Ašima, tarsi grįždama iš savo prisiminimų, tylomis pasakė:
— Papasakokit man viską.
Ir Fanas pasakojo, kaip jis, stovėdamas prie gėdos stulpo, pirmąsyk pamatė Matėją, kaip juodu valgė „ubagų vištą“ ir gėrė „kvepiantį sniegą“, kaip juodu drauge keliavo, iki liga paguldė Matėją — viską jis jai papasakojo.
Klausydamasi jo žodžių, Ašima tarytum matė Matėją, tarytum girdėjo, kaip jis susirūpinęs sako: „Darosi vėsu, dukrele. Per ilgai mes čia sėdime.“
Tai buvo tą patį vakarą, kai Markas jai pasakė: „Ašima, aš tave nuvešiu į Kunminą… Važiuosim visi drauge — Matėjas, tu ir aš.“
„Matėjas mirė,— liūdnai mąstė Ašima. — Turėsiu tai pasakyti Markui.“
Fanas tylėjo. Mergaitė susimąsčiusi žiūrėjo kažin kur pro šalį, tarytum jo čia nebūtų. Ant stalo gulėjo rubinai ir pinigai.
— Tu manei, Fanas gali tave apgauti, Matėjau? — negirdimai paklausė jis. — Viską padariau taip, kaip tu norėjai. Dabar tu gali ilsėtis ramybėje. Ir aš visai ramus, tu juk matai, brolau. E, kiek pinigų! Ir jie štai čia guli.
Jis patapšnojo ranka per kapšą, pasidžiaugė jais ir užsikišo už diržo.
„Atiduosiu juos paskiau“, — tarė jis pats sau.
Ilgai laukė Fanas, kol prašneks Ašima. Jos lūpos buvo praviros, o veidas iškreiptas skausmo.
Ir tuomet Fanas pasakė tyliai:
— Jeigu jūs norit, aš pasiliksiu čia.
— Aš turiu pasakyti Markui, — pakartojo Ašima, nė nesupratusi jo žodžių.— Jis greitai sugrįš… Turiu pasakyti Markui! — šūktelėjo ji ir užsidengė rankomis veidą.
Fan Gun-du išėjo iš kambario.
Janui jis pasakė:
— Ji dabar verkia. Negaliu žiūrėti į jos ašaras, todėl išėjau. Jeigu tu esi šių namų tarnas, mudu greit susipažinsim. Ant stalo padėtas maišelis su rubinais. Tik žiūrėk, kad jo nenukniauktum!
VAI VAN SIN
Senis medžio raižytojas sėdėjo pavėsyje po plačialapio banano krūmu. Siauras raukšlėtas jo veidas dėl skystos žilos ir retos jo barzdos atrodė dar ilgesnis, negu buvo iš tikrųjų. Lanksčios senio rankos plonais pirštais ilsėjosi ant stalo su daugybe rėžtukų, tarp kurių gulėjo stačiakampis tašas, išpiautas iš sausos šaknies. Visur aplinkui buvo prikritę skiedrų. Dirbtuvė stovėjo pačiame Jandžou pakrašty prie vandeningo griovio, kuris už šimto žingsnių tekėjo į imperatoriaus kanalą.
Saulė deginte degino. Pūtė lengvas vėjelis, burė paskui burę vis traukė į pietus. Kasdien čia praplaukdavo daugiau kaip penki tūkstančiai laivų; vieni jų gabendavo iš Pietų savo krovinius į nepasotinamą sostinę Chanbalyką, didžiajam chanui, kiti išplaukdavo tušti atgal paimti naujo krovinio.
Vandeningi grioviai lauką skaidė nedideliais sklypeliais, kuriuose triūsė valstiečiai. Palei imperatoriaus kanalą ėjo grįstas kelias, kuriuo nuolatos dardėjo vežimai.
Ant senojo raižytojo rankos nutūpė uodas. Senis sutraiškė jį. Paskui jis paėmė tašą, pavartaliojo jį rankose.
— Šiandien visai nėra noro dirbti, — sumurmėjo jisai. — Ši, kurgi tu dabar?
Neregys sėdėjo už trobelės ir klausėsi įvairių balsų ir šlamesių. Jau metai, kai Vanas ir jis gyveno pas raižytoją. Kartais berniokas eidavo drauge su Vanu į miestą pardavinėti išpiaustinėtų statulėlių — drakonų, liūtų, erelių, valstiečių su didelėmis skrybėlėmis, taip pat aštuonių nemirtingųjų dievų. Bet dažniausiai jis likdavosi namie, klausydavosi senuko pasakojimų, o jei šis panorėdavo, grodavo jam fleita. Vanas ir Ši ilgai bastėsi keliais, elgetavimu gindamiesi nuo bado, kol pagaliau atsikasė į Jandžou. Ir apsinakvojo pas raižytoją. Senuko trobelė tokia buvo sukrypusi, kad vos besilaikė. Vanas ją paramstė, pataisė, ir raižytojas paprašė jį ir Ši pasilikti su juo drauge. Jis ir liko čia. Kartais Vanas eidavo į miestą parsisamdyti kokiam nors darbui.
— Ši, kur tu?
— Ateinu, ateinu, dėduli, — atsiliepė Ši.
Berniukas priėjo prie stalo ir ėmėsi čiupinėti viską, kas ant jo buvo, kol surado senuko ranką.
— Vanas dar nesugrįžo, — tarė raižytojas. — Jis padėtų man išpiauti tašus iš medžio šaknies.
— Jis išėjo vakar rytą,— liūdnai pasakė Ši.
— ….. Vanas nerami siela, Ši.
Vyresnysis virvininko sūnus sušuko iš savo kiemo:
— Klausyk, Ši! Gal pagrotum truputį. Kai tavo fleita prabyla, tai ir darbas geriau sekasi.
Bet Ši nenorėjo groti.
— Sėskis čia, prie manęs, — pasakė jam senasis raižytojas.
— Kartais mane ima baimė, dėduli, kad jis vieną gražią dieną visai nebegrįš. Jis taip kartais užsirūstina.
— Gal papasakoti tau apie Vaną Maną?.. Tik palūkėk, vakare sugrįš Vanas… Jei nori, galiu dar papasakoti, kaip prieš daugelį šimtmečių toks kalvis vienu kūjo smūgiu perskėlė didžiulį akmenį… O gal pagrok kokią linksmą dainelę, juk kaimynai tavęs prašo.
Tačiau Ši staiga palenkė galvą ir sukluso.
— Girdžiu, atjoja daugybė raitelių, dėduli. Ar jau juos matot?.. Daugybė raitelių!
Ir iš tikrųjų daugybė raitelių jojo grįstuoju keliu palei kanalą. Dangaus fone jie atrodė labai dideli. Keturi sargybiniai risnoja priešaky, skindami kėlią.
— Aš juos matau, — atsakė senis. — Prieš keturiasdešimt dienų jie nujojo į Pietus. Dabar, matai, jie atgal…
— Kas jie tokie, dėduli?
— Maloningasis ponas vietininkas ir jo sargybiniai.
— Kiek daug arklių!
— Einam, Ši.
Raižytojas paėmė berniuką už rankos, ir juodu nuėjo prie pylimo, skiriančio kanalą nuo kelio.
— Noriu pamatyti jo veidą,— murmėjo senis.
— Kaip jis atrodo, dėduli? Papasakok man!
— Jis joja ant puikaus žirgo. Du raiteliai laiko viršum jo galvos žydro šilko baldachimą. Tik įsivaizduok: aukšto ūgio tamsiaveidis svetimšalis, didelės akys, ilga nosis, išdidus žvilgsnis, tamsi barzda, kuri bemaž slepia lūpas, aukšta kakta. Jis nėra senas, Ši. Ilgabarzdžiai svetimšaliai paprastai esti jaunesni, negu tu manai. Jis gražaus stoto, aukštas, lieknas. Nė pats nežinau, Ši, ką apie jį galvoti. Aš užsimerkiu, tad geriau jį matau, nes jo paveikslas palieka many… Dabar mudu turime pulti ant kelių ir kakta paliesti žemę, nes pro mus joja maloningasis ponas vietininkas. Aš manau, jis toks pat, kaip ir kiti — svetimas. Reikia jų visų nekęsti, visų aliai vieno. Bet žinai, Ši, kai žmogus sensti, vis labiau atpranti nekęsti.
— Kiek tų raitelių, dėduli?
— Raitelių daug. Nė ant pirštų nesuskaitysi. Jie mauna pro šalį, o mes turime dulkėse klūpoti. Na, dabar galime keltis.
Senasis raižytojas vargais negalais atsikėlė, atsikėlė ir kiti. Staiga jis pamatė Vaną ir džiaugsmingai sušuko:
— Ana ir Vanas! O mes čia nerimavom!
Jie ėjo trise palei griovį. Ši ir Vanas prilaikė senąjį raižytoją.
Parėjęs namo, raižytojas sėdo prie stalo, paėmė medžio tašelį ir ėmė kažin ką raižyti.
— Kas čia bus? — paklausė Vanas. — Nemirtingasis arba drakonas?
— Mirtingasis, Vanai. Ką tik jis prajojo pro šalį po žydru baldachimu, — atsakė senis.
— Tuomet nepamirškit įraižyti tokio parašo: „Svetimas velnias“, — murmėjo Vanas.
— Mačiau jo veidą…— bambtelėjo raižytojas. — Tu neturi taip dažnai į miestą lakstyti, — pridūrė jis griežtai. — Ši nuogąstauja, kai tavęs naktimis nebūna.
Markas grįžo iš kelionės po pietines savo apygardas. Dvidešimt septyni miestai buvo Jandžou vietininko valdžioje. Prekyba ir amatai ten klestėte klestėjo, nors Achmedo statytiniai buvo pridarę nemaža žalos. Jau prabėgo vieneri metai, kaip Markas stengiasi sąžiningus valdininkus patraukti savo pusėn, o nesąžiningus šalinti iš valdžios. Bet pažinti žmones buvo ne taip lengva. Kur tik jis pasirodydavo, visur prieš jį lenkdavosi nugaros, iš visų pusių sklisdavo pataikaujantys žodžiai.