Bambukinėje senojo raižytojo trobelėje stovėjo dulkėmis apnešta mažutė dailiai padirbta statulėlė. Ji vaizdavo vietininką, raitą ant žirgo. Raitelio veidas, ne ką didesnis už nykščio nagą, buvo taip nuostabiai išraižytas, jog atrodė kaip gyvas. Tai buvo maloningojo pono vietininko Marko Polo veidas. Kartais senukas paimdavo statulėlę į rankas ir susimąstęs žiūrėdavo į ją. Vanas sakė išraižyti dar tokį įrašą: „Svetimas velnias.“ Bet senukas niekaip nesiryžo to padaryti. Statulėlė vis stovėjo ant mažos lentelės, niekieno neliečiama.
Senojo raižytojo trobelėje nieko ypatingo neatsitiko. Gyvenimas plaukė savo vaga. Kartais Ši pagrodavo kokią linksmą melodiją, kurią pats buvo sugalvojęs. Ji primindavo lakštingalos giesmę, o paskui tos aukštos švelnios gaidos nutrūkdavo ir staiga krisdavo žemyn, tarytum akmenys į tamsų šulinį. Tiktai Ši taip mokėjo groti. Jo dainos nuplaukdavo iki pat kanalo, jei tik vėjas būdavo palankus.
Vanas gavo darbą kalvėje, kuri stovėjo kitame miesto gale. Tai buvo gana toli, ir Vanas pareidavo namo tiktai kartą savaitėje. Senasis raižytojas ir Ši džiaugėsi, kad Vanas gavo darbą.
Kiekvieną savaitę juodu nekantriai jo laukė; jie vis baiminosi, kad Vanas per savo maištingą būdą kada nors užsitrauks sau nelaimę. Bet Vanas vis ateidavo laiku, ir buvo jis ramesnis, negu paprastai. Jis atnešdavo jiems ryžių, daržovių ir vaisių.
Kai turėjo laisvą valandėlę, jis sumeistravo berniukui Ši gultą, o paskui vėl ėmėsi taisinėti trobelę.
Vakare jie susėsdavo trise kieme, ir senukas jiems pasakodavo apie savo keliones. Vėjo pučiamos džonkų burės plaukė pro šalį; darbštūs virvininkai vijo iš medžio pluošto lynus; varovai šūkavo, ragindami prekėmis apkrautus kuprius, asilus ir mulus.
Raižytojas, Vanas ir Ši sėdėdavo drauge iki saulėleidžio, o paskui eidavo į trobelę miegoti.
— Kai jūs čia sėdite, tėve Vanai, laikas bėga labai greitai, — sakydavo Ši jau veik pro miegus.
Taip praėjo dveji metai. Kartą į jų trobelę atėjo žmogus, baikščiai apsižvalgė ir sušnibždėjo:
— Sargybiniai išsivedė Vaną. Aš turiu jums tai pasakyti. Bet šiukštu! Niekam nė žodžio!
— Už ką? — išsigandęs sušuko Ši.
Nepažįstamasis tildydamas pakėlė ranką:
— Šiukštu! Tylėkit! Verčiau einam į trobelę.
Senasis raižytojas sunkiai pasikėlė.
— Einam, Ši, — pasakė jis ir paėmė akląjį už rankos. Jie nuėjo į trobelę ir sutūpė ant grindų.
— Aš turiu tuoj bėgti, — tarė nepažįstamasis. — Jei jie sužinotų, kad čia gyveno Vanas, tuoj pat čionai ateitų.
— Papasakok, kas nutiko, — paprašė jį raižytojas.
— Aš dirbau kartu su Vanu kalvėje, — paskubomis pradėjo nepažįstamasis. — Mes kalėme kalavijus ir iečių smaigalius… Vanas kartkartėmis važiuodavo į kaimus ir ten juos išdalindavo. Vakar jį, begrįžtantį atgal, suėmė vietininko kareiviai.
— Vietininko kareiviai, — pašnibždomis pakartojo Ši.
— Na, man jau metas, — tarė nepažįstamasis. — Jei ką dar išgirsiu, kaip nors duosiu žinią.
Nepažįstamasis atsistojo. Jis buvo mažo ūgio, bet kresnas ir tvirtas. Senis žiūrėjo, kaip jis tyliai išsėlino pro duris ir dingo gatvės minioje.
— Jūs sakėte, kad vietininko žvilgsnis išdidus, nosis ilga, kakta aukšta, o barzda ilga, pro kurią nematyti net lūpų? — paklausė Ši, kažin ką galvodamas. Tur būt, jis norėjo pagal senojo raižytojo pasakojimą įsivaizduoti maloningojo pono vietininko veidą.— O, gal būt, ponas vietininkas visai neišdidus, dėde? — pagaliau prabilo Ši, norėdamas bent kiek save padrąsinti. — Na, pasakyk ką nors! Jie išsivedė Vaną. Ką mums dabar daryti?
— Mes turime laukti, Ši, — atsakė senis.
— Aš tuoj bėgsiu Į miestą ir papasakosiu žmonėms, kad Vaną įgrūdo į kalėjimą! — sušuko Ši, visas drebėdamas. — Aš eisiu pas vietininką ir maldausiu jį pasigailėti. Gal būt, vietininkas geras žmogus? Juk žmonės nekalba apie jį blogai.
„Jeigu jam grėstų tiktai kalėjimas“, — pagalvojo raižytojas.
— Einam, Ši. Lauke pučia vėjas. Trobelėje taip trošku… Mes turime laukti. Kas žino, gal būt, jie paleis jį iš kalėjimo. Tačiau senis pats netikėjo savo žodžiais. Bet argi jis galėjo pasakyti Ši, kad bijo tokios blogos baigties. Vanas kalė iečių smaigalius ir juos vežiojo į kaimus. Jis jau sėdėjęs kalėjime, turi žande nusikaltėlio įspaudą, jis jau paženklintas — jo nepasigailės.
— Seneli, duok man tą raitelį ant arklio.
Raižytojas paėmė nuo lentynėlės statulėlę ir padavė neregiui berniukui.
Ši ėmė ją čiupinėti iš visų pusių, paskui grąžino senukui. Juodu išėjo iš trobelės ir atsisėdo prie staliuko. Vėjas šlameno didelius bananų krūmo lapus. Ši klausėsi, pakreipęs galvą. Klusi jo ausis mėgino sugauti kažkokius garsus. Tiesą pasakius, jis ir pats nežino, ko laukia.
Raudonas lyg kraujas saulės skritulys iš lėto smuko prie horizonto. Bet Ši jo nematė. Jis tik pajuto, kad saulės spinduliai slopsta, ir iš to suprato, kad ateina vakaras.
— Jūs čia atėjote prieš trejus metus, — pasakė senis. — Vanas ir tu. Iš pradžių kaimynai man sakė: „Argi galima įsileisti tokį žmogų su įspaudu veide. Tu juk nieko apie jį nežinai, gal būt, jis vagis arba net žudikas…“ Bet aš priėmiau Vaną, ir jis mielai visiems padėdavo. Žmonės ateidavo į mūsų trobelę, ir jis pasakodavo jiems savo gyvenimą… Tuomet jie man pasakė: „Gerai, kad tu juos priėmei.“ Kaip jie mėgsta klausytis, kada tu groji bambukine fleita.
Dienos šviesa jau geso. Paskui atėjo naktis. Iki pat aušros juodu gulėjo, nesumerkdami akių, ir laukė. Praėjo dvi naktys, o trečiąją į trobelę Įėjo nepažįstamasis ir pakuždomis pasakė:
— Kelkitės. Turiu jums šį tą pasakyti. Tik neišsigąskit.
— Mes nemiegame, — atsiliepė senis.
Ši negalėjo žodžio pratarti.
— Nežinau, kaip jums pasakyti, — kuždėjo nepažįstamasis. — Bet jūs turite žinoti.
— Sakyk, — paliepė senis.
— Jie pasmerkė Vaną mirti, šitie nenaudėliai.
— Aš tuojau pat eisiu į vietininko rūmus, — garsiai tarė Ši.
— Tylėk! — sušnibždėjo susijaudinęs nepažįstamasis. — Tu nori, kad ir mane jie suimtų? — pridūrė jis ir tyliai ištykino iš trobelės.
Ši atsikėlė:
— Seneli, aš eisiu.
— Naktį tu vis tiek nieko nepadarysi, Ši, — atsakė raižytojas. — Sargybiniai nutvers tave ir įmes į kalėjimą. Palauk ryto, tada eisime abu.
Kai varpas paskelbė pirmąją ryto valandą, juodu išėjo iš trobelės. Ši laikė rankoje bambukinę fleitą. Gatvė dar buvo tuščia. Tačiau netrukus pasirodė prekininkai su savo prekėmis, su skėčiais nuo saulės ir su prekystaliais.
Kai senis su aklu berniuku priėjo prie rūmų ir paprašė sargybinių įleidžiami, tie tiktai nusijuokė.
— Jūs norit matyti poną vietininką?.. Drožkit geriau iš čia, kol dar kailis sveikas.
Ši atsisėdo prie sienos ir užgrojo savo sukurtą dainelę.