— Regis, bus geriausia, jeigu pradėsiu, keliais žodžiais papasakodamas apie tą pasaulį, iš kurio esu kilęs, — pasiūlė jis. Visi kiti lūkuriavo tylėdami. Šolderis kalbėjo toliau. — Ano ir šio pasaulio istorijos buvo identiškos maždaug iki trečiojo dešimtmečio vidurio. Didysis karas užsibaigė 1918-ųjų paliaubomis ir po to sekusia Versalio sutartimi. Vokietija vėl buvo paskelbta liberalia demokratine valstybe, joje įsigaliojo Veimaro konstitucija. 1925-aisiais buvo sudarytas Lokarno paktas, pagal kurį Didžioji Britanija bei Italija garantavo Prancūzijai bei Vokietijai bendros jų sienos saugumą ir paramą bet kurios pusės agresijos atveju. O 1926-aisiais Vokietija įstojo į Tautų Lygą.
Idenas išsitiesė ir atidžiai klausėsi Šolderio dėstomos įvykių eigos.
— Tačiau paskui viskas pasikeitė? Norite pasakyti, kad kažkas atsitiko ir visa istorija kažkokiu būdu pasuko visai kita vaga?
— Gal verčiau nepainiokime mūsų požiūrių, — perspėjo Artūras Baneringas. Priešpiečių metu jis buvo itin šnekus, ypač mielai aptarinėjo užsienio reikalus su Idenu, tačiau paskui, kai užsimezgė grynai techninis pokalbis, Baneringui nebeliko ką pridurti. — Tokia įvykių eiga, apie kurią pasakoja Kurtas, ir buvo „tikroji”. O jei vėliau viskas buvo pakreipta kita linkme, vadinasi, pakeistas buvo ne anas, o šis pasaulis, tas pats, kuriame mes esame dabar.
— A, hmmmm… Na taip, — pripažino Idenas. — Taip, žinoma. Aš tiesiog nepagalvojau apie tai.
Šolderis ėmė pasakoti toliau:
— Trečiojo dešimtmečio pabaigoje Europa jau baigė užsigydyti karo žaizdas. Nors Jungtinių Valstijų biržos bei vertybinių popierių apyvartos žlugimas gerokai nusmukdė ir viso pasaulio ekonomiką, tačiau situacija tapo vėl kontroliuojama anksčiau, nei griaunamasis procesas pernelyg įsibėgėjo.
— Labai įdomu, — įsiterpė Idenas. — Norite pasakyti, kad ten nė būt nebuvo to staigaus pasaulinio prekių paklausos bei kainų kritimo, iš kurio mes ką tik išsikapstėme? Ir kaipgi jums pavyko jo išvengti?
— Tiesą sakant, nebuvo taip jau blogai, — atsakė Baneringas.
— Vokietijos kancleris 1930-aisiais buvo Heinrichas Briuningas, katalikų centristų partijos lyderis. Jis suvienijo savo pajėgas su nacionalistų partijos atstovu pramonininku Hugenbergu ir…
— Na ne, tais metais aš juk buvau ten, — įsiterpė Lindemanas.
— Ar norit pasakyti, kad Hitleris sudarė sąjungą su Hugenbergu?
Šolderis papurtė galvą ir įsmeigė aštrų žvilgsnį į Lindemaną.
— Nieko panašaus, profesoriau. Tame pasaulyje, iš kurio aš esu kilęs, Hitleris niekad nebuvo niekuo daugiau, kaip tik tamsi figūra, vadovaujanti tokiai nevispročių grupuotei Vokietijos politikos pakraščiuose. Jis neturėjo jokios įtakos ir nedalyvavo jokiuose svarbiuose įvykiuose.
Lindemanas jau žiojosi dar kažką sakyti, tačiau Čerčilis kilstelėjo ranką.
— Leisk gi jiems užbaigti, profesoriau, — murmtelėjo jis.
Baneringas kalbėjo toliau:
— Briuningo-Hugenbergo koalicija įdiegė visą seriją drąsių finansinių projektų, kurių pagrindu vėliau buvo sukurta ir bendra Europos ekonomikos atgaivinimo programa. Jų programą iš esmės sudarė ženkli pagalba neprivilegijuotiesiems, didžiulės investicijos į naujas technologijas ir prekybinių ryšių su užjūrio šalimis, ypač Azija ir Tolimaisiais Rytais, atgaivinimas. Svarbiu partneriu kiek vėliau tapo ir Japonija, valdoma Inukai vyriausybės.
— Inukai… — suniurnėjo Idenas. — Tačiau jis juk buvo nužudytas, argi ne? Kažkokie dešiniojo sparno kariškiai buvo labai nepatenkinti jo pasirašyta jūrų sutartimi.
— Taip — šiame pasaulyje, — tyliai ištarė Šolderis. — Tačiau tame, apie kurį pasakoju, tai niekada neįvyko.
Baneringas valandėlę padelsė, kad klausytojai spėtų kaip reikiant suvokti Šolderio žodžių prasmę, o paskui prašneko:
— Europos-Japonijos iniciatyva padarė stiprų įspūdį Huverio administracijai ir privertė ją efektyviai peržiūrėti ekonomines Jungtinių Valstijų programas. Tai davė vaisių: užuot paniręs į protekcionizmą ir visa griaunančias varžybas, visas pasaulis ėmėsi bendradarbiauti, ir pakilimo neteko laukti labai ilgai. Ketvirtojo dešimtmečio viduryje gerbūvis jau buvo pasiekęs netgi aukštesnį lygį nei anksčiau.
— Hmmm… turint omeny dabartinės ekonomikos vertinimo kriterijus, — pradėjo Idenas, — ką… — pastebėjęs, kaip susiraukė Čerčilis, jis kilstelėjo ranką. — Ką gi, tai aptarti galėsime ir kitą kartą.
— Taip, atidėkime tai kitam kartui, Toni, — suniurzgė Čerčilis ir vėl įsmeigė akis į Šolderį. — Ir kas toliau?
Šolderis gūžtelėjo pečiais.
— Pasekmių poveikis greitai išsiplėtė. 1935-aisiais Varšuvoje buvo pasirašytas „Rytų Lokarnas”, šia sutartimi buvo garantuotas valstybių, esančių tarp Rusijos ir Vokietijos, sienų neliečiamumas. Kadangi Vakarai akivaizdžiai buvo linkę taikiai spręsti visus galimus nesutarimus bei toleruoti nuomonių skirtumus, taigi, palengva ėmė sklaidytis ir Rusijos ksenofobija. O atslūgus įtampai, ėmė silpti ir reakcingi dešiniosios pakraipos judėjimai, kurių jau buvo pridygę Vakaruose — pavyzdžiui, Musolinis buvo nušalintas nuo valdžios 1937-aisiais. Sovietų Sąjunga irgi išaugo į supergalingą valstybę, galinčią konkuruoti su Europa bei Amerika, ir neišvengiama konkurencija galų gale privertė atsisakyti kolonijinių Europos imperijų. Nors kai kur protarpiais plykstelėdavo vietinės reikšmės peštynės, bet pagaliau atsirado reali galimybė įgyvendinti didįjį, niekada nebeatgimsiantį trečiojo dešimtmečio pradžios idealizmą. Pasaulis linko visiškai atsisakyti karo kaip priemonės išspręsti bet kokius nesutarimus.
— Skamba išties pernelyg jau idealistiškai, — suniurnėjo Dufas Kuperis.
— Be kitų dalykų, dar ir ginklai, sukurti vėlesniais dešimtmečiais, visuotinius karus padarė stačiai neįmanomus, — įsiterpė Vinsleidas. — Pasaulis pasuko visai kita kryptimi.
Šolderis kalbėjo toliau:
— Antroje dvidešimtojo amžiaus pusėje visuotinis modernizavimas gerokai įsibėgėjo, nuolatinis technologinių naujovių įdiegimas virto pagrindiniu gerovės šaltiniu. Galų gale tapo įmanoma pažaboti milžiniškus atomo branduolio energijos kiekius, be to, buvo aptikti visiškai nauji elektroniniai metodai apdoroti informaciją bei automatizuoti darbus, neįtikėtinos pažangos pasiekė biologijos mokslai, buvo įrodyta, kad kosminės kelionės — dalykas visiškai įmanomas. Visa tai galutinai išsklaidė bet kokią baimę, kad vystymasis yra ribotas ar kad gali baigtis gamtiniai ištekliai.
— Kaip supratau, atomo energiją išties įmanoma panaudoti praktiškai? — įsiterpė Lindemanas. — O kiek kartų teko ginčytis apie tai su Rezerfordu Kavendišo laboratorijoje! O tie ginklai, kuriuos anksčiau minėjote — ar jie irgi buvo atominiai? Kažkada paskaičiavau, kad vienos tokios bombos sprogimo galia prilygtų šimtams tonų trinitrotoluolo.
— Tiesą sakant, jų galia siekė dešimtis tūkstančių tonų, profesoriau, — atsakė Šolderis. — O kai buvo išrasti termobranduoliniai ginklai, jų galia siekė dešimtis milijonų tonų.
— O dievulėliau…
Šolderis tęsė savo pasakojimą:
— Dvidešimtojo ir dvidešimt pirmojo amžių sandūroje kapitalistinis pasaulis jau buvo gerokai pasukęs socializmo kryptimi, gi komunistai buvo virtę tikrais komersantais — nuolatos spaudžianti konkurencija abi puses privertė atsisakyti bet kokių ekstremistinių doktrinų. Pragyvenimo lygis neįtikėtinai išaugo. Galimybė iškilti būdavo suteikiama kiekvienam. Universali švietimo sistema ugdė laisvę, nepriklausomą mąstymą, individualizmą. Ankstesniais laikais tiek problemų sukeldavęs politinis, rasinis ar religinis fanatizmas kone visiškai išnyko. Nebeliko ir jo inicijuotų masinių judėjimų, nes jie neteko visuomenės paramos. Išaušo pirmoji tikra bendražmogiškųjų vertybių era.