— Bala nematė. Tegul sau sėdi ir švilpina, — pasakė tada vienas sargybinis. — Taip bus linksmiau: jo besiklausant, norisi šokti ir dainuoti.
Senasis raižytojas atsitūpė ant žemės greta Ši. Neatplėšdamas akių, jis spoksojo į vartus, bet jo žvilgsnis buvo liūdnas.
Žmonės įeina ir išeina, visi jie sotūs, gražiai apsirengę. Kai Ši nustoja groti, senis jam pasakoja, ką mato aplinkui.
Pasikeitė sargyba.
— Imkim ir pamėginkim dar kartą,— pasiūlė Ši.
— Negalime jūsų įleisti, — atsakė sargybinis, užjaučiamai į juos žiūrėdamas. — Eikit namo… Rytoj galėsit ateiti…
Tačiau jie pasiliko. Raižytojas nupirko ryžių ir mėsos ir atsinešė puodelį vandens. Juodu pavalgė ir atsigėrė.
Ši išgirdo arklio kanopų kaukšėjimą. Vartai atsivėrė, ir sargybiniai sukomandavo:
— Dėmesio! Ramiai!
Marko Polo sargybos viršininkas buvo numatęs joti į miestą.
Ši greitai padėjo ant žemės lėkštę su ryžiais, pašoko ir pribėgo prie vartų. Jis krito ant žemės čia pat arkliui po kojomis ir pakėlė tiesiai į raitelį nereges savo akis. Rankoje jis laikė sugniaužęs bambukinę fleitą.
Šimtininkas Janas staigiai sustabdė arklį. Jis negalėjo atitraukti akių nuo šito veido. Staiga jam šmėstelėjo galvoje — juk tai aklasis Ši!
— Ši, kaip tu čia patekai? — paklausė jis. — Stokis.
Aklasis atsimindavo balsus, kaip regintieji atsimena veidus.
Juk dabar prašneko nešikas Janas, kuris dažnai ateidavo į jų kalvę. Ši buvo tikras, kad jis neapsiriko. Sumišęs jis atsiklaupė.
Janas nušoko nuo arklio ir pakėlė berniuką.
— Kas atsitiko, Ši? — paklausė jis taip tyliai, kad nė vienas sargybinių negalėjo jo išgirsti.
— Vanas kalėjime. Jis nuteistas mirti, — sukuždėjo Ši.
Janas negaišo laiko su tuščiais apmąstymais.
— Paklausk, kur gyvena šimtininkas Janas ir tuoj eik pas mane, — sušnibždėjo jis. O paskui garsiai, įsakomu tonu, pridūrė: — Bėk iš čia, akly. Vos nesumindžiau tavęs.
Ir Janas skubiai išjojo į miestą.
O Ši drauge su senuoju raižytoju nuėjo pas Janą ir papasakojo viską, kas buvo atsitikę.
Šimtininkas Janas susimąstė.
— Eikit namo ir nusiraminkit, — pagaliau tarė jis. — Tik niekam neprasitarkit… Vanas neturi mirti.
Markas Polas sėdėjo savo darbo kambaryje ir tikrino įvairius metinės apyskaitos sąrašus. Ant didelio stalo gulėjo sąskaitos, krūva popierinių pinigų ir vietininko antspaudas. Tai buvo jo paskutinis atsiskaitymas prieš perduodant vietininko pareigas. Po kelių savaičių jį pakeis mongolų kunigaikštis, kuris jau buvo kelyje į Chandžou. Markas patenkintas galvojo apie praleistus čia metus. Jis visada stengėsi būti teisingas. Jam pasisekė pašalinti iš pareigų daugelį Achmedo paskirtų valdininkų, kuriems terūpėjo prisikimšti sau kišenes. Markas niekados neėmė kyšių. Chandžou vicekaralius jį didžiai vertino ir pasakė, jog parašęs didžiajam chanui kuo palankiausią atsiliepimą apie venecijiečio darbą Jandžou apygardoje.
Markas Polas nepatenkintas pažvelgė į sekretorių, kuris pertraukė jo susimąstymus.
— Ką pasakysi? — paklausė jis.
— Šimtininkas Janas prašosi priimamas, maloningasis pone.
Markas Polas atstūmė popierius:
— Tegul įeina.
Jano veidas buvo tarsi akmeninis. Jis pasakė tam vaikinui: „Vanas neturi mirti.“ Bet ką jis darys, jei vietininkas atsisakys jam padėti? Ar jis gerai padarė, kad atėjo pas vietininką? Jį kankino abejonės.
— Stokis, Janai, — tarė Markas Polas. — Kas atsitiko?
Janas papasakojo apie kalvį Vaną. Markas Polas klausėsi tų kraupių žodžių, bet jo veidas buvo visiškai ramus. Jis sužinojo, kad Saidas, Achmedo šnipas, dar Chanbalyke įkišo Vaną į kalėjimą, tas pats Saidas, kuris vėliau pagrobė Ašimą. Ir jis prisiminė, kaip nešikas Janas atėjo tuomet pas jį ir padėjo išvaduoti Ašimą.
O dabar jis prašo pasigailėti jo draugo Vano. Bet Vanas maištininkas, ir teisėjas nuteisė jį mirti… Markas Polas paėmė antspaudą ir pasvėrė jį savo rankose. Per tuos trejus metus Janas ištikimas jo asmens sargybos viršininkas.
— Jis vežiojo į kaimus ginklus, Janai? — susimąstęs paklausė Markas Polas. — Už tą baudžiama mirtimi.
— Jis neturi mirti, — tvirtai atsakė Janas. — Prašau jūsų, maloningasis pone, išgelbėkit jį… Vanas nėra nusikaltėlis. Achmedo šnipas jam uždėjo nusikaltėlio įspaudą. Jie atėmė jam kalvę. Kaip elgeta jis bastėsi po miestus ir kaimus su aklu berniuku. Supraskite jo pyktį ir skriaudą, maloningasis pone. Ką bloga jis padarė? Ar jis ką nužudė? Ar apvogė?.. Padėkite jam, aš maldauju!..
Markas Polas atsistojo ir priėjo prie Jano.
— Aš negaliu jam padėti, jūs pats tai žinote, šimtininke Janai.
— Jūsų galia yra didelė, maloningasis pone, — spyrėsi Janas.
— Aš niekados nepamirštu, kiek daug aš tau esu skolingas, Janai, — kalbėjo Markas Polas toliau. — Dabar tu manęs prašai padėti tavo draugui. Bet jeigu aš jį paleisčiau, mano nedraugai tuojau praneštų imperatoriui: „Jandžou vietininkas paleidžia į laisvę nusikaltėlius, kurie kėsinasi į jo didenybės valdžią…“
Jano veidas pasidarė pilkas. Jo ranka nesąmoningai čiupo už kardo rankenos ir paliko ten suglebusi.
— Jis neturi mirti, — murmėjo jisai.
— Tvardykitės, šimtininke Janai, — tarė Markas Polas. — Paklausykit, ką jums pasakysiu… Aš pasigailėsiu kalvio. Jis bus ištremtas iki gyvos galvos. Jus atleisiu iš savo tarnybos ir pavesiu nugabenti tą maištininką į trėmimo vietą.— Markas priėjo prie pat Jano ir padėjo ranką jam ant peties: — Kelias iki tremties vietos labai tolimas, — pasakė jis tyliai. — Man labai gaila, kad jūsų netenku.
Vakare Janas jojo bambukinės raižytojo trobelės linkui. Ši išgirdo artėjant raitelį.
— Ar čia jis, seneli? — paklausė berniukas susijaudinęs.
— Taip, jis, Ši.
Didelė auksinė saulė spindėjo pro vaiskų debesį. Neseniai praėjęs lietus atgaivino žemę. Žolėse blizgėj milijonai lašelių, o balos žaižaravo visokiomis spalvomis.
Janas pririšo savo arklį prie stulpo ir tekinas užbėgo ant griovio šlaito.
— Atnešu jums gerą naujieną,— tarė jis. — Maloningasis ponas vietininkas pasigailėjo Vano ir jį ištremia iki gyvos galvos.
— Dėkokim visi dangui, — sušuko senas raižytojas. — Jis išgelbėjo jam gyvybę.
Vaikinukui Ši iš neregių akių pabiro ašaros.
— Tai, vadinasi, jis niekuomet nebegrįš? — paklausė Ši.
— Tu gali keliauti kartu, — atsakė Janas. — Vietininkas man pavedė jį lydėti į trėmimo vietą.
Tuomet raižytojas įėjo į trobelę ir atsinešė medinę raitelio statulėlę. Jis pasiėmė raižiklį ir kietame medyje įraižė tokius rašmenis: „Vai Van Sin“, o tai reiškė — kilni svetimšalio širdis.
KELIONĖ Į INDIJĄ
Venecijiečiai vėl buvo didžiojo chano svečiai, vėl juos supo spindesys ir turtai. Jie gyveno senajame savo name prie Dešimties tūkstančių džiaugsmų gatvės. Po senovei prie baseino augo jazminų krūmas. Po senovei bitės zvimbė ir tūpė į žiedus. Ašima sėdėjo pavėsingoje žalioje lapinėje ir gėrėjosi įprastu sodo vaizdu.
Viskas buvo kaip buvę.
Tarnaitė Ju juokdamasi lakstė po kiemus, klausėsi prie durų, o paskui lyg niekuo dėta tauškė visiems, ką nugirdusi. Dažnai galėdavai išgirsti jos juoką, ypač jei arti kur būdavo garbingasis namų magistras Fan Gun-du. Ju viešpatavo Fanui it kokia tirone; dabar ji puikiai žinojo: kad nors ir daug jis grasina, jo ranka niekados nepakils įkrėsti jai tikrai pelnytų rykščių.