— Sveikas parvykęs namo, „Narvale”, — garsiai paskelbė pirmasis navigacijos karininkas Melvinas Varneris, išvydęs išorinio molo gale kūpsančioje uosto šeimininko trobelėje sumirgėjusią šviesą. — Išsiunčiamas locmanas. Apgailestauju, bet oras visai ne koks.
— O šįryt jie labai jau ankstyvi, — pastebėjo Boudenas. — Regis, laukia kokio nors ypatingai svarbaus asmens — o gal jau prasidėjo karas. — Atsigręžęs jis kreipėsi į jūrininką. — Atsakyk į jų signalą — „Ačiū. Dėkojame už aptarnavimo spartą. Trijų šimtų pėdų gelmėje oras kur kas geresnis.”
— Iš priešakio, dešinėje pusėje artėja kateris, — pranešė Varneris, kai sumirksėjo signalizuotojo lempelė. Vameris mostelėjo į eiles glotnių, blizgančių pilkų karo laivų, prišvartuotų išoriniame uoste. — Pažvelk, Geri, čionai jau atplaukė vienas didžiųjų lėktuvnešių. Panašu, kad tai — „Žvaigždynas”.
— Sumažinti greitį, atidaryti priekinį sektorių, pasiruošti priimti uosto locmaną, — išbėrė Boudenas. Kol Varneris atskiromis frazėmis perdavinėjo šiuos įsakymus žemyn, jis atsigręžė į Feračinį. — Jus ir jūsų žmones mes išlaipinsime pirmiausia, kapitone. Pasistengsime apsisukti kiek įmanoma greičiau.
Feračinis linktelėjo.
Vidur Atlanto vandenyno buvo gautas pranešimas, atsiųstas ilgosiomis bangomis ypatingai žemo dažnumo bangų laivyno siųstuvu — tokius signalus povandeninis laivas galėjo priimti netgi paniręs į gelmę. Pranešime buvo tvirtinama, kad kapitonas Feračinis bei seržantas Kesidis skubiai reikalingi kažkokiai kitai užduočiai — atplaukus jie būsią pasitikti tiesiog doke ir išklausysią tolimesnių nurodymų.
— O jūs, vaikinai, nė atsikvėpti kaip reikiant negaunate, — pareiškė savo nuomonę Boudenas. — Man iš tiesų labai gaila taip greitai su jumis išsiskirti. Bet juk ne visada būna šitaip, a?
— Ką gi, retkarčiais pasitaiko ir kitaip, — atsakė Feračinis.
— Ir dar kaip tik tokiu metu, kai pagaliau ėmėme šiek tiek vienas kitą pažinti.
— Man regis, kaip tik taip dažniausiai ir atsitinka.
Boudenas dar kelias akimirkas žvelgė į karį, o paskui atsidusęs liovėsi net mėginti užmegzti pokalbį ir vos pastebimai gūžtelėjo pečiais.
— Ką gi, gerai… Švartuosimės po kelių minučių. Jums teks grįžti žemyn į kajutkompaniją pas kitus. — Jis ištiesė ranką. — Iš tiesų buvo labai malonu plaukti drauge su jumis, kapitone. Džiaugiuosi, kad galėjome bent šiuo tuo padėti. Sėkmės jums būsimuosiuose žygiuose, kad ir ką jums būtų numačiusi vyresnybė.
— Ačiū, pone, — atsakė Feračinis, jo žodžiai nuskambėjo labai jau oficialiai. Jis paspaudė ranką Boudenui, o paskui — ir Varneriui. — Maniškiai prašė perduoti jums nuoširdžiausią padėką už svetingumą. Drauge su jais norėčiau padėkoti ir pats. — Boudenas blankiai šyptelėjo ir linktelėjo galva. Feračinis pradingo tiltelio liuke ir ėmė kopėčiomis lipti žemyn.
Iš patalpos, esančios po tilteliu, Feračinis prasiskverbė dar pro vieną liuką ir pateko į laivo slėgio korpusą, už kurio buvo ir dar vienas liukas bei trečios kopėčios, kuriomis jis nulipo į priešakinę vairinės dalį, grūste prigrūstą įvairiausių mechanizmų, konsolių, pultų su ciferblatais bei įvairiausios įrangos stovų — apie daugumos šių prietaisų paskirtį Feračinis visiškai nieko nenutuokė. Įgulos nariai plušo prie sienose įtaisytų pultų, besidriekiančių į abi puses nuo dvigubo periskopo stovo ir milžiniško stalo su žemėlapiu. Kairiojo borto pusėje stovėjo du minkšti, oda aptraukti krėslai, visa kertė priminė atvirą lėktuvo kabiną, valdymo prietaisai bei gaubtais pridengta įranga iš pirmo žvilgsnio irgi labiau derėjo lakūnui, o ne povandeninio laivo vairininkui. Prie krėslų buvo pritaisyti saugos diržai, kas pakankamai aiškiai bylojo apie „Narvalo” manevravimo galimybes — greitųjų povandeninių laivų valdymo dinamika iš tiesų labiau priminė skrydį vandeniu nei bet kokį plaukimą tradicine prasme.
Boudeno siųstas kariškis bei keletas jūreivių nulydėjo Feračinį koridorėliu tarp kapitono kabinos ir lazareto tiesiog į laivo karininkų valgyklą, kur kelionės metu ir buvo prisiglaudę keleiviai. Čia Feračinis aptiko Kesidį bei abu eilinius, Vorkovą ir Brego, bebaigiančius susikrauti į kuprines paskutiniuosius daiktus ir padedančius aštuonetui žmonių, kuriuos atsigabeno iš Anglijos, apsivilkti viršutinius drabužius, tinkamus tokiu oru išeiti laukan. Keletas civilių vis dar atrodė visiškai išsekę ir nusigalavę, tačiau po keturių dienų poilsio, deramos medicininės priežiūros ir pakankamai gausių „Narvalo” maisto davinių beveik visų veiduose po truputį vėl ėmė ryškėti įprastos spalvos pėdsakai.
— Puikiai pasidarbuota, Hari, — nutęsė Kesidis, užtraukdamas paskutiniojo prigrūsto krepšio užtrauktuką. — Na, ir kas girdėti ten, išorėje? Bene būsime beveik atvykę?
— Kaip tik plaukiame į uostą. Mus buksyruoja uosto locmanas, — atsakė Feračinis.
— Ir kaip beatrodo namučiai namai?
— Šlapia, šalta ir vėjuota. Ar čionai jau visi pasiruošę?
— Viskas sutvarkyta.
Maikas „Kaubojus” Kesidis buvo aukštas ir liesas, visi jo judesiai bylote bylojo apie nerūpestingą laisvumą, ir šitokia elgsena neretai būdavo nuginkluojančiai apgaulinga. Jo akys buvo skaidriai žydros, plaukai — gelsvi ir vešlūs, jis augino kiek apšepusius ūsiukus. Specialiųjų operacijų karininkai paprastai būdavo apmokomi dirbti poromis, ir Kesidis jau daugiau nei trejus metus buvo nuolatinis Feračinio partneris. Visomis charakterio bei temperamento savybėmis, į ką taip daug dėmesio kreipdavo psichologai, šita porelė buvo visais atžvilgiais absoliučiai nesuderinama, tačiau tiek vienas, tiek kitas atkakliai atsisakydavo dirbti su bet kuo kitu.
Kol jūreiviai gabeno laukan bagažą, Feračinis apžvelgė kajut-kompanijoje susibūrusius žmones. Be jokios abejonės, jie visi leido drauge jau paskutiniąsias minutes. Po keturių parų ankštoje uždaroje povandeninio laivo erdvėje, jie vos pradėjo pažinti vieni kitus — ir šit kelionė baigėsi, visi bus išsiuntinėti į skirtingas puses. Toks iš esmės buvo ir pats gyvenimas — jame nebuvo nieko pastovaus, nieko, trunkančio bent kiek ilgiau, nieko, prie ko galėtum prisirišti ar į ką suleisti šaknis. Feračinis jautė, kad šitoks bergždumas jau prieš kurį laiką ėmė jį varginti.
Abu mokslininkai, Mičelas ir Freizeris, vis dar tebevilkėjo Britanijos Saugumo Policijos, Kalinių Apsaugos Sekcijos (tai buvo kažkoks iš vietinių gyventojų suformuotas SS padalinys) — savos gamybos uniformų likučius; ši apranga padėjo jiems pabėgti iš Dartmuro politinių kalinių koncentracijos stovyklos. Prieš keletą metų Mičelas, chemikas ir korozijos aukštoje temperatūroje specialistas, buvo priverstas bendradarbiauti vykdant programą, kurios dėka, kaip buvo manoma, vokiečiams pavyko pirmąsyk nusileisti Mėnulyje 1968-aisiais. Freizeris gi dirbo su inertiškai valdomais kompiuteriais, kol iš Berlyno buvo gautas įsakymas jį suimti, nepagrįstai apkaltinus ideologiniu nepatikimumu.
Smitgrynas — be jokios abejonės, pavardė išgalvota — buvo Vengrijos žydas, kažkurios srities matematikas, kuris, kad ir kaip neįtikėtina, sugebėjo išvengti demaskavimo nuo pat Anglijos kapituliacijos prieš Vokietiją pirmąją 1941-ųjų metų dieną. Malikninas buvo rusas, sugebėjęs pasprukti iš Šiaurės Sibire įkurtos vokiečių tarpžemyninių valdomų sviedinių gamyklos, kur dirbo vergo teisėmis. Pirsas — vėlgi, be abejonės, tai slapyvardis — kažkokiu būdu nubalino savo veido bei rankų odą bei ištiesino plaukus — ir tokiu būdu išgyveno per Afrikos genocidą septintajame dešimtmetyje.