— Mūsų tėtis buvo kažkurios srities inžinierius. Kai man buvo penkiolika, mes persikraustėme į Pensilvaniją, kur jis įsidarbino vienoje plieno kompanijų, — papasakojo ji. — Tačiau, kai viskas sužlugo, jiems teko smarkiai apkarpyti etatus, ir tėtis buvo atleistas. Jam taip ir nepavyko rasti kito darbo — niekam nepavykdavo — ir galų gale mes įstrigome švyturio kambarėlyje.
— Švyturio? — nieko nesupratęs perklausė Kesidis. — Ar nori pasakyti, kad apsigyvenote prie jūros?
Dženetė keistai pažvelgė į jį, nesusigaudydama, juokauja jis ar ne.
— Ne… Tiesiog taip mes tą būstą vadinome. Dviejų skylių viryklė, šaldytuvas sandėliuke — toks vaikinukas kas antrą dieną atnešdavo po penkiasdešimt svarų produktų, vonia koridoriuje — ja tekdavo dalytis su viso aukšto gyventojais, ir visa tai — už septynis dolerius savaitei tokiame grįstame šunkelyje, pačiame lūšnynų rajono pakraštyje.
— Na žinoma, žinoma, — atsiliepė Feračinis, supratingai linkčiodamas. — O kas gi atsitiko taviškiams? Rodos, minėjai, kad jūs su Džefu likote vienu du?
— Mama vieną žiemą persidirbo lauke ir susigavo tuberkuliozę, — atsakė Dženetė. — Pinigų vaistams mes neturėjome, ir 1933-aisiais ji mirė, — kalbėjo ji dalykiškai, jos balse nesijautė nė lašo kartėlio ar gailesčio sau. — Tada tėtis parsiuntė mudu su Džefu į Niujorką ir įkurdino pas savo pusbrolį Steną, advokatą, ir jo žmoną. Pats gi patraukė į Vakarus. Sklido gandai, kad Kalifornijoje bei Oregone galima susirasti darbo. Jis tvirtino, kad pasiims mus pas save, kai tik įsitaisys, tačiau iš jo tegavome vos porą laiškų, su viduje įdėtais keliais doleriais. — Dženetė gūžtelėjo pečiais ir nusišypsojo. — Ir vis dėlto, manau, tai reiškia, kad jis mūsų neužmiršo. Paskutinioji žinia apie jį pasiekė mus prieš metus — jis tvirtino, esą, įsidarbinęs San Francisko firmai priklausančiame krovinvežyje, plaukiojančiame į Japoniją bei panašias vietas.
— O kas gi nutiko tajam Stenui ir jo žmonai? — paklausė Feračinis.
— A, jie vis dar sveiki ir gyvi. Įsigijo tą didžiulį namą, kuriame visą amžių ir pragyveno. Tačiau, kai žlugo Steno brolio verslas Džersyje, o dar vieną pusbrolį Fordas atleido iš darbo Mičigane, visi jie užgriuvo ten su šeimomis — septyniuose kambariuose su viena vonia įsikūrė dvylika žmonių. Šitaip ir pragyvenome bent porą metų. Maitinomės viena triušiena, o visos viltys buvo sudėtos į tai, kad kas nors galbūt gaus nuolatinį darbą, tačiau įsidarbinti paprastai pavykdavo vos keliems mėnesiams. Taigi, kai Džefas — o jis tikras šaunuolis — laimėjo tą stipendiją Kolumbijos universitete, o aš įsidarbinau „Vaivorykštėje”…
— Vaivorykštėje? — perklausė Feračinis.
— Nagi, juk tai Makso baras — „Vaivorykštės juosta”. Mes gi iš ten ir važiuojame, ar jau nebeprisimeni?
— Ak, taip, žinoma…
— Šiaip ar taip, Maksas, kažkokių savo pažįstamų padedamas, surado mums butą. Jis yra vos per porą kvartalų nuo Kolumbijos universiteto, taigi, Džefas apie nieką geresnio nė svajoti negalėtų. O ir man kur kas paprasčiau pasiekti savo darbą mieste. Be dainavimo, dienomis aš dar dirbu parduotuvėje, bet šiandien man išeiginė.
— Maksas surado jums butą? — Kesidžio balse nuskambėjo nuostaba.
— Nagi, retsykiais jis pakelia triukšmą dėl niekų, bet iš esmės jis — puikus žmogus, — atsakė Dženetė.
Butas buvo viršutiniame apšepusio triaukščio išnuomojamo pastato akmenimis išmūrytu fasadu aukšte, kažkur tarp Septintosios ir Šv. Nikolo aveniu, į pietus nuo 116-osios gatvės, ispanų Harlemo pakraštyje. Ant virvių, kurių galai jungė priešingose gatvės pusėse stovinčius namus, virš mažyčių, aukštomis sienomis aprėmintų kiemelių džiūvo skalbiniai. Čia buvo gausybė vaikų bei šunų, mėtėsi devynios galybės sulamdytų skardinių.
Viršutinioji laiptų aikštelė buvo gerokai aptrupėjusi ir skendėjo visiškoje tamsoje, tačiau pats butas, nors ir užgrūstas gremėzdiškais baldais, skirtais kur kas erdvesniems tų laikų, kai drauge gyvendavo būrys tarnų, namams, buvo šiltas, švarus ir tinkamai apšviestas. Butą sudarė du kambariai ir mažytė virtuvėlė, jį puošė linksmų spalvų užuolaidos bei draperijos. Čia buvo gausu visokių suvenyrų bei įvairiausių niekučių, keletas įrėmintų šeimos fotografijų, o ant sienų buvo prismaigstyta iš šokolado dėžučių dangtelių iškarpytų paveikslėlių su kalnų, gėlių bei ežerų vaizdais — visa tai, žinoma, buvo moteriškos Dženetės rankos prisilietimo rezultatas.
Durys iš laiptų aikštelės vedė tiesiog į pirmąjį kambarį. Atvykėliai aptiko Džefą besėdintį už stalo, užimančio visą kambario vidurį, ir besirausiantį krūvoje įrankių, suverstų aplink pusiau išardytą tosterį. Buvo įjungtas radijas, kaip tik tuo momentu, kai įėjo svečiai, per „79 Ilgesingus Prisiminimus” Molė klykė: „Tik neatverk šitų durų, Makgi!”, jai antrino kurtinantis dundėjimas, žvangėjimas ir griaudėjimas.
Džefas iš tiesų priminė klasikinį studentą. Jis buvo laibas, beveik vien kaulai ir oda, ant kaktos draikėsi neklusni plaukų sruoga, o blyškų, pelėdą kiek primenantį veidą dengė akiniai storais rėmeliais. Jis vilkėjo berankovį megztinį virš languotų marškinių, gerokai nutrintas velvetines kelnes ir brezentinius batelius. Lentynos už jo buvo kimšte prikimštos knygų bei netvarkingai sugrūstų popierių, sienos nukabinėtos kažkokiomis mokslinėmis diagramomis bei lentelėmis, sąvaržėlėmis su popierių pluoštais, be to, čia buvo Niujorko žemėlapis, keletas iš žurnalų išplėštų paveikslėlių su lėktuvais ir karinio laivo fotografija. Sujaukta patalynė ant kušetės prie pat lango aiškiai rodė, kur Džefas miega. Antrasis kambarys, esantis už durų pirmojo gilumoje, priklausė Dženetei.
— Džefai, štai čia yra Haris, o šis — Kesidis, — supažindino juos Dženetė. — Tie patys vaikinai, apie kuriuos užsiminiau tau šįryt — tie, kuriuos mudvi su Emi susitikome praėjusią naktį. Kai sugrįžau, juodu vis dar tebemirko pas Maksą, taigi, pasikviečiau juos namo šio bei to užkąsti. Vaikinai, tai — Džefas.
— Sveiki, — bejausmiu balsu ištarė Džefas. Jo veidas neišdavė jokios aiškesnės reakcijos. Dženetė nusivilko paltą ir šmurkštelėjo į gretimą kambarį. Kelias sekundes tvyrojo tyla. Kesidis dėbtelėjo į stalą ir nutaisė tragišką grimasą.
— Gal ką nors nusimanai apie tosterius? — paklausė Džefas.
— Tik tiek, kad būdami viename gabale jie veikia kur kas geriau, — atsakė Kesidis. Džefas abejingai linktelėjo.
— Man regis, mums sakė, kad tu — chemikas? — pasitikslino Kesidis.
— Na, kol kas aš dar esu niekas. O ką? Bene nutuoki ką nors apie chemiją?
— Tiesą sakant, ne. Žinau tik tiek, kad, norėdamas pakalbėti apie cukrų bei druską, turi išmokti užsienio kalbą.
— O, buvau ir užmiršęs… — Džefas pasuko galvą ir šūktelėjo pravirų durų, už kurių dingo Dženetė, link: — Buvo pasibaigę cukrus, pienas ir duona. Paėmiau pusę dolerio ir nubėgau į kampinę parduotuvę. Grąža konservų dėžutėje.