinti? — Esen-Timuras vėl paskendo giliuose ir ilguose susimąstymuose, o paskui kalbėjo toliau: — Jisai atsiuntė man pasiuntinį… Tad, vadinasi, jūs sutraiškėte galvą šitam gyvatei Achmedui?
Paėmęs nuo stalo kaltinamąjį raštą, jis padavė jį Markui Polui:
— Negaliu aš to daikto perskaityti. Perskaitykit man jį balsu, o paskui aš nupasakosiu valdovui, kas ten parašyta.
Cenzorių tarybos pirmininkas atsisėdo priešais Marką ir akmeniniu veidu dvi valandas klausėsi kaltinimų prieš Achmedą. Niekas neįžengė į kambarį. Vakaras jau tiesė savo šešėlius, raidės šokinėjo Marko akyse, skaudėjo galvą, beverčiant katajų rašmenis į mongolų kalbą. Pagaliau jis perskaitė paskutinį sakinį.
Esen-Timuro veidas, kaip ir pirma, buvo šaltas ir abejingas.
— Aš viską girdėjau, — tarė jisai. — Mūsų valdovas dabar reikalingas poilsio. Rytoj aš viską jam papasakosiu. Galit sau eiti, bet iš parko nevalia nė kojos iškelti.
Markas Polas išėjo iš kambario pilnas abejonių. Jis ir pats nežinojo, ar gudriai, ar kvailai pasielgė. Tas senas lapinas nieko jam aiškiai nepasakė. Bet širdyje Markas jautė, kad yra kažkokia viltis, ypačiai kai jis prisimindavo senio žodžius: „Tad, vadinasi, jūs sutraiškėte galvą šitam gyvatei Achmedui.“
Tarnas parodė Marko kambarį. Kai Markas išėjo į rūmų parką truputį pasivaikščioti, jį lydėjo keturi sargybiniai ir nė valandėlės nepaleido jo iš akių.
Kitą rytą Markas pabudo auštant.
„Kaip bus mano senukams, jei chanas Chubilajus pasmerks mane mirti? — galvojo Markas. — Pateks jie į nemalonę? Praras visą savo turtą?“
— Valdovas ilsisi Ladano paviljone. Aš jam papasakojau viską… Jis jūsų laukia, — pasakė Esen-Timuras. — Jis žaidžia povų plunksnomis… Valdovas šiąnakt prastai miegojo.
„Ko jis iš manęs nori? — galvojo Markas Polas. — Negi jis nori man įvaryti baimės?“
Esen-Timuro pašonėje tabalavo trumpas kalavijas, o jo rankena buvo inkrustuota auksu ir brangakmeniais.
Buvo dar labai anksti diena vos tik žiebėsi rytuose. Išmušė ilgai laukta nemigos iškamuoto žmogaus valanda, o gal kartu ir jo mirties valanda.
Milžiniškų medžių skliautas alėjoje buvo lyg žalia palapinė. Jie ėjo, o iš abiejų šonų stovėjo sargybiniai, tokie pat tiesūs, ir tylūs, kaip ir tie medžiai.
„Negali būti, kad jau galas, mąstė Markas Polas. — Juk tai būtų mirties nuosprendis Siu Sianui ir Džanji.“
Iš abiejų pusių stovėjo nebylūs medžiai ir sargybiniai, ir Markui darėsi nejauku. Ar jis grįš ta alėja laisvas, ar gal grandinėmis sukaustytas?
Esen-Timuras tarė:
— Jums nėra ko džiaugtis.
Markas Polas nusijuokė.
— Jūs norit mane prigąsdinti, Esen-Timurai? — paklausė jis. — Aš nesigailiu savo poelgio..
Markas sulėtino žingsnius, sakytum norėdamas parodyti, jog jis visai nesiskubina sužinoti, koks bus jo likimas.
— Bet jums nėra ko ir liūdėti, — tarė suktasis senis.
„Jei mano senukai netektų viso savo turto ir turėtų sugrįžti į Veneciją nuskurdėliai, o tai jiems būtų baisiau už mirtį,— maste Markas Polas. — Nieko, tėve, gal viskas bus gerai“, — tvirtino jis savo mintyse, norėdamas bent kiek save paguosti.
— Ana Ladano paviljonas, — tarė Esen-Timuras ir parodė dramblio kaulo spalvos pastatą žiedais nusėtos pievelės vidury. Medžių ir sargybinių alėja staiga pasibaigė. Juodu išėjo į platų taką, kuris vedė į paviljono vartus.
— Palūkėkit čia, ponas Markai Polai, — tarė Esen-Timuras. — Aš pranešiu valdovui, kad jūs atvykot.
Valdovas pusiau gulomis tįsojo ant juodmedžio kušetės. Žila jo barzda karojo jam ant krūtinės. Kairiąja ranka jis buvo atsirėmęs į didelį pagalvį, o dešinėje laikė taurę vyno. Dainininkė, pritūpusi ant kilimo, skambino domra.
Valdovas pakėlė taurę ir išgėrė. Paskui sviedė taurę ant kilimo. Visur buvo primėtyta povo plunksnų: ant grindų, ant kušetės ir ant stalelių.
Sniego baltumo kurtas smailiu protingu snukiu stovėjo šalia stalelio. Kambario sienos buvo muštos šilku su visokiais paveikslais: viršum nendrių prižėlusio ežero sklendė garnys; plačia srove plaukė upė; šviesiame danguje skraidė paukščiai; krantai kalvoti ir neapsakomai dyki; vienos uolos papėdėje, po spygliuočiais medžiais stovėjo prisiglaudusios dvi nendrėmis dengtos trobelės. Visas šilkas išmargintas gamtovaizdžiais, rūmais, namais. Bet niekur nė vieno žmogaus.
Markas Polas greitai nužvelgė kambarį. Jis atsiklaupė ant aslos šalia Esen-Timuro ir laukė, iki prašneks valdovas. Jo širdis plakė ramiai. Kertėje tarnaitė kepino ant anglių mažus gabaliukus mėsos, pamovusi juos ant iešmo. Visas kambarys skaniai pakvipo.
— Nebereikia daugiau skambinti, — tarė chanas Chubilajus. — Gali sau eiti.
Mergina su domra triskart nusilenkė ir išėjo.
— Esen-Timurai ir Markai Polai, — prašneko jis į klūpančiuosius. — Sėskitės prieš mane.
Juodu atsisėdo ant kilimo. Pribėgusi tarnaitė pakišo jiems pagalvius po rankomis ir už nugaros. Šilke išsiuvinėta gervė sklandė tiesiog viršum valdovo galvos. Paviljonas langų neturėjo, bet buvo pilnas šviesos, kadangi lauke, už Esen-Timuro ir Marko Polo nugaros, kaip tik pasirodė apskritas degantis saulės kamuolys. Valdovas matė jį pro atlapas duris. Šiltas saulės atšvaitas palietė jo veidą ir sakytum pridengė visas jo raukšles.
— Atnešk mums mėsos, — įsakė imperatorius.
Markas Polas matė, kaip dreba tarnaitės rankos, kai ji jam padavė mažą kepsnio gabalą, pamautą ant iešmo su dramblio kaulo kotu.
Esen-Timuras nustūmė savo kalaviją už nugaros ir, sekdamas valdovo pavyzdžiu, ėmė godžiai valgyti. Markui Polui atrodė, kad chanas Chubilajus tyčiomis delsia pradėti pokalbį. — „Nori mane pakamuoti.“ Dabar jis metė mėsos gabaliukus tam baltajam šuniui. Ir staiga jis prabilo:
— Tai jūs, vadinasi, nugalabijot Achmedą?.. Džambuji-chatun labai pyksta.
Jis paėmė tris povo plunksnas ir papūtė į jas. Jos pakilo į orą, dvi nukrito prie stalelio, trečioji nuskrido į degantį žaizdrą ir sudegė.
— Jeigu Najanas nenurims, teks su juo kariauti, — pasakė valdovas Esen-Timurui.
Markas Polas žinojo, kad chanas Chubilajus mėgsta kalbėti užuominomis. Dabar jis prabilo apie savo svainį Najaną, kuris Katajaus šiaurėje renka prieš jį kariuomenę ir ieško, kas čia galėtų būti jo sąjungininkai. Bet po akimirkos valdovas gali vienu sakiniu paskelbti Markui mirties sprendimą. Ir jis laukė to sakinio, ir kažin kodėl jis prisiminė, kaip drebėjo tarnaitei rankos, kai ji padavė imperatoriui kepsnį.