Šolderis linktelėjo.
— Be to, paaiškėjo, kad įmanoma indukuoti relokalizaciją ir į kitas Visatos dalis — kitais žodžiais tariant, sukurti jose fizinę bangos funkcijos projekciją. Maža to, kai kurioms tokioms projekcijoms. būdingi koordinačių poslinkiai išilgai to, ką mes suvokiame kaip erdvę ir laiką, ašių. Tokiu būdu mes turime teorinį pagrindą ne vien kelionėms laike, bet ir kosminiams šuoliams milžiniškais atstumais.
— Vadinasi… valandėlę. Kaip jūs ten sakėte?.. — pratarė Lindemanas. Kurį laiką tylą trikdė tiktai vos girdimas pro langą žvelgiančio Vinsleido švilpavimas pro sukąstus dantis.
— Bet visa tai juk reiškia, — galų gale ryžosi paprieštarauti Lindemanas, — kad bazinės dalelės tėra materialios vibravimo rašto kondensacijos, išsitempiančios į kitas „vietas”, ir dar, kad tos kondensacijos gali būti „išgarintos” ir vėl sukondesuotos kitoje vietoje. Bet tai dar anaiptol nepaaiškina, kaip būtų galima persiųsti makroskopinį objektą iš vienos tokios vietos į kitą. Kaipgi jums pavyko tai padaryti?
— Kartais visą eilę kvantinių taktų galima priversti koreliuotis tokiu būdu, kad jų poveikis būna ženklus netgi makroskopiniame lygmenyje, — paaiškino Šolderis. — Kondensacijų, kurias pralėkdama sukelia viena vienintelė dalelė, pėdsakas Vilsono kameroje — štai jums vienas pavyzdys. Koreliuotas daugybės sužadintų atomų atpalaidavimas, sukuriant ryškų lazerio spindulį
— štai ir antras pavyzdys.
— Lazerio? — o, atleiskite, užsimiršau. Apie tai papasakosiu kitą kartą. Kol kas pasakysiu tik tiek: susietų bangos funkcijų, apibrėžiančių makroskopinį objektą, visuma gali būti relokalizuota vienalaikiškai. Kitais žodžiais tariant, visas objektas gali būti vienu metu perkeliamas nepakitęs iš vienos Visatos dalies į kitą.
Kurį laiką jie dar narstė tą pačią temą; pokalbį užbaigė Šolderis, trumpai nupasakodamas procesui reikalingą įrangą. Tačiau kai Lindemanas ėmė klausinėti specifinių mokslinių dalykų, Šolderis, regis, pradėjo išsisukinėti. Galų gale Lindemanas pareiškė:
— Anaiptol nenoriu jūsų įžeisti, daktare Šolderi, tačiau turiu pasakyti, kad, man regis, apie fizikos procesus, kuriais pagrįstas visas šis išradimas, žinoma stulbinančiai nedaug. Tiesą sakant, negaliu susilaikyti neprisipažinęs, jog mane stačiai stulbina, kad jūs išvis sugebėjote sukonstruoti tokį mechanizmą. Juk jūs ir buvote vienas jo konstruktorių?
Šolderis skėstelėjo rankomis ir papurtė galvą.
— Meldžiu man atleisti, jei sudariau tokį įspūdį. Ne, aš tebuvau vienas — na, kaip čia pasakius? — mechanikų, dirbusių realizuojant šį projektą. Taigi, teorijos žinau tik nuotrupas.
— Kvantinė mechanika? — įsiterpė Čerčilis ir griausmingai nusikvatojo.
— Kaip keista, — sumurmėjo Lindemanas. — O aš nė kiek neabejojau, kad tas, kuris yra atsakingas už visą operaciją, kad ir kas jis bebūtų, nedvejodamas pasiųs čionai ką nors, gerai išmanantį teoriją. O ta antroji grupė, įrenginėjanti grįžtamojo ryšio prietaisą Niujorke — ar jų tarpe irgi nėra nė vieno tikro teoretiko?
— Nėra ir negali būti, — atsakė Šolderis. — Supraskite, 1975-aisiais nė būt nebuvo tokio specialisto, kurį būtų buvę galima pasiųsti. Tiesiog tais metais toks mechanizmas dar nebuvo išrastas. Jis išvis buvo išrastas ne mūsiškiame pasaulyje. Jis buvo suprojektuotas visiškai kitame amžiuje, remiantis tam tikrais atradimais, apie kuriuos iki dvidešimt pirmo amžiaus pirmojo ketvirčio niekas nieko net nenutuokė.
Lindemanas, regis, gerokai suglumo.
— Dabar jau nieko nebesuprantu, — prisipažino jis. — Kaipgi šis mechanizmas galėjo būti sukonstruotas 1975-aisiais, jei iki dutūkstantųjų apie jį niekas net nebuvo girdėjęs? Visa tai pradeda dvelkti kažkokiu absurdu.
— Tiesiog tas mechanizmas, kurį mes sukonstravome 1975-aisiais, buvo nebe pirmas, — paaiškino Šolderis. — Pirmasis pradėjo veikti 2025-aisiais, jis buvo sujungtas su sugrįžimo vartais 1926-ųjų Vokietijoje. Ir tieji sugrįžimo vartai, mano ponai, kažkur ten, Vokietijoje, vis dar tebeveikia, tiesiog dabar, šią akimirką!
Prie lango tebestovįs Vinsleidas žaibiškai atsigręžė.
— Tai ir yra priežastis, dėl kurios, nepaisant visų akivaizdžių paradoksų, į kuriuos jūs taip teisingai atkreipėte mūsų dėmesį, mes turime pagrindo tikėti, jog praeitį iš tiesų įmanoma pakeisti, — pareiškė jis. — Matote, labai panašu, kad kartą tai jau buvo padaryta. Tokiu būdu ir šis pasaulis, šit plytintis už langų, su visomis savo problemomis bei pavojais, apie kuriuos jūs patys puikiai žinote, taigi, šis pasaulis tapo toks, koks jis yra dabar. Į istorijos eigą buvo įsikišta, ji buvo pakeista, ir mūsų dabartis gerokai skiriasi nuo ankstesniosios, buvusios tuo pat metu.
Kambaryje stojo įtempta tyla. Idenas delnu prisidengė kaktą, lėtai papurtė galvą į šalis ir patyliukais sudejavo:
— O Viešpatie…
Čerčilis niršiai atkišo apatinę lūpą ir įsmeigė ilgą skvarbų žvilgsnį pirmiausia į Vinsleidą, paskui — į Šolderį. Galų gale jis prašneko iš lėto, pasverdamas kiekvieną žodį:
— Jeigu jūs siekėte visiškai mus sugluminti ir sutrikdyti, kad apsidraustumėte, jog mes liksime čia ir išklausysime visa, ką turite mums pasakyti — tokiu atveju galiu jus pasveikinti, mat jums, be jokios abejonės, su kaupu pavyko tai padaryti. Tačiau, pripažindamas tai, aš visgi tikiuosi, kad dabar jūs pasistengsite išsklaidyti bent dalį gluminančių neaiškumų. Siūlau pradėti nuo pat pradžių, kad ir kur bebūtų ta pradžia šitoje chronologinėje painiavoje, o paskui tęsti tokia tvarka, kokia jums pasirodys besanti logiškiausia. Manau, toks pasiūlymas bus priimtinas mums visiems.
Vinsleidas linktelėjo, tarsi jau seniai būtų kažko panašaus tikėjęsis.
— Štai mūsų Kurtas išties yra kilęs iš dvidešimt pirmojo amžiaus, — pasakė jis. — Gal nuo to ir pradėsime.
Apdujęs Lindemanas susmuko atgal į savo krėslą. Idenas vis dar tebesėdėjo delnu prisidengęs veidą. Vinsleidas nusišypsojo.
— Bet pirmiausia, džentelmenai, leiskite dar kartą pripildyti taures.
Vinsleidas nuėjo prie baro ir vėl įpylė gėrimų, kurie kaipmat buvo išdalyti visiems. Dufas Kuperis, kurio plati kakta buvo stačiai susimetusi mazgais nuo pašėlusių pastangų bent ką nors suprasti ir logiškai paaiškinti, kiek pasilenkęs į priekį atsirėmė alkūnėmis į stalą ir sunėrė pirštus. Užsimaukšlinęs dalykiško žmogaus kaukę, jis gyvai prašneko:
— Taip, pradėkime nuo pradžių. Taigi, daktare Šolderi, kur ir kada jūs gimęs?
— Dortmundo mieste, Vokietijoje, 1990-ųjų liepos penkioliktąją, — neužsikirsdamas išbėrė Šolderis.
— Ir kiek gi dabar jums metų?
— Šįmet būsiu realiai nugyvenęs šešiasdešimt devynerius metus.
— Jūs atkeliavote į praeitį iš 2025-ųjų?
— Taip.
Dufas Kuperis valandėlę pamąstė.
— Tačiau nuo 1990-ųjų iki 2025-ųjų juk tėra vos trisdešimt penkeri metai!
— Aš sugrįžau anaiptol ne tiesiog į 1975-uosius. Nukeliavau į 1941-uosius, o paskui, po trisdešimt ketverių metų, 1975-aisiais tokiu pat būdu atsidūriau čia. Taigi, sudėjus trisdešimt penkerius ir trisdešimt ketverius ir išeina šešiasdešimt devyneri.
— Ak, — visas Dufo Kuperio šaltakraujiškumas kaipmat išgaravo. Jis atsilošė purtydamas galvą ir bejėgiškai dirsčiodamas į bičiulius.
Šolderis neištvėrė nešyptelėjęs.