Jis užbaigė, patetiškai iškeldamas rankas ir atsidusdamas, kas sukėlė gan keistą įspūdį, tarsi jis klaustų, kokia gi viso šito prasmė.
Stojo neilga tyla — svečiams reikėjo valandėlės laiko apsvarstyti visa tai, ką išgirdo. Galų gale prašneko Čerčilis:
— Skamba išties utopiškai. Bet jūs šit tvirtinate, kad kažkas prasiskverbė į praeitį tam, kad visa tai pakeistų? Kas ir kodėl galėjo šito norėti?
— Didžioji žmonijos dauguma šito ir nenorėjo, — atsakė Šolderis. — Tačiau buvo saujelė ir tokių, kuriems jų situacija toli gražu neatrodė utopiška. Tradicinės pasaulio oligarchijos bei valdantysis elitas ūmai suvokė esą žmonėms nebereikalingi… o gal netikėtai praregėję suprato, kad iš esmės niekad ir nebuvo reikalingi. Jų galia bei privilegijos baigė išnykti it dūmas. Vienu žodžiu, jie tapo sparčiai nykstančia rūšimi.
Dufas Kuperis linktelėjo. Galima įvykių seka jam jau buvo aiški.
— O tada buvo padaryti tie moksliniai atradimai, apie kuriuos užsiminėte anksčiau, — spėjo jis. — Tosios oligarchijos įgijo naujų žinių ir pasinaudojo jomis tam, kad pakeistų istorijos tėkmę kur kas naudingesne sau linkme. Ar taip ir atsitiko?
Šolderis linktelėjo.
— Jie suprato aptikę galimybę išlaikyti pasaulį tokį, kuriame galėtų mėgautis turtais bei prabanga ir užimti tą padėtį, kuri, jų manymu, teisėtai jiems priklausė, — kalbėjo Šolderis. — Dabar jie gavo šansą ne tik pasimokyti iš savo klaidų, bet ir ištaisyti jas. Šįsyk jau nebus jokio nuolaidžiavimo gražiai skambantiems atjautos bei lygybės principams. Jie ketino visą valdžią perimti į savo rankas ir pasinaudoti ja, siekdami sustabdyti bet kokias visuomenines permainas, o galią išlaikyti žiaurumais ir bauginimu, bei nežabotu jėgos naudojimu. Šiam tikslui pasiekti ir buvo išpuoselėtas nacizmas.
Vinsleidas išsitiesė, atsitraukė nuo krėslo, į kurio atlošą rėmėsi, ir žengęs kelis žingsnius atsistojo stalo gale.
— Jų būrys nebuvo gausus, tačiau jie vis dar tebebuvo įtakingi, nors jų galia jau pastebimai geso, — prašneko jis. — Buvo suformuota tarptautinė politinė klika, kurią daugiausiai sudarė turtingų, iš kartos į kartą valdžią paveldinčių asmenų grupės, suvienytos bendro išlikimo instinkto. Organizacija pasivadino visai tinkamu „Siuzereno” vardu. Jų padėtis leido jiems užmegzti konfidencialius santykius su mokslininkų bendruomene, ir jie pradėjo įgyvendinti savo projektą nuošalioje vietovėje Brazilijoje. Jų mechanizmas slaptumo sumetimais buvo žinomas kodiniu pavadinimu „Vargonai”. Jo veikimo diapazonas siekė maždaug šimtą metų į praeitį, tiksliau sakant, įrenginys galėjo nugabenti į 1925-uosius metus.
— O jūs kaip tik ten ir dirbote, — dūrė pirštu į dangų Lindemanas, įdėmiai žvelgdamas į Šolderį.
— Taip.
Lindemanas, regis, gerokai nustebo.
— Ir niekas daugiau nežinojo, kas ten vyksta? Tai skamba labai jau neįtikėtinai. Nė kiek neabejoju, kad šitokio masto mokslinio atradimo stačiai neįmanoma visiškai nuslėpti.
— Teritorija, kur įsikūrė „Vargonai”, oficialiai buvo pavadinta eksperimentine įmone naujam sensacingam objektų perkėlimo kosminėje erdvėje metodui tyrinėti, — atsakė Šolderis. — Perkėlimo laike aspektas tiesiog buvo nutylėtas. — o kaipgi ten dirbusieji žmonės? Mokslininkai? Jie juk, be abejo, turėjo viską žinoti.
Šolderis linktelėjo.
— Taip, mes puikiai žinojome, kokia tai sistema, tačiau nė nenutuokėme, kokiam tikslui ji skirta. Mums buvo tvirtinama, esą, tolimajame ryšio gale tėra eksperimentinė stotis, skirta visapusiškiems kelionių laike priežasčių bei pasekmių mechanizmo tyrinėjimams. Vien tik saujelė vyresniųjų mokslininkų bei oficialieji vadovai žinojo, kam iš tiesų reikalingi „Vargonai”.
— Tačiau jums, visiems likusiems, jie juk turėjo kažkaip argumentuotai pagrįsti, kodėl būtina išlaikyti paslaptį?
— Jie tvirtino, kad tokį pribloškiantį dalyką kaip mechanizmas keliauti laike pirmiausia reikia tinkamai įvertinti, o jau tik paskui galima surizikuoti ką nors paskelbti plačiajai visuomenei, — atsakė Šolderis. — Mums atrodė, kad toks apdairumas visiškai pagrįstas.
— Suprantu. — Lindemanas linktelėjo, atrodė, neaiškumų jam nebeliko.
Čerčilis dūmijo savo cigarą ir pamažu linkčiojo pats sau, apmąstydamas visa, ką išgirdęs.
— Jų tikslas buvo sunaikinti Sovietų Sąjungą, — suformulavo išvadą jis. — Jie manė, kad jos atsiradimas, kuriam iš esmės niekas neprieštaravo, galų gale ir tapo pagrindine visų jų nelaimių priežastimi, taigi, pirmiausia jie siekė nušluoti ją nuo žemės paviršiaus. O vėzdu šiam darbui atlikti turėjo būti Vokietija.
— Būtent, — atsakė Vinsleidas.
Idenas vėl suglumo.
— Ar norite pasakyti, kad ši „Siuzereno” organizacija iš esmės ir sutvėrė nacizmą? Ne, luktelkite valandėlę, šito niekaip negalėjo būti. Pirmieji naciai atsirado dar prieš 1925-uosius.
— Jie naciais tiesiog pasinaudojo, — atsakė Vinsleidas. — Nacistų partijos užuomazgos buvo ir tikrojo „Siuzereno” pasaulio praeityje, tačiau jie niekada neįgijo galios ir jų judėjimas į nieką neišsivystė. — Jis vėl ėmėsi iš lėto žingsniuoti palei langus ir smulkiai aiškinti: — Kai „Siuzereno” rankose atsidūrė technologijos, kurių pagalba praeitis tapo pasiekiama, jie ėmėsi naršyti istorinius įrašus, ieškodami tokios situacijos, kuria, turėdami ateities žinias, galėtų pasinaudoti ir pakreipti istorijos eigą palankia sau linkme. Ir tokią situaciją jie rado. Idealias galimybes jie aptiko toje aplinkoje, kuri egzistavo Bavarijoje po Didžiojo Karo, trečiojo dešimtmečio pradžioje.
— Aha… Į sceną išeina kapralas Hitleris, — suniurnėjo Čerčilis.
Vinsleidas linktelėjo.
— Tas regionas tapo visų rūšių politinio ekstremizmo lopšiu, ypač sustiprėjo reakcingas dešiniosios pakraipos judėjimas, priešiškas Veimaro vyriausybei bei viskam, ką ji palaikė. Ten telkėsi visi besibastantieji nepatenkinti išformuotos armijos daliniai bei laisvųjų samdinių gaujos, susibūrusios po seno sukirpimo karininkų iš senosios prūsų gvardijos, kovojančios prieš komunistus, vėliava. Visi jie siekė išsižadėti Versalio sutarties ir atkurti senąjį konservatyvizmą bei autoritarinį režimą.
Vinsleidas nerūpestingai skėstelėjo rankomis, tarsi norėdamas pasakyti, kad apie visa kita nebeverta nė pasakoti.
— Ieškodami tinkamos terpės, „Siuzereno” nariai aptiko partiją, pasivadinusią nacionalsocialistais, šiai partijai vadovavo buvęs pėstininkų kapralas, anksčiau laikinai apakęs britų dujų atakos metu Ipre 1918-aisiais. Ši partija kiek skyrėsi nuo visų kitų — ji vienintelė atvirai rėmė dešiniųjų tikslus bei idealus, tačiau naudojosi kairiųjų metodais. Hitleris puikiai nusimanė apie masių psichologiją. Jis apdairiai iškilo aukštyn ant populiarios antirespublikonizmo bangos, jis sugebėjo puikiai pasinaudoti primygtiniu Vokietijos poreikiu aptikti atpirkimo ožį, kuriam būtų galima suversti visą kaltę už patirtą sutriuškinimą bei pažeminimą. Tuo pat metu jis puikiai suprato, kad vokiečiai labiau negu kas kitas yra priklausomi nuo autoritetų — ši savybė ir lėmė galingą tvirto kumščio, ryžto bei prievartos poreikio potencialą. Be to, Hitleris gerai žinojo, kaip nesunkiai galima sukelti aistras, pasinaudojus pseudoreliginėmis pinklėmis, nuregztomis iš ritualų, spalvų, apgaulingo blizgesio ir — užvis svarbiausia — simbolio. Turbūt didžiausio įkvėpimo akimirką šis iškrypėlis genijus nacistų judėjimo simboliu ir pasirinko juodą svastiką baltame rate kraujo raudonumo vėliavos fone. — Vinsleidas stabtelėjo, atsigręžė į kitus ir skėstelėjo rankomis. — Šiurpoka kombinacija, džentelmenai. Tačiau vien šito toli gražu nepakaktų, kad mažytė, niekieno nežinoma politinių rėksnių grupė viena pati, be išorinės pagalbos virstų karine jėga, sugebėjusia sugniaužti kumštyje visą šalį.