Taigi, nors Čerčilis ir buvo žinomas kaip šio to pasiekęs, tvirtai besilaikantis principų ir neabejotinai itin narsus žmogus, tačiau esamoje situacijoje jis anaiptol nepriminė to gelbėtojo, kurio taip įnirtingai ieškojo „Protėjo” sumanytojai. Jis buvo pernelyg karštakošis, pernelyg lengvai susižavėdavo romantiškaisiais idėjos aspektais, kad būtų dar ir pakankamai praktiškas ją įgyvendinti. Nors daugumos senojo sukirpimo konservatorių jis buvo laikomas liberaliu maištininku, tačiau daugeliu atžvilgiu buvo senamadiškas, į praeitį besižvalgantis imperialistas, o be viso kito, jau ir toli gražu nebe pirmos jaunystės. Be to, pastaruoju metu jis buvo ištremtas į tolimiausius didžiosios politikos užkaborius.
Tačiau po kruopščių tyrinėjimų ir begalinių Vinsleido, Baneringo bei Anos Charkiovič diskusijų į visą šį sumanymą galų gale pavyko pažvelgti visai kitomis akimis. Anglija, įgąsdinta ir dar pernelyg gyvai tebeprisimenanti 1914-1918-uosius, be to, saugodamasi iš rytų pusės slenkančios raudonosios grėsmės, jau ne vienerius metus svaiginosi iliuzijomis bei paklydimais, elgdamasi taip, tarsi nuolatinis atkaklus kartojimas, esą, žmonės iš prigimties yra geri, galėtų iš tiesų pakeisti realybę. Žinoma, toji Anglija atsisakė netgi klausytis tiesos, nes tiesa griovė tuos mitus, kuriais ir buvo paremtos visos patogios, guodžiančios iliuzijos. Be to, nemaža skirtingų žmonių savo pasisakymuose tąją Angliją iš paskutiniųjų gynė.
Tačiau dabar jau Anglija pradėjo palengva prasikrapštyti akis ir realiai vertinti situaciją. Po neilgaamžės Miuncheno euforijos, visoje tautoje radosi vis daugiau ir daugiau tokių, kurie budo iš miego, tokių, kurių laukė nelengvas suvokimas, kad padėtis toli gražu nėra saugi ir kad taikos šitiems laikams niekas taip ir nesugebėjo nupirkti, be to, kamavo nemalštanti gėda ir kaltės jausmas. Atėjo toks metas — nors laikraščiai ir stengėsi apie tai neužsiminti, o dauguma žmonių tebesirūpino kasdieniais savo reikalais, apsimetinėdami, jog anaiptol neapsimetinėja nieko nepastebį — taigi, atėjo toks metas, kai kiekvienam piliečiui buvo išskirta po dujokaukę, miestuose dygte dygo slėptuvės nuo oro atakų, pakrantėje tai šen, tai ten išaugdavo keistos, pynučius primenančios plieninės konstrukcijos, o „Uragano” bei „Ugniaspjaudžio” karinės aviacijos fabrikai ėmė dirbti ištisą parą.
Galų gale ir pati anglų tauta po truputį pradėjo įsiklausyti į tuos perspėjimus, į kuriuos anksčiau nekreipdavo visiškai jokio dėmesio. Žmonėms dabar reikėjo faktų, o ne mitų, jie buvo linkę ieškoti išeities, o ne guostis tuščiomis padrąsinančiomis pasakėlėmis. Taigi, atrodė visiškai įtikėtina, kad šioje, naujojoje Anglijoje, turėtų iškilti kaip tik tokie lyderiai, kuriuos senoji, miegančioji Anglija buvo atstūmusi. Tokie žmonės telkėsi ir vienijosi, o jų orbitos traukos centras buvo ne kas kitas kaip Čerčilis.
Netrukus Vinsleidas su kolegomis įsitikino, kad politinį Čerčilio nušalinimą galima laikyti netgi veikiau pranašumu nei kliūtimi, kaip kad atrodė iš pirmo žvilgsnio. Ko gero, kaip tik vertėjo pirmajam kontaktui pasirinkti žmogų, kurio visuomeninis įvaizdis bei reputacija nebuvo suteršti jokiomis asociacijomis su pastarųjų metų politika, kuriam niekas ir jokiu atveju negalėjo primesti atsakomybės už šios politikos pasekmes. Bėglių iš Anglijos verdiktas ūmai pasirodė besąs net labai pagrįstas — misijos planuotojai netgi nebegalėjo suprasti, kaip jiems patiems tokia akivaizdi tiesa išsyk neatėjo į galvas. Galų gale Čerčilio kandidatūra buvo patvirtinta vienbalsiai.
Maloniai besišnekučiuojant praslinkus kuriam laikui, Baneringas dirstelėjo į laikrodį.
— Netrukus jie jau turėtų būti čia, — pratarė jis.
— Taip, Čerčilis juk garsėja savo punktualumu, tiesa? — Vinsleidas pasivaišino cigaru, giliai užsitraukė ir palaimingai išpūtė dūmus. Nors iš pažiūros jis atrodė visiškai atsipalaidavęs, tačiau įdėmiai pažvelgus jo akyse buvo galima įžiūrėti kibirkščiuojant lūkestį ir jaudulį.
— Tu labai jau nekantrauji susitikti su juo, — pastebėjo Baneringas, žiūrėdamas į Vinsleidą.
— Jam nebūdinga nė viena tų dorybių, kurios kelia man pasišlykštėjimą, be to, jis kupinas ydų, kuriomis aš žaviuosi, — prisipažino Vinsleidas. Jis vėl giliai užtraukė dūmą ir valandėlę tylėdamas mąstė. — Na, ne vien tai. Tas sugrįžimo čionai pojūtis… tai iš tiesų labai džiugina. Žinai, Artūrai, Amerikos problema yra ta, kad visa šalis nuo barbarizmo perėjo tiesiog prie dekadanso, kažkaip įsigudrindama apeiti šiaip jau lyg ir būtiną civilizacijos periodą.
— Hmmm… Juk šitai tu nudžiovei iš Čerčilio, — užsipuolė jį Baneringas. — Kažkur jo raštuose jau esu tai skaitęs.
— Sakai, nudžioviau? Na, galbūt ir taip. Kažin, ar vieno pasaulio atstovas gali nuplagijuoti kito pasaulio atstovo išsakytas mintis? Kažkaip abejoju.
Kurtas Šolderis įdėmiai apžiūrinėjo savo gėrimą taurėje ir ėmėsi sukioti jį iš pradžių į vieną, paskui — į kitą pusę.
— O Vokietija turi kitokią problemą, — sumurmėjo jis. — Ji, matote, nuo civilizacijos peršoko tiesiog į barbarų laikus, nepalikdama sau nė menkiausios galimybės pasimėgauti dekadansu.
Į duris pabeldė, ir vidun nosį kyštelėjo viešbučio metrdotelis.
— Atvyko likusieji jūsų draugijos nariai, misteri Vinsleidai, — pranešė jis. — Misteris Vinstonas Čerčilis ir dar trys džentelmenai.
— O, nuostabu, ačiū jums, — atsiliepė Vinsleidas atsistodamas.
— Būkite toks malonus, palydėkite juos tiesiog čionai.
Metrdotelis plačiai atlapojo duris, vidun įleisdamas aukštą drūtą žmogų retėjančiais, skaisčiai rudais plaukais ir valdingu smakru, vilkintį trijų dalių dryžuotą kostiumą su taškuotu kaklaraiščiu — po tų ilgų valandų, kurias „Protėjo” žmonės praleido studijuodami fotografijas bei įvairius dokumentus, atpažinti jį buvo visai nesunku. Paskui jį įėjo Idenas — aukštas, apdovanotas kupeta gražių banguotų plaukų, užsiželdinęs vešlius ūsus. Po Ideno pasirodė Dufas Kuperis, kiek žemesnis, nesunkiai atpažįstamas iš aukštai virš kaktos sužėlusių plaukų, plonų lūpų ir atviro nuoširdaus veido su ramiomis mąsliomis akimis. Paskutinis įėjo dar vienas aukštaūgis su tamsiais ūsais, jis atrodė kiek labiau įsitempęs ir apsirengęs buvo senamadiškiau nei Idenas; vos įžengęs vidun, jis suraukė kaktą ir įtariai apsižvalgė. Baneringo lūpų kampučiai vos vos trūktelėjo aukštyn, jis vogčiomis dirstelėjo į Šolderį ir patenkintas nežymiai linktelėjo. Mat techninis ekspertas iš tiesų pasirodė besąs Lindemanas.
Baneringas ir Šolderis pastatė savo taures, pakilo, ir abipus Vinsleido žengė sutikti svečių.
5 skyrius
Padavėjai baigė nurinkinėti indus, ant šoninio staliuko palikdami tik du karštutėlius kavinukus. Vinsleidas atleido barmeną, nulydėjo jį iki pat durų ir, vos šis išėjo, pasuko spynoje raktą. Paskui, užuot vėl atsisėdęs, Vinsleidas sunėrė rankas už nugaros ir ėmėsi pamažu žingsniuoti palei vienos sienos langus.
Užkandžiaujant pokalbis sukosi apie įvairius bendrus dalykus, kad dvi grupės susipažintų ir kiek apsiprastų viena su kita. Nors visiškai suglumę ir netverdami savuose kailiuose iš smalsumo, svečiai visgi sugebėjo apsišarvuoti kantrybe ir viešbučio darbuotojų akivaizdoje neužversti šeimininkų klausimais. Dabar gi, pasisotinus, atėjo metas kur kas svarbesniems dalykams. Čerčilis prisidegė cigarą ir atsilošęs krėsle ėmė smalsiai sekioti akimis Vinsleidą. Kambaryje įsiviešpatavo mirtina tyla.
— Misteri Čerčili, — tebežingsniuodamas prašneko Vinsleidas nė neatsigręždamas. — Kaip supratau, be kitų dalykų, jūs su malonumu skaitote ir H.Dž.Velso knygas?