Kurtas Šolderis, po Mortimerio Gryno antrasis pagal rangą misijos mokslininkų grupėje, nieko neatsakė, tylėdamas jis žingsniavo kitapus greta Vinsleido. Šolderis buvo žemaūgis ir liesas, gyslotomis rankomis ir kojomis, labai raukšlėtas, trumpai pakirptais plieno pilkumo plaukais. Jis jau dvidešimt metų gyveno Jungtinėse Valstijose — 1955-aisiais jam pavyko slapčia išsprukti iš Vokietijos vienos iš daugelio Vinsleido suorganizuotų operacijų metu.
Pro Stenhopo Vartus jie išėjo iš parko ir perkirtę Park Leiną, pasuko Dorčesterio link; Vinsleidas narsiai žingsniavo per gatvę pirmas, aukštai iškėlęs skėtį ir šitaip sulaikydamas transportą. Asmeniškai jiems jau buvo paruoštas svečių kambarys ir padengtas stalas, nors jie, kaip ir planavo, trisdešimt minučių pasiankstino. Iš baro, kuris jo prašymu buvo įrengtas kambaryje, Vinsleidas patiekė visiems po taurę aperityvo, ir jie patogiai įsitaisę ėmėsi gurkšnoti ir laukti pasirodant Čerčilio bei jo palydovų.
Bare buvo Čerčilio mėgstamos rūšies cigarų, įsigytų pas Friburgą ir Trejerį Heimarkete, be to, įvadų rūšių brendžio bei portveino. Gurkšnodamas vermutą, Šolderis smalsiai užmetė akį ir į kitus butelius. Jis kaip mat pastebėjo visą rinkinį pomidorų bei įvairių vaisių sulčių.
— Aha, vadinasi, tebemanote, kad tarp svečių bus ir Lindemanas? — kilstelėjęs antakį jis dėbtelėjo į kitus du.
Vinsleidas vos pastebimai, vien akimis šyptelėjo pro savuosius misterio Pikviko stiliaus akinius.
— Šiaip ar taip, nepakenks būti pasiruošusiems, — atsakė jis.
— Vis dar statai svarą, a? — paklausė Baneringas Šolderio.
— Jei nori, statau penkis, — atsiliepė Šolderis. — Nė kiek neabejoju, kad Čerčilis suprato, jog reikalas išties svarbus. Taigi, jis, žinoma, tarsis su oficialiu vyriausybės komiteto atstovu, o ne su visų galų meistru akademiku. Statau penkis svarus už Tizardą.
— Sutarta. — Baneringas papurtė galvą. — Tu vis dar tebemąstai kaip tikras vokietis, Kurtai. Gali drąsiai pamiršti apie visokius oficialius pranešimų kanalus. Draugystę Čerčilis vertina kur kas labiau nei bet kokias oficialias procedūras. Statau penkis svarus už Lindemaną.
— Ką gi, netrukus sužinosime, — suniurzgė Šolderis.
Vinsleidas tyčia konkrečiai neišvardijo asmenų, kuriuos Čerčilis turėtų pasikviesti į susitikimą, ir pasielgė taip ne be priežasties. Jis siekė išmėginti konkuruojančių „Protėjo” pasaulio istorikų teorijas, pasiūlydamas jiems iš anksto įspėti, ką gi Čerčilis pasikvies drauge atvykti į susitikimą — o paskui patikrindamas, kuris jų neklydo. Tiesa, pasiūlytų kandidatų sąrašas anaiptol nebuvo labai ilgas, o tai reiškė, kad mokslininkų nuomonė gana vieninga, kas gerokai padrąsino.
Dėl pirmojo kandidato niekam net abejonių nekilo — tai turėjo būti Entonis Idenas, buvęs užsienio reikalų ministras, taigi, tuo pačiu ir buvęs Artūro Baneringo viršininkas, kuris atsistatydino 1938-ųjų pradžioje, kai Čemberlenas viešai sukritikavo Ruzveltą, kam šis primygtinai siūląs neerzinti Musolinio. Antruoju kandidatu didžioji dauguma pasirinko Alfredą Dufą Kuperį, buvusįjį Didžiosios Britanijos jūrų ministrą ir vienintelį vyriausybės atstovą, po Miuncheno pasitraukusį iš pareigų. Kitokių nuomonių buvo nedaug, vienas kitas atskalūnas siūlė Brakeno, Vigremo, Mortono bei Ostino Čemberleno, Ministro Pirmininko brolio, kandidatūras.
Visi vieningai sutarė, kad Čerčilis į savo grupę įtrauks ir techninį ekspertą, tačiau nuomonės dėl šio asmens išsiskyrė jau labiau. Viena misijos planuotojų grupė nėmaž neabejojo, kad tai būsiąs profesorius F.A.Lindemanas, Klarendono laboratorijos Oksforde vedėjas ir eksperimentinės filosofijos, kas tais laikais reiškė ne ką kita kaip fiziką, profesorius. Jis buvo senas ir artimas Čerčilio draugas, be kitų dalykų patarinėjęs jam ir hidraulikos klausimais, įrenginėjant fontanus Čartvelyje. Be to, jis buvo prisiekęs rūkymo priešas, visiškas blaivininkas ir vegetaras — šit kodėl bare buvo tokia gausi valgių bei gėrimų įvairovė. Tačiau kita grupė kandidatu pasirinko Henrį Tizardą, vyriausybės suformuoto komiteto mokslinei oro gynybos priežiūrai pirmininką. 1935-aisiais jis pradėjo tyrinėti pranešimus apie radijo trukdymus, sukeliamus praskrendančių lėktuvų — tokiu būdu buvo padėtas pagrindas prietaiso, kuris vėliau bus pavadintas radaru, kūrimui.
Kandidatų sąrašas išties buvo trumpas ir sudarytas kone savaime po to, kai pagrindiniu asmeniu kontakto užmezgimui buvo pasirinktas Čerčilis. Tačiau būtent jį išsirinkti svarbiausiuoju buvo anaiptol ne taip paprasta, užvirė nemaža ginčų.
Politinės istorijos specialistai, dalyvaujantys planuojant „Protėjo” operaciją, ilgai ginčijosi tarpusavyje, su kuo „Karaliaus” grupė visų pirma turėtų užmegzti kontaktą Anglijoje — nė vieno pasirinktųjų asmenų kandidatūra vis niekaip nebuvo išrenkama vienbalsiai, nė vienas nekėlė absoliutaus pasitikėjimo, o kaip tik to ir reikalavo misijos svarba. Galų gale problemą išsprendė Vinsleidas. Gyviems likusiems Britanijos vyriausybės pareigūnams bei tų laikų Karališkosios Šeimos nariams, kuriems pavyko pabėgti į Kanadą bei Jungtines Valstijas, jis pateikė vienintelį klausimą: jei egzistavo bent menkiausia galimybė išvengti Britanijos žlugimo 1940-aisiais, kuris žmogus galėjo būti pakankamai apdairus ir užvis sėkmingiausiai tuo pasirūpinti? Ir didžioji dauguma apklaustųjų atsakė: Vinstonas Čerčilis. Toks verdiktas buvo gerokai netikėtas, mat Čerčilio pavardė toli gražu nefigūravo tarp svarbiausiųjų „Protėjo” pasaulio ekspertų rekomenduojamų kandidatūrų. Jų nuomone, nors Čerčilio karjera kadaise atrodė sėkminga ir pakankamai daug žadanti, tačiau 1939-ųjų pabaigoje Čerčilis kaip politikas jau buvo kone palaidotas.
Pirmojo Marlboro Kunigaikščio ainis, būsimasis Karalienės Onos armijos generolas kapitonas, mūšių Blenheime, Kamile, Udenarde ir Malplakete nugalėtojas, Čerčilis pirmąsyk buvo pašauktas atlikti karinę tarnybą Indijoje bei Sudane kaip Ketvirtojo Husarų pulko karininkas. Vėliau jis buvo išsiųstas į Pietų Afriką rašyti reportažų Londono „Morning Post” apie ten vykstantį karą. Ten jis ir išgarsėjo, dalyvaudamas gelbėjant į pasalą pakliuvusį traukinį bei pabėgdamas iš Boero belaisvių stovyklos. Grįžęs į Angliją 1900-aisiais, jis aktyviai įsitraukė į politinę veiklą, iki 1914-ųjų vadovavo įvairioms ministerijoms, kol pagaliau, prieš pat prasidedant Didžiajam Karui, gavo Jūrų ministro postą. Vis dėlto 1915-aisiais jis buvo visuotinai ir, ko gero, nepelnytai apkaltintas už nesėkmingas pastangas užimti Dardanelus ir po to patirtą visišką fiasko Galipolio kampanijos metu. Jis atsistatydino iš vyriausybės ir vėl grįžo į mūšio lauką Flandrijos tranšėjose.
Pokario periodu kai kurie požymiai rodė, kad vėl esama politinio Čerčilio prestižo kilimo tendencijų, tačiau aštrūs nesutarimai dėl Britanijos politikos Indijos atžvilgiu neleido Čerčiliui prisijungti prie Makdonaldo koalicijos pačioje ketvirtojo dešimtmečio pradžioje, o netekęs Kabineto nario rango vėlesnėje Boldvino vyriausybėje, jis prarado bet kokią įtaką iki pat Britanijos žlugimo. Po to, kai 1940-ųjų pradžioje išsilaipino pirmieji vokiečių būriai, Čerčilis su nedidele grupele bendraminčių kaimynų atsisakė paklusti vyriausybės įsakymui nesipriešinti, ir visi žuvo, iš šautuvų, automatų bei mortyrų atidengę ugnį į pirmąjį Vermachto būrį, kuris pasirodė netoli prieš vartus suręstos barikados. Čerčilis jau seniai buvo juoduosiuose nacių sąrašuose, taigi, su triumfu įžengęs į Londoną, Hitleris nedelsdamas nuskubėjo į Kentą, užvis labiausiai norėdamas su piktdžiuga pasigėrėti smilkstančiais Čartvelio dvaro griuvėsiais.