— Kai kurios Hitlerio idėjos net labai tiko „Siuzereno” tikslams, be to, jam pakako energijos jas įgyvendinti… tačiau jis buvo karštakošis ir stokojo patirties. Jo pastangos ginklu užgrobti valdžią Bavarijoje 1923-aisiais visiškai sužlugo. Pats Hitleris buvo suimtas ir metams uždarytas Landberge, o kai iš ten išėjo, sužinojo, kad jo partija uždrausta, o jos lyderiai persirieję tarpusavyje ir iškrikę į visas puses. Jam pačiam dvejiems metams buvo uždrausta viešai sakyti kalbas. Kanclerio Štresemano susitaikymo su Sąjungininkais politika buvo gana sėkminga. okupaciniai prancūzų daliniai jau baigė apleisti Rūrą, o daktaras Šuštas sugebėjo sustabdyti įsismarkavusią infliaciją. Palengva grįžo gerovė, ir apie nacistus niekas nebenorėjo nė girdėti. Nacizmas sužydėjo visai netikusiu metu. Hitleris buvo fanatikas, jis niekad nesiliovė skelbęs savo rasistinės, neapykanta persunktos ideologijos, tačiau jam stigo organizatoriaus sugebėjimų sukurti ir išlaikyti struktūrą, kuri pajėgtų gyvuoti ilgesnį laiką. Prasidėjęs atokvėpis toli gražu nesibaigė, trečiojo dešimtmečio pabaigoje gyvenimas vis dar gerėjo, ir Hitleris tyliai pranyko iš arenos.
Vinsleidas atsiduso ir su liūdna pašaipa nužvelgė savo klausytojus.
— Štai kaip tragiškai buvo vėjais paleistas šitoks talentas. Jei tik Hitleris būtų nutuokęs, kaip suburti žmones, sukurti tvirtą organizaciją ir išlaikyti savo partiją sveiką, jis būtų galėjęs idealiai pasinaudoti blogaisiais laikais, kai jie vėl grįžo po Volstrito žlugimo 1929-ųjų spaly. Žinoma, Hitleris negalėjo numatyti būsimųjų įvykių… tačiau „Siuzerenas” apie juos žinojo kuo puikiausiai. Taigi, jie sudarė smulkų planą, kaip jam elgtis ir ką daryti, ruošiantis būsimajai situacijai, o pirmieji jų agentai iš 2025-ųjų atkako į 1925-ųjų Vokietiją pradėti Hitlerio apmokymų. Kitais metai jie sukonstravo sugrįžimo vartus, taigi, tapo įmanomas abipusis ryšys, o visa tai, kas įvyko paskui, ir buvo pragaištingojo „Siuzereno” plano pasekmė.
Vinsleidas nutilo. Klausytojai buvo pernelyg priblokšti, kad paskubomis rastų žodžių atsakyti. Po valandėlės Vinsleidas vėl prašneko:
— Įvairiausiomis karinėmis gudrybėmis buvo pasiekta, kad tai, kas „Siuzereno” pasaulyje tebuvo laikinas ekonomikos nuosmukis, pavirstų visą planetą sukrėtusiu kainų bei prekių paklausos kritimu, su kuriuo jums teko susidurti šiame pasaulyje. Pavyzdžiui, anksčiau minėtoji Briuningo-Hugenbergo sąjunga niekada nebuvo sudaryta — jos pavyko išvengti, kai Hitleris pirmas suskubo sujungti savo pajėgas su Hugenbergu. Inukai nužudymas buvo dar viena ekonominio sabotažo dalis — tuo pasirūpino trys tuo tikslu iš 2025-ųjų atsiųsti agentai, 1932-ųjų vasarį laivu išplaukę iš Hamburgo į Tokiją.
Vinsleidas niauriai linktelėjo, atsakydamas į keturis nepatiklius žvilgsnius iš kitos stalo pusės.
— Štai taip, mano ponai, — pasakė jis. — Visa šiandien plėtojama nacistų veikla buvo slapčia organizuojama iš beveik šimto metų ateities dvipusės perkėlos kanalu, kuris netgi šią minutę tebeveikia Vokietijoje. Visa tai tęsiasi nuo pat 1926-ųjų. Rezultatų komentuoti, man regis, nė nereikia. Dabartiniame mūsų pasaulyje Hitleris toli gražu nedingo iš scenos visiems laikams trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Kai Volstritą ištiko katastrofa ir visame pasaulyje užvirė didžiausia sumaištis, jis buvo tam pasiruošęs, jis laukė su kruopščiai apgalvota kampanija, pasirengęs susikrauti kapitalą iš žmonių nelaimių bei nusivylimų, iš visų pokario Vokietijos baimių, pagiežos, dvejonių bei vilčių.
— Taip, iš tiesų, manau, jūs sutiksite: sulaukęs šiokios tokios pagalbos iš nematomų savo draugų, kapralas Hitleris tobulai sugebėjo pakreipti įvykius tokia linkme, kuri šį, antrąjį, kartą jam jau kur kas labiau patiko.
6 skyrius
Naktinis klubas šaltoje ryto brėkšmoje priminė praėjusios nakties meilužę, jau be peruko ir nusitrynusiu makiažu arba kino teatrą pasibaigus seansui ir užsižiebus šviesoms. Magija ir iliuzinė aplinka buvo pradingusios, liko tik nuolatos sugrįžtanti realybė.
Gurkšnodamas juodą kavą už vieno staliukų priešais barą, Haris Feračinis nusižiovavo. Jo atmintyje tebebuvo gyvas triukšmingas ir pašėlęs pasaulis, siautėjęs čia vos prieš keletą valandų, spalvingas ir spinduliuojantis, kupinas šokančių kūnų ir besijuokiančių veidų. Dabar užeiga buvo visiškai pasikeitusi, ryškiai geltonų lempų šviesoje aiškiai bolavo palubėje susirangę vamzdžiai, anksčiau visiškai nepastebimi šešėliuose, matėsi tarp prožektorių kabaliuojantys laidai ir apsilaupę sienų dažai. Ant daugumos stalų buvo užkeltos apverstos kėdės, praėjimuose pakloti kilimai jau buvo suvynioti, o raudonais flaneliniais marškiniais pasidabinęs žilaplaukis valytojas, kuriam iš užpakalinės kelnių kišenės kabaliavo dulkių skudurėlis, šlavė grindis. Kesidis ir dar keletas lankytojų vis dar spietėsi prie baro, šnekučiuodamiesi su barmenu Lu, tvarkančiu savo lentynas. Dženetė stovėjo šokių aikštelės pakraštyje, patylomis niūniuodama „Dūmai graužia man akis” dusloku pakimusiu balsu, jai akompanavo nusinuobodžiavęs pianistas su dantyse rūkstančia cigarete. Nežinia kada Dženetė buvo spėjusi persirengti, dabar ji vilkėjo megztuką ir mūvėjo kelnes. Feračinis pabandė prisiminti… ak, taip, gal tarp antros ir trečios valandos nakties ji juk buvo išėjusi namo šiek tiek numigti, nes rytojaus dieną priešpiet turėjo dalyvauti repeticijoje. Vadinasi, tas rytojus jau atėjo, sumetė jis.
Iš viso kito, kas baigėsi pašėlusia laukine naktimi, jam bebuvo likę tik keletas pabirų prisiminimų. Juodu su Kesidžiu pradėjo žygį vakarų trisdešimt ketvirtojoje gatvėje: Kesidis ten gerokai suerzino raudonplaukės mergužėlės žalia suknele vaikiną. Kažkokiame nedideliame bare, kur grojo akordeonistas, buvo tie trejetas airių vaikinų, kažkur kitur — įvairiausių istorijų pritvinkęs atsargos karys, dar — du jūreiviai su orkestro mergaitėmis ir kažkoks sąvadautojas, iš paskutiniųjų stengęsis įpiršti jiems „kur kas geresnę vietelę kiek tolėliau, toje pačioje gatvėje”. O paskui jie susitiko Dženetę ir jos draugę Emi, šnekos buvo kaip vandens — ir galų gale visi atsidūrė užeigoje, kurioje Dženetė dainuodavo keturis vakarus per savaitę — užeigos pavadinimo Feračinis niekaip nebeįstengė prisiminti. Siautulys čia tikriausiai nebūtų taip įsisiūbavęs, jeigu ne Edo gimtadienis.
Edas buvo seniai pradingęs ir dabar netikėtai vėl atsiradęs užeigos savininko Makso bičiulis. Maksas gi šiuo metu sėdėjo už gretimo staliuko, su dviem vyrukais aptarinėdamas miesto mokesčius bei remonto kainas. Nedidukas ir kresnas, tvirtai suręstas, aukšta įdegusia kakta ir susitaršiusiais nepaklusniais plaukais, atpalaiduotu kaklaraiščiu, prasegtais marškiniais ir švarku, dabar užmestu ant gretimos kėdės, Maksas priminė Žmogų, kuris stačiai gimė tam, kad nuolatos kuo nors rūpintųsi. Dženetė pristatė jam Feračinį bei Kesidį, ir šiuodu jam patiko, jis netgi pakvietė juos sudalyvauti vakarėlyje po darbo valandų, skirtame tik siauram bičiulių ratui — dabar koks pustuzinis jų, išsibarstę po visą patalpą, miegojo susirangę įvairiausiomis pozomis. Buvo panašu, kad Maksas turi šiokių tokių problemų su kažkokiu vietinės reikšmės gangsteriu, kuris primygtinai siūlėsi už tam tikrą mokestį suteikti apsaugą verslui. Taigi, Maksas buvo visiškai ne prieš sustiprinti nuolatinių savo lankytojų gretas tokiais vyrukais, kurie sugeba savimi pasirūpinti.
1939-ųjų Niujorko nebuvo ko nė lyginti su ta nuobodžia ir asketiška autoritarine Amerika, prie kurios Feračinis buvo pripratęs. Jau vien pasivaikščiojimas po Manheteną, apžiūrinėjam šurmuliuojančią minią bei parduotuvių vitrinose išdėstytas prekes, sukeldavo daugybę nepatirtų pojūčių. Sukiodamasis tarp žmonių, kurie buvo laisvi, galėjo rinktis darbą, galėjo pirkti viską, už ką tik pajėgė susimokėti, eiti ten, kur širdis geidė, tapti bet kuo, kam tik pakanka sugebėjimų, Feračinis pasijuto taip, it pirmąsyk gyvenime būtų įkvėpęs gryno oro. Žinoma, šis tviskantis paveikslas turėjo ir tamsiąją pusę, tačiau visus trūkumus čionai galėjai pavadinti neišvengiamai egzistuojančiu antruoju lazdos galu. Tokioje visuomenėje, kur žmonės laisvai gali daryti tai, ką nori, kai kurie jos nariai paprastai visada pagenda. Jei proceso niekas nekontroliuoja, geriečių ir blogiečių spektras paprastai abiem kryptimis nusidriekia į begalybę.