Dženetė sugrįžo į pirmąjį kambarį.
— Ačiū. Išvadavai mane nuo kelionės laiptais žemyn aukštyn. Dabar gal dar galėtum pašalinti nuo stalo visą šią krūvą, kol aš išvirsiu kavos ir imsiuos ruošti pusryčius.
Valgydami jie šnekučiavosi apie filmus, muzikos šlagerius bei kai kuriuos žmones, kurie lankydavosi „Vaivorykštės juostoje”. Džefo nuomonė apie tuos jų, kuriuos jam teko sutikti, buvo visai nekokia, jis be jokių skrupulų išvadino juos veltėdžiais — matyt, kaip tik dėl šitos priežasties jis gan šaltai sutiko Feračinį ir Kesidį. Feračinis užklausė Džefo, ar, baigęs universitetą, šis ketinąs specializuotis kurioje nors konkrečioje chemijos srityje. Valandėlę pasvarstęs, Džefas paklausė:
— Ar esi ką nors girdėjęs apie atomo fiziką?
Feračinis mostelėjo ranka. Tai turėjo reikšti maždaug štai ką: ir pats žinai, kaip ten būna.
— Truputį, — atsakė jis.
— Per pastaruosius dešimt metų šioje srityje atrasta keletas iš tiesų stulbinančių dalykų, — kalbėjo Džefas. — Šiaip ar taip, bent jau teoriškai iš mažyčio kai kurių medžiagų kiekio turėtų būti įmanoma gauti tiek energijos, kad jos lengvai pakaktų aprūpinti visą pasaulį — tūkstančius kartų daugiau nei, pavyzdžiui, iš benzino. — Jis atsargiai dirstelėjo į Feračinį. — Ar tau tai skamba kaip tikra beprotybė?
Feračinis iš paskutiniųjų pasistengė suteikti savo veidui tik vos vos nepatiklią išraišką.
— Ką gi, manau, nėra nieko išties neįmanomo, kol kas nors akivaizdžiai to neįrodo… ir tai tik tol, kol kas nors kitas paprasčiausiai neima ir nepadaro, — atsakė jis. — Juk argi daugybė šaunuolių, kuriems verčiau reikėjo patylėti, net apsiputoję visiems ne tvirtino, kad garo variklis neveiks, o lėktuvai neskris — ir taip toliau, ir panašiai?
Kitoje stalo pusėje sėdįs Kesidis linktelėjo.
— Visai teisingai. Jei būtinai reiktų, manau, drąsiai statyčiau kad ir nemažą sumą už vaikinus, tokius kaip Džefas, kuriančius atominį benziną, ar kaip tai vadinasi, ir už tai, kad tas jų kūrinys ilgainiui subrandins vaisių.
Regis, Džefą toks atsakymas gerokai padrąsino.
— O jūsų mąstymas toli gražu ne toks ribotas, kaip daugumos tų žmonių, — pripažino jis.
Kesidis gūžtelėjo pečiais ir kilniai numojo ranka.
— Žinai, tuose klubuose retsykiais gali sutikti ne vien veltėdžių ir peštukų. Pasitaiko susidurti ir su vienu kitu protingu žmogumi — šitaip tam tikra prasme palaikomas lygis, jei supranti, ką noriu tuo pasakyti.
Džefas šyptelėjo Dženetei ir netikėtai atsipalaidavo.
— Gal šitie du ir išties šaunūs vyrukai, — pasakė jai. — Žinai, sese, man regis, tavo skonis palengva vis taisosi. Galbūt tu dar netgi turi vilties.
— Labai malonu tai girdėti, Džefai, — atsakė ji.
Džefas vėl atsigręžė į Feračinį bei Kesidį.
— Visai neseniai mes Kolumbijos universitete sulaukėme vieno iš tiesų rimto atomo chemijos autoriteto, — pasigyrė jis. — Jam teko bėgti iš Italijos, nes jo žmona žydė. Enrikas Fermis jo vardas. Gal esate ką nors girdėję apie jį?
Feračinis suraukė antakius. Vardas tikrai buvo jam girdėtas, dėl to nėmaž neabejojo. Ar tik Fermis nebuvo susijęs su karštligiška Jungtinių Valstijų programa visas jėgas skirti atominės bombos kūrimui penktojo dešimtmečio pradžioje, dar prieš Feračiniui gimstant? Ši programa Amerikoje buvo pradėta po to, kai Vokietija pribloškė visą pasaulį netikėtai įsigydama atominę bombą 1942-aisiais, tai yra, antraisiais metais nuo invazijos į Rusiją pradžios. Amerikiečiai suspėjo kaip tik laiku, ir šitaip gavo dvidešimt metų atokvėpio.
Iki penktojo dešimtmečio pabaigos visos Ašies valstybių pajėgos buvo skirtos galutinai išvalyti ir padalyti Sovietų imperiją, apgyvendinti naujas teritorijas ir paskirti savo administracijas. O paskui Artimuosiuose Rytuose bei Vakarų Azijoje pratrūko antinacistiniai musulmonų maištai — ši aplinkybė ir suteikė Amerikai progą sėkmingai užlopyti savo technologines skyles ir sukurti veikiančią bombą. Tokiu būdu neišvengiamas greitas Šiaurės Amerikos užpuolimas buvo bent jau atidėtas. Šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūroje Ašies valstybės visą dėmesį sutelkė į pietus, į Afriką, sėdamos visus nacistų valdžiai įprastus siaubus ir vykdydamos negailestingą juodaodžių čiabuvių genocidą, tokiu būdu purendamos dirvą kolonijinėms fašistinės Italijos bei Ispanijos imperijoms.
Kol Kesidis tebeplepėjo su Džefu bei Dženete apie stipendijas ir darbo perspektyvas, Feračinis sėdėjo atsilošęs kėdėje, žvilgsniu klajodamas už lango dunksančiais Manheteno stogais. Draugų balsai kažkur nutolo, Feračinis pasijuto bemąstąs apie pačią misiją ir savo vietą joje.
Amerikiečių atominė bomba tapo realybe tik 1951-ųjų pabaigoje. Vokiečiai gi savo ruožtu numetė pirmąsias atomines bombas ant Rusijos 1942-ųjų liepą. Tad kaipgi Kenedis su visa savo komanda, likę 1975-uosiuose ir nekantriai laukiantys, kada bus užbaigti dvipusio ryšio sugrįžimo vartai, kaipgi jie galėjo tikėtis, kad pavyks sustabdyti Hitlerį, priverčiant Angliją bei Prancūziją, jeigu įmanoma, nesudėti ginklų ir įtraukiant į karą Jungtines Valstijas? Mėginant sunaikinti nacistus dabar, kai Amerikos atominės bombos laukti teks dar ištisus dvylika metų, rezultatas įmanomas tik vienas — Amerika bus visiškai nušluotą nuo žemės paviršiaus drauge su Sovietų Sąjunga. Vienintelė logiška išeitis, kurią Feračinis įstengė sugalvoti, buvo tokia: matyt, Kenedis ketina iš 1975-ųjų pasiųsti Vakarams atominių bombų ir tokiu būdu sulyginti jėgas. Tačiau tada, jei abi pusės būtų aprūpintos skirtingų ateičių ginkluote, viskas, be jokios abejonės, baigtųsi tiktai visuotiniu nuniokojimu.
Žinoma, įmanomas ir kitas variantas: galbūt jau dabar kažkas daroma, kad nacistai taip ir neįsigytų savosios atominės bombos.
Savaime suprantamais saugumo sumetimais, konkretus vaidmuo, kurį „Protėjo” operacijoje turėjo atlikti majoro Voreno vadovaujamas kariškių kontingentas, niekad nebuvo atskleistas. Buvo tvirtinama, esą, kariškiai privalo užtikrinti sugrįžimo vartų montavimo darbų saugumą. Tačiau niekas nė nemanė tikėti, kad tuo kariškių užduotis ir apsiriboja. Dar apmokymų Tularozoje metu grupės nariai pastebėjo, kad visi Specialiųjų Operacijų kariai jau buvo vykdę įvairias slaptas užduotis, visi jie jau patyrę, ką reiškia veikti pogrindyje nacistų užgrobtoje Europoje, be to, kas užvis keisčiausia, visi jie su kokia nors užduotimi jau buvo atlikę bent po vieną žygį į Leipcigo apylinkes Vokietijoje, maždaug per šimtą su trupučių mylių į pietvakarius nuo Berlyno. Visų šių aplinkybių išties pernelyg daug, kad dar galėtum įtarti jas esant atsitiktinėmis.
Be to, Feračinis labai gerai žinojo, kad ten, kur nagus prikiša Vinsleidas, niekas ir niekad neįvyksta atsitiktinai.
7 skyrius
Pėdsakas, galų gale padėjęs Juntinių Valstijų žvalgybai išnarplioti tikrąją, už nacizmo slypinčią istoriją, vedė į ketvirtojo dešimtmečio mokslinį pasaulį, į tuos laikus, kai gimė atomo fizika.
Pačioje to dešimtmečio pradžioje Enrikas Fermis, tuo metu dar dirbęs Romos universitete, kūrė galimybes išgauti dirbtinius radioaktyviuosius izotopus, bombarduodamas substanciją neutronais, kuriuos visai neseniai buvo atradęs Čedvikas iš Kembridžo universiteto. Ta pačia tyrinėjimų kryptimi Fermis atliko visą seriją eksperimentų ir išspausdino nemaža straipsnių įvairiuose leidiniuose. Tačiau 1938-ųjų pabaigoje darbus jam teko pertraukti — nuvykęs į Stokholmą atsiimti Nobelio premijos, Fermis nepraleido progos drauge su žmona Laura bei dviem vaikais pasprukti nuo Musolinio fašizmo į Vakarus.
Vis dėlto tuo metu panašūs tyrinėjimai vyko ir kitose vietose, ypač pažymėtini Žolio-Kiuri laboratorijos Paryžiuje bei Kaizerio Vilhelmo Chemijos instituto Daleme, Berlyne, darbai. Vėlesnių urano bombardavimo neutronais eksperimentų rezultatai buvo tiesiog stulbinantys: analizuojant reakcijos metu gautą produktą, taip ir nepavyko aptikti sunkiųjų elementų, tokių kaip, pavyzdžiui, radis, kurie, regis, tikrai turėjo susidaryti skylant dirbtinai aktyvizuotiems sunkiesiems branduoliams. Galų gale, 1938-ųjų gruodį, Otas Hanas ir Fricas Štrasmanas atliko eksperimentą, kuris neabejotinai įrodė, kad, nors bombarduojant uraną neutronais ir nebuvo sukurtas radis ar kiti numatyti elementai, tačiau susidarė kitos, gerokai lengvesnės medžiagos, pavyzdžiui, baris ir kriptonas. Kurį laiką net patys geriausi specialistai nesugebėjo pateikti įtikinančio tokio reiškinio paaiškinimo.