— Taip, tai tiesa, — sutiko Čerčilis. Jis niauriai įsispoksojo į savąją brendžio taurę ir suprunkštė. — Turiu pripažinti, kad pastaruosius keletą metų man tikrai netrūko laiko dykinėjimui ir visokiems maloniems laisvalaikio užsiėmimams. Taip, misteri Vinsleidai, mane domina Velso spėliojimai bei pranašystės. Gi sugebėjimas numatyti ateitį yra toks menas, kuriuo žavisi ir kuriame, tiesa, labai nevienodai sėkmingai bando miklintis nemaža politikų. Vis dėlto politiko duona kiek sunkesnė — vėliau jam dar tenka aiškintis, kodėl jo pranašystės neišsipildė. Bet kol kas niekaip nevalioju suprasti, kodėl gi jūs apie tai prašnekote?
Vinsleidas išsisuko nuo tiesaus atsakymo.
— O kaipgi Velso romanas „Laiko mašina’? Ar esate jį skaitęs? Ir jeigu taip, ką apie jį manote? Ar tokia prielaida jums atrodo tikėtina — ar vis dėlto pernelyg laužta iš piršto, kad vertėtų bent kiek rimčiau apie tai susimąstyti?
Suraukęs antakius Čerčilis neskubėdamas sriūbčiojo savo gėrimą. Lindemanas pastebimai įsitempė ir kietai sučiaupė lūpas, tuo tarpu Idenas bei Dufas Kuperis suglumę susižvalgė. Tą trumpą akimirksnį ūmai paaiškėjo, kad kiekvienas jų bent jau probėkšmais buvo pagalvoję apie kelionės laike galimybę. Kaip tik šito Vinsleidas ir siekė. Jis tyčia skyrė susitikimo datą tik po kelių dienų, kad per tą laiką užuominos įsišaknytų ir didžiausias smūgio poveikis kiek išsisklaidytų dar prieš susitinkant. Taip elgdamasis jis pasistengė sutaupyti laiko, iki minimumo sumažindamas riziką, kad pusę popietės teks paleisti vėjais, įrodinėjant klausytojams, jog visa, ką jis sako — tikra tiesa: naujiena šiems galėjo pasirodyti tokia neįtikėtina, kad jie stačiai nevaliotų jos priimti už gryną pinigą.
Ūmai apsisukęs Vinsleidas veidu atsigręžė į stalą ir susidėjo rankas ant neužimtojo krėslo atlošo.
— Tikiuosi, mes jau pakankamai aiškiai įrodėme jums, kad nesame kokie nors apgavikai, kad bet kuriuo atveju nesame iš tų, kurie mėgsta krėsti kvailus pokštus, — prašneko jis. Kalbėjo labai rimtai. Tas lengvas pašnekesio tonas, kurį jis sugebėjo išlaikyti priešpiečių metu, dingo be pėdsako. — Neketinu toliau mėginti jūsų kantrybės, džentelmenai, taigi, išsyk pasakysiu: taip, mes atvykome čionai iš ateities. Tiksliau sakant, mes atkeliavome iš 1975-ųjų metų Jungtinių Valstijų.
Po šių žodžių į jį susmigo priblokštų svečių žvilgsniai. Vinsleidas nedelsdamas tęsė:
— Tuo metu demokratiškojo Vakarų pasaulio beliko tik trupiniai, tebegyvuojantys tik Šiaurės Amerikoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Totalitarinės sistemos, kurias jūs matote gimstant šiandien, po daugiau nei trisdešimties metų nuožmios ir brutalios kovos siekiant dominavimo visame pasaulyje, pajungė sau visą Europą, Aziją bei Afriką. Pietų Amerikos valstybės jau irgi apnuodytos panašia ideologija. Viskam, kas beliko iš Vakarų, gresia paskutinysis konfliktas, kuriame bus vartojami tokios griaunamosios jėgos ginklai, kokią nedaugelis 1939'ųjų žmonių išvis pajėgia bent įsivaizduoti. Vakarų galimybės tokios menkos, kad apie jas neverta net užsiminti. Jie nebeturi jokios vilties išgyventi. Visa, kam Vakarai dar gali ruoštis, tai — garbingas galas. — Vinsleidas patylėjo, perbėgdamas akimis visus susirinkusiuosius. Vėl prašneko pritildęs balsą kone iki kuždesio: — Kaip tik todėl mes ir sugrįžome į praeitį — sieksime visa tai pakeisti, jeigu tik tai pasirodys įmanoma.
Įsiviešpatavo ilga tyla. Baneringas ir Šolderis ramiai laukė, kol svečiai, pagaliau ryžęsi pažvelgti tiesai į akis, iš paskutiniųjų grūmėsi, stengdamiesi suvokti užgriuvusias naujienas su visomis jų pasekmėmis. Iki šiol, net ir numanydami tiesą, jie nenorėjo nė prisileisti tokių minčių.
Galų gale Lindemanas papurtė galvą.
— Aš nežinau. Tiesą sakant, tikrai nežinau… — jis dirstelėjo į vieną ir į kitą pusę, tarytum siekdamas saviškių paramos. — Klausykite, aš niekaip negaliu aptikti jokios apgaulės tuose jūsų atgabentuose įrodymuose — o juk Viešpats žino, kad nuo pat tos akimirkos, kai Vinstonas juos man parodė, aš nieko kito ir neveikiau, kaip tik juos tyrinėjau… Bet ir patys turėtumėte suprasti, kaip absurdiškai mums skamba visa, ką jūs sakote. — Jis beviltiškai skėstelėjo rankomis. — Visgi, jei visa tai tiesa — ką tokiu atveju begalvoti apie pasaulio priežastingumą, kas beliks iš bet kokio sveiko proto? Kaipgi jūs galėjote atkakti iš ateities, kurią, anot jūsų pačių, ir siekiate pakeisti?
Nugrimzdęs į transo būseną Idenas palengva ėmė atsitokėti.
— Juk tai visiška nesąmonė, argi ne? — vis dar apkvaitęs ištarė jis. — Gerai, tarkime, jūs iš tiesų sugebėsite pakeisti visą situaciją… palaukite, kada? 1975-aisiais? Taigi, juk atsitiks taip, kad toji ateitis, iš kurios jūs ir atvykote, išvis paliaus egzistavusi, tiesa?
— Taigi, iš kur tokiu atveju jūs būsite atvykę? — kaipmat perpratęs mintį užbaigė Dufas Kuperis. Regis, jis irgi visiškai susipainiojo.
Vinsleidas, atrodo, tikėjosi šitokio klausimo ir atsakė visiškai ramiai:
— Bijau, kad labai smulkiai išaiškinti jums nevaliosime. Mechanizmas, perkėlęs mus čionai, buvo paskubomis sukonstruotas tokiomis aplinkybėmis, kai nebeliko kitos išeities ir nebegalėjome delsti nė akimirkos. Pritrūkome laiko netgi detaliai visą šį dalyką pagrįsti teoriškai.
Lindemanas neramiai sukrutėjo krėsle.
— Nagi, tas prietaisas… — ištarė jis. — Gal bent galite pasakyti, kokie yra fiziniai jo veikimo principai? Ar tai — kažkokios konstrukcijos transporto priemonė, ar kažkas kita?
Dar užkandžiaujant pokalbio metu visiems paaiškėjo, kad grupės mokslininkas yra Šolderis. Vinsleidas linktelėjo jam, kad nuo šios vietos perimtų visus paaiškinimus, o pats nusigręžė ir pro vieną langų užsižiūrėjo į Haid Parko medžių viršūnes. Šolderis atsikrenkštė, susidėjo rankas ant stalo priešais save, sunėrė pirštus ir prašneko:
— Kvantinės mechaninės bangos funkcija paprasčiausiai tėra šalutinis erdvėlaikio produktas kur kas sudėtingesnėje esybėje, egzistuojančioje nuolatinio perėjimo iš vieno papildomo aukšto laipsnio svyravimo tipo į kitą būklėje. Bangos funkcijos kolapsas tiesiog nurodo įvykio vietą tam tikrame konkrečiame mūsų pasaulyje, sudarančiame šios supererdvės dalelę.
Čerčilis sugavo Ideno žvilgsnį ir vos pastebimai gūžtelėjo pečiais, tačiau nepratarė nė žodžio ir toliau dūmijo savo cigarą. Lindemanas pastebėjo jo judesį ir kaip mat įsiterpė:
— Tu juk prisimeni visas tas mūsų šnekas apie šiuolaikines atomo dalelių interpretacijas, Vinstonai. Bangos funkcija yra matematinis aprašas, kur, skirtingu patikimumo laipsniu erdvėje ir laike, gali būti stebima dalelė tuo metu, kai pradedamas eksperimentas, skirtas ją aptikti. O kai eksperimentas jau būna atliktas ir gaunamas kažkoks konkretus rezultatas, bangos funkcija, kaip sakoma, „išsenka” ties vienu galimų sprendimų. Kol tai neatsitinka, apibrėžti dalelės padėties bei judėjimo būna neįmanoma.
Čerčilis linktelėjo, tačiau suglumusi jo veido išraiška nėmaž nepasikeitė.
— O kas gi yra toji „kur kas sudėtingesnė esybė”, apie kurią užsiminė Kurtas? — pasiteiravo jis.
— Na… — atsiliepė Lindemanas, — panašu, kad galima būtų paaiškinti ir taip: bangos funkcija, nusakoma mūsų fizikos dėsniais — tai yra, dalykais, egzistuojančiais mums pažįstamoje ir suvokiamoje erdvės bei laiko Visatoje — tėra dalis kažkokio žymiai didesnio darinio… kažkokios „hiperbangos” funkcijos, egzistuojančios nuolatinio vibravimo būklėje tarp mūsiškio bei kitų aukštesniojo laipsnio svyravimo tipų… arba dimensijų, manau, juos galima pavadinti ir šitaip. Tačiau ši hiperbangos funkcija gali būti lokalizuota tokiu pavidalu, kuris pasireiškia kaip masės-energijos kvantas — tai yra, dalelė — mūsiškėje Visatos dalyje, ir pasireiškia visa, tokia, kokia yra. Kaip tik tai mes ir turime omeny, sakydami, kad bangos funkcija „išsenka”.