Chanas Chubilajus reikalavo iš naujojo savo vietininko tokių pat nepakeliamų mokesčių, kaip ir iki tol. Palengvinti gyventojų padėtį Markas galėjo tik tuo, kad ėmė kovoti prieš visokias pridėtines rinkliavas, kurios birdavo nesąžiningiems valdininkams Į kišenes.
Kai didysis chanas užkariavo Manzio provinciją, jis paskirstė ją į devynias apygardas. Kiekvienoje apygardoje jis pastatė vicekaralių, kuris čia buvo ir vyriausias vietininkas. Kiekvieneriais metais vicekaraliai siuntė į Chanbalyką ataskaitą. Jose buvo nurodomos ne tik surinktų mokesčių sumos, bet ir visi svarbesni įvykiai per tą laiką. Kas treji metai vicekaraliai buvo keičiami, o podraug ir visi svarbesnieji tos didžiulės valstybės pareigūnai.
Savo rezidenciją vienas vicekaralius turėjo Chandžou mieste, kuris savo gamtovaizdžiu ir pastatų gražumu pralenkė net patį Chanbalyką. Jandžou sritis, valdoma Marko Polo, taip pat priklausė Chandžou vicekaraliui, ir venecijietis, aplankęs šį miestą, pamatė jo įrengimus ir klestinčią prekybą. Vicekaralius jį priėmė gana palankiai ir suteikė progą pažinti miesto gyvenimą ir jo valdymo sistemą.
Chandžou stovėjo išdrikęs tarp lengendarinio Vakarų ežero,ir didelės upės, kuri gausiais kanalais tiekė vandenį visam miestui. Chandžou mieste, kaip ir Venecijoje, gatvės ir skersgatviai ėjo palei kanalus, taigi ir čia į bet kurią vietą galėjai patekti ne tik pėsčias, raitas arba važiuotas, bet ir laivu arba valtimi.
Pajamos, kurias imperatorius gaudavo, iš Chandžou apygardos, buvo tokios neįtikimai didelės, kad Markas Polas iš pradžių abejodamas pakraipė galvą. Chandžou apygarda siekė jūrą, todėl ten buvo daug lagūnų ir druskingų ežerų. Imperatorius gaudavo savo dalį nuo viso to, kas buvo auginama ar gaminama ir kiekvienais metais, neskaitant druskos mokesčio, į valstybės iždą įplaukdavo du šimtai dešimt tamanų arba šešiolika milijonų aštuoni šimtai tūkstančių auksinių Venecijos dukatų.
Grįždamas atgal į Jandžou, Markas Polas dažnai galvodavo, ką buvo matęs Chandžou mieste ir apygardoje. Jis nusprendė viską, ką buvo matęs ar girdėjęs, užrašyti į savo knygas.
Vietininkas, nesidairydamas į šalis, jojo grįstu keliu palei imperatoriaus kanalą savo sargybinių būrio priešaky. Jis negalėjo žodžiais nusakyti savo įspūdžių. O, kad jis mokėtų teptuku ir spalvomis tai nupasakoti.
Marko mintys dažnai skrido prie sraunios upės kranto, kur buvo jo bičiulio kapas. Išsipildė tai, ką Matėjas miglotai nujautė. Jis ilsisi svetimoje žemėje, toli nuo tėvynės, taip toli, kad širdį suspaudžia, apie tai pagalvojus.
Vienatvės valandomis tie atsiminimai kartais sukeldavo Markui kažkokią niūrią nuojautą. Kartais ji užeidavo jam jojant savo raitelių būryje, kartais triukšmingame turguje, kur gyvenimas virte virė. Chanas Chubilajus jį paskyrė vietininku, jam suteikė aukščiausią garbę, kokią kada buvo gavęs svetimšalis jo imperijoje, bet vis viena po truputį jį ėmė graužti tėvynės ilgesys. Venecija neturi dvylikos tūkstančių tiltų, kaip Chandžou, bet ji buvo laisva ir graži ir drąsiai galėjo rungtyniauti su milžinišku miestu Pietų Katajuje.
Prieš metus Ašima priėmė krikščionybę vienoje mažytėje bažnytėlėje ir susituokė su Marku Polu. Vestuvės buvo atšvęstos labai kukliai. Nikolas ir Mafijas Polai nieko apie tai nežinojo. Markui Polui labai rūpėjo tėvo ir dėdės likimas. Jau dveji metai, kaip juodu iškeliavo, ir tik vieną vienintelį kartą atsiuntė apie save žinią.
Vėjas išpučia bures ir gena į pietus dideles džonkas. Valtininkai ir jų žmonos, tamsrudžiai nuo įdegimo ir apsitaisę spalvingais skarmalais, stovėjo ant denio arba sėdėjo pavėsy ir dėkojo vėjui, kad jiems nuėmė darbo naštą. Tačiau kiti, plaukę prieš srovę, į šiaurę, yrėsi, užguldami ilgus irklus ir traukė kažkokią jūreivišką dainą.
Greta Marko Polo jojo nešikas Janas. Bet dabar jis jau nebe nešikas, nes prie diržo jam kabojo kalavijas, ant peties — lankas skrendančios laukinės žąsies pavidalo. Jo dėkle kyšojo dešimt raudonų strėlių. Dabar Janas šimtininkas ir tarnauja Marko Polo sargybos viršininku. Janas visai nepastebėjo Vano, savo bičiulio iš Chanbalyko. Juk jis visai nesidairė į šalis, nes jam buvo nemalonu žiūrėti, kaip jo tautiečiai dvilinki ir trilinki lankstosi, net ir tuomet, kai jie lankstosi Markui Polui. Jis nepamatė Vano, todėl negalėjo prisiminti, kaip jis ateidavo į jo lūšnelę Chanbalyke.
Kai Markas Polas ir Janas prajojo pro šalį, Vanas atsistojo ir nulydėjo juos niauriu žvilgsniu. Jis irgi nepažino Jano. Ir argi jis galėjo žinoti, kad šitas puikiai apsirengęs raitelis su sidabriniu šalmu — ne kas kitas, o buvęs nešikas Janas.
Taigi Janas ir Vanas, pasimatę po tiekos metų, nepažino kits kito, ir tas susitikimas nepaliko jiems jokio pėdsako.
Markas Polas jau Įprato matyti nulenktas nugaras pakelėse. Jis matė jas visur — valdžios įstaigose, priėmimuose ir teismuose. Žmonės reiškė jam pagarbą, nes jis buvo imperatoriaus vietininkas, bet jam tai visai nerūpėjo, kad jie pernelyg dažnai daužo kaktomis žemę. Markas džiaugėsi greit pasimatysiąs su Ašima ir neatkreipė jokio dėmesio į seną raižytoją, kuris, laikydamas už rankos aklą berniuką, nuėjo į savo trobelę.
— Greit būsime namie, maloningasis pone, — prabilo Janas.
— Greit, — atsiliepė Markas.
Vietininko namas buvo miesto vidury, o aplink jį didelis sodas. Medžių viršūnėse krovėsi lizdus gervės. Prie lotosų tvenkinio stovėjo paviljonas su keturiomis raudonomis kolonomis. Ašima, persisvėrusi per baliustradą, šėrė auksines žuvytes.
— Eik, Ju, — nusišypsojo Ašima.
Ju nenoromis atsisveikino su savo ponia, nusivylusi, kad taip lengvai ją išleidžia.
Fan Gun-du venecijiečio namuose pasidarė visų tarnų pabaisa. O tarnaitei Ju jis buvo itin griežtas. Negalėjai žinoti, kokie jausmai juos riša vieną prie antro. Kartais juodu paerzina kits kitą ir viens kitam šitaip pagrasina: „Na, palauk, pasakysiu poniai“ arba: „Saugokis tu, plepe“, ir tada ištisas dienas jie eina viens pro kitą tylomis, nė žodžio netardami.
— Vėl tu ateini pusvalandžiu vėliau, — pareiškė Fanas. — Žiūrėk, kad kada nors negautum rykščių. Tuojau eisi į miestą. Parneši iš juvelyro apyrankę ir drabužius ponui. Ilgai ten netarškėk, o jei ne, gailėsies.
Ju nusigręžė nuo jo, ir jam truputį pagailo, kad jis taip šiurkščiai su ja kalbėjo.
— Na jau, na jau, — tarė jis švelnesniu balsu. — Nėra čia ko verkti. Nieko blogo aš tau nepasakiau.
Ju netvėrė pykčiu, kam jis skyrė jai tokį menką uždavinį, kurį kiekviena tarnaitė gali atlikti. Ju sustojo tarpdury, dar nesugalvodama, kaip čia jam drėbti kokį piktą žodį. Ji atsisuko, kyštelėjo liežuvį ir nubėgo, užsirūstinusi ir ašarodama.
Tarpdury ji susidūrė su Janu, kuris buvo kaip tik grįžęs su savo ponu. Ji nusišluostė ašaras ir sušuko:
— Ar laimingai sugrįžot?.. Turiu tučtuojau pasakyti savo poniai.
Fano paliepimas visai išgaravo jai iš galvos. Bėgs ji, matai, į miestą pataisytos apyrankės parnešti, kada šitiek naujienų!
Markas Polas pasišaukė Faną.
— Kur ponia?
— Sode, maloningasis pone. Jūsų laukia du ponai. Jie atvyko prieš tris dienas, — pasakė Fanas, ir suktos jo akys ėmė mirksėti, o veidas įgavo labai paslaptingą išraišką.
— Du ponai? — paklausė Markas nustebęs. — Čia? Mano namuose?
— Taip, jūsų laukia ponai Nikolas ir Mafijas Polai, — iškilmingai pareiškė Fan Gun-du.