Ir vis dėlto tuo pat metu Feračinis neįstengė atsikratyti jį apėmusio įtūžio bei nevilties. Taip, jis atrado podepresinių laikų Ameriką — tikrąją Ameriką, kuri buvo įsikūnijusi visuose fermeriuose, rančų darbininkuose, šachtininkuose, medkirčiuose, fabrikų darbininkuose, krautuvėlių savininkuose bei sunkvežimių vairuotojuose, su kuriais teko šnekėtis ilgame kelyje iš Albukerko į Niujorką. Visi jie buvo stiprūs, nesužalotų sielų, grakštūs ir labai išdidūs dėl to, kad sugebėjo išsikapanoti iš paties pragaro, taip ir nepaaukoję savojo asmeninės laisvės idealo, ką buvo priversta padaryti didžioji dalis Europos. Juk kaip tik čia ir turėjo kurtis pasaulinės sąjungos branduolys, sąjungos, pajėgios atremti Hitlerio galybę.
Tačiau užuot ėmusis rimto darbo, Amerika leido laiką vėjais, kiauras naktis ūžaudama — niekas nepasikeis netgi tada, kai naciai praris visą Europą, o japonai užgrobs didžiąją dalį Azijos — iki pat tol, kol Rusija bus nušluota nuo žemės paviršiaus. Tiktai tada Amerika atsikvošės — bet bus jau per vėlu. Ryškios iliuzijų spalvos bei tviskesys jau bus nublankę, liks tik šalto, ūkanoto ir bedžiaugsmio ryto aušra. Klodas tikėjo, kad visa tai įmanoma pakeisti. Feračinis gi manė, kad Klodas kuoktelėjęs.
— Argi ne tiesa, Hari? — šūktelėjo Maksas nuo gretimo staliuko.
— Kas? Aš nesiklausiau.
— Dabar mes kur kas dažniau matysime čia tave ir Kaubojų. Nagi, vaikinams, kurie pažįsta Maksą, visos durys atviros. Tokie be jokių kliūčių patenka į pačias geriausias vieteles mieste. Susitinka su merginomis — šauniomis merginomis, supranti, ką turiu omeny? Maksas moka būti iš tiesų puikus draugas.
— Na, žinoma, mes dažnai susitiksime, Maksai. Kodėl gi ne?
— Matai? Haris yra vaikinas kaip reikiant. O ką aš tau sakiau?
— O kokiose vežėčiose tu sėdi, Hari? — paklausė vienas iš dviejų su Maksu sėdinčių vyrukų, vienu mauku susiversdamas visą likusį gėrimą. Dar anksčiau Maksas buvo pristatęs jį kaip Džonį.
Feračinis tik skėstelėjo rankomis — kaip tik tuo momentu nuo baro priėjo šviesiaplaukė mergina, vardu Perlė, ir vikriai susirangė kėdėje priešais Harį.
— Nieko ypatingo šiuo metu neveikiu, — atsakė jis. — Esu po truputį dirbęs tai šį, tai tą… na, patys žinote, kaip kartais būna.
— Koks gi buvo paskutinis darbas?
— Vairavau sunkvežimį tarp šito miesto ir Naujosios Meksikos.
— Ar esi dirbęs fizinį darbą? Galėčiau tave įtaisyti. Ir šlamančiųjų moka visai nemažai — penkiasdešimt per savaitę, o ilgainiui gali gauti ir daugiau.
— Sidas sakosi tarnavęs armijoje, — įsiterpė Maksas. — Sidas sako — Sidas žino. Tiesa, Hari?
Feračinis gūžtelėjo pečiais.
— Netarnavo jis jokioje armijoje, — atsiliepė Perlė dusliu gerkliniu balsu. — Jis tiesiog dalyvavo kažkokioje slaptoje žvalgybinėje operacijoje, kuriai vadovavo užsienio reikalų ministerija iš ambasados Paryžiuje. Kaubojus kaip tik pasakojo mums apie tai prie baro. Austrijoje, ar kur ten, jie pagrobė tikrą princesę. Klausyk, Maksai, kodėl mes negalėtume šių įdomių vyrukų dažniau atsivilioti čia?
Feračinis patyliukais sudejavo ir vėl ėmėsi įnirtingai gurkšnoti kavą. Tačiau išvystyti temos Perlė nespėjo — prie stalo prisiartino Dženetė, kaip tik užbaigusi savo pasirodymą, — Na kaip tau? — paklausė ji, žvilgtelėjusi į Maksą.
— Ar galėsi dirbti rytoj įprastu laiku?
— Žinoma, jeigu nori. Kodėl gi ne?
— Be to, apsivilksi žydrąją suknelę, sutarėm? Tą klostuotą, su gilia iškirpte, atidengiančia nemažai… na, pati žinai… — Maksas prispaudė kumščius sau prie krūtinės.
Atsidususi Dženetė linktelėjo ir liūdnai nusišypsojo.
— Gerai, aš vilkėsiu žydrąją suknelę, — sutiko ji.
Maksas skubiai linktelėjo galvą ir mostelėjo ranka.
— Taip taip, ir dainuosi. Dainuoji tu puikiai.
— Ką gi, o šiai dienai, regis, pakaks, — pasakė Dženetė ir pažvelgė į Feračinį. — Jei judu su Kesidžiu galite ištverti kelionę metro į kitą miesto galą, aš pataisyčiau judviem vėlyvus pusryčius. Be to, galėsite šiek tiek apsitvarkyti ir pasilabinti su Džefu. Susidomėjai?
Džefas buvo jaunesnysis Dženetės brolis. Ji ir įsidarbino dainininke iš dalies dėl to, kad galėtų paremti jo studijas Kolumbijos universitete, kur jis mokėsi chemijos ir gaudavo valstybinę stipendiją. Juodu ir gyveno drauge kažkur netoli Morning-saido Parko.
— Aš susidomėjau, — atsakė Feračinis. Jis pakėlė galvą ir suriko per visą barą: — Ei, Kesidi! Dženetė kviečia mus papusryčiauti ir susipažinti su jos broliuku. Ar mus tai domina?
— Ką reiškia — papusryčiauti?
— Tą, ką girdėjai. Dženetės namuose, be to, pasilabinsime su Džefu, neužmiršai?
— Ak, Džefas, taip. Tasai chemikas. — Kesidis atsargiai nuslydo nuo aukštos kėdės prie baro. — Turiu pasilabinti su Džefu… ir papusryčiauti, — suvebleno jis savo pašnekovams.
— Na ir sekasi gi kai kam, — suniurnėjo Perlė, prisidegdama cigaretę. — Nieko daugiau neveikiu, kaip tik ieškau vaikino, kurį norėčiau pasikviesti į namus… O ji išeina drauge su dviem.
Feračinis atsistojo ir padėjo Dženetei apsivilkti paltą.
— Taigi, sutarta, — pasakė jai. — Tačiau jokių metro. Su mumis tu važiuosi taksi, neprieštarauji?
Perlė įsmeigė į lubas maldaujantį žvilgsnį.
— Kaip, neturite kadilako? O Dievulėliau, Džen, man tavęs gaila. Išties, sunkūs atėjo laikai…
— Tiesiog mūsų vairuotojas pasiėmė laisvadienį, — atsiliepė Kesidis, prisijungdamas prie jų.
Maksas atsilošė kėdėje ir kilstelėjo galvą.
— Nagi, nepamiršk, ką tau sakiau, Hari. Judu, vaikinai, netrukus vėl grįšite mūsų aplankyti, sutarta? Ir dažnai dažnai tai darysite.
— Kada tik galėsime, — prižadėjo Feračinis.
— Na, o jeigu norėsi šnektelėti dėl darbo, paskambink man, — įsiterpė Džonis, paduodamas Feračiniui vizitinę kortelę. Joje buvo parašyta „Dž.Dž.Dž.Dž.Dž.Dž.Haringtono įmonė” ir telefono numeris, Feračinis linktelėjo, — Ačiū, Džoni. Aš pagalvosiu apie tai.
Pro dvivėres duris trijulė išėjo iš klubo ir trumpu koridoriumi patraukė link laiptelių, vedančių aukštyn į gatvę.
— Kas tai? — paklausė Kesidis iš kitos Dženetės pusės, kai Feračinis jau buvo bekišąs vizitinę kortelę į kišenę. Feračinis padavė kortelę jam, — Jis yra visų Austrijos princesių, kurios nori būti pagrobtos ir išgabentos iš Europos, agentas Niujorke, — pasakė Feračinis, — Judviem būtinai reikėtų susipažinti.
Dženetė turėjo gal kiek daugiau nei dvidešimt metų. Apskritas, atsikišusiu smakru jos veidelis išsišovusiais skruostikauliais ir mergaitiškai užriesta nosyte buvo veikiau šiaip mielas nei žavus. Jos akys buvo didelės, žalzganai žydros, su ilgomis blakstienomis, o kai ji nusišypsodavo putliomis lūpomis, skruostuose atsirasdavo duobutės — beje, šypsojosi ji kone nuolat, netgi po šitokios nakties. Tamsūs, kaštono spalvos jos plaukai palaidomis bangomis bei sruogomis draikėsi aplink veidą — tokia šukuosena, regis, labai tiko šiems laikams, ji smarkiai skyrėsi nuo to bedžiaugsmio glotniai prilaižytų šukuosenų stiliaus, būdingo aštuntajam dešimtmečiui. Praėjusią naktį ji gavo valandėlę numigti, taigi, atrodė gan gaivi — Feračinis ir Kesidis nėmaž neprieštaravo, kad beveik vien ji ir kalbėjo, kol taksi vežė juos Brodvėjumi į šiaurę, link centrinio Park Vesto.