Tada Hanas parašė laišką buvusiai abiejų mokslininkų kolegei Lizai Meitner, jame smulkiai išdėstydamas tuos gluminančius rezultatus. Liza Meitner, Austrijos žydė, Hitleriui aneksavus jos tėvynę buvo priversta bėgti į užsienį ir tuo metu dirbo Nobelio institute Stokholme. Atsitiko taip, kad Meitner sūnėnas Otas Frišas, kuris dirbo su Nilsu Boru šiojo teorinės fizikos institute Kopenhagoje, kaip tik buvo atvykęs pas tetą kartu atšvęsti Kalėdų. Abu drauge jie kibo į darbą ir galų gale išsiaiškino, kas gi atsitiko.
Urano branduoliai, užuot paprasčiausiai absorbavę neutronus ir tapę, kaip buvo tikėtasi, nestabiliais didesnės masės izotopais, skildavo sudarydami lengvesnių elementų branduolius, kurių kiekvieno masė prilygdavo maždaug pusei pradinės medžiagos branduolio masės. Priešingai nei savaiminio radioaktyvaus skilimo atveju, kai pradinė masė keičiasi palyginti nežymiai, nes išspinduliuojamos tik atskiros dalelės ir atpalaiduojama tik nedidelė vidinės rišamosios energijos dalis, urano branduolių suirimo arba „skilimo” rezultatas buvo neįtikėtini atpalaiduotos energijos kiekiai.
Baigiantis Kalėdų atostogoms, Frišas pargabeno šias stulbinančias žinias į Kopenhagą — ir kaip tik tuo metu, kai Boras buvo beišvykstąs į Jungtines Valstijas, į penktąją Vašingtono teorinės fizikos konferenciją. Joje 1939-ųjų sausio dvidešimt šeštąją Boras ir pateikė mokslinę ataskaitą apie šį atradimą, ir pasekmių neteko laukti ilgai — karštligės apimti mokslininkai, kurių dauguma vis dar teberyšėjo juodus kaklaraiščius, it pakvaišę puolė pro duris laukan, kad galėtų tučtuojau kibti pakartoti eksperimentus savose laboratorijose Džono Hopkinso universitete, Karnegio institute, Kolumbijoje, Čikagoje, Prinstone, Berklyje bei kitur.
Eksperimentai patvirtino, kad branduolio suskaldymas yra įvykdomas, bet tik atskirų atomų atvejais. Vis dėlto dar liko begalė klausimų, į kuriuos neišvengiamai reiktų rasti atsakymus, norint teoriškai turimą branduolio energiją pritaikyti kokiems nors praktiniams tikslams — ir tai gerokai baugino. Taigi, atslūgus pirmajam susijaudinimui, Amerikos mokslininkai daugeliui metų nuleido rankas ir nebesigilino į šią sritį, jų santūrumas lėmė, kad dar daug vandens turėjo nutekėti, kol buvo sukurtas koks nors veikiantis įtaisas — bomba ar energijos generatorius.
Taigi, visai nekeista, kad žinia apie vokiečių ginklus, 1942-aisiais panaudotus prieš Rusiją, visus kaip reikiant pribloškė. Niekas iš specialistų nesugebėjo šito paaiškinti. Prezidentas Bartonas K.Vileris, išrinktas 1940-aisiais ir priklausantis stipriai izoliacionistų platformai, kuri iškilo Ruzveltui pasitraukus iš viešojo gyvenimo, skubiai pakeitė savąsias geros valios ir pakantumo diktatoriškiems režimams pažiūras ir suteikė aukščiausiąjį prioritetą analogiškai Jungtinių Valstijų programai. Tuo pat metu Vileris subūrė grupę rinktinių, iš įvairiausių žvalgybos tarnybų sukviestų darbuotojų, kad šie iššniukštinėtų ir pateiktų ataskaitą apie stulbinantį Vokietijos mokslinių tyrinėjimų bei vystymosi tempą. Tokiu būdu buvo suformuota nauja specialistų komanda, kurios užduotimi tapo mokslinė žvalgyba bei duomenų rinkimas. Laikui bėgant, ši organizacija vis augo, ir netrukus patikimai įsitvirtino tarp kitų vyriausybės neafišuojamų institucijų. Grupė gavo kodinį pavadinimą MŽ-7.
Vis dėlto įvykių centras buvo labai toli, dirbti nacistinėje Europoje — toli gražu nelengva, o priešas tobulai sugebėjo saugoti savo paslaptis — visa tai gerokai apsunkino žvalgybininkų darbą. Tačiau, lyg į mozaiką sudėjus visas surinktas nuotrupas, pagaliau išryškėjo šioks toks vientisas paveikslas, kuris akivaizdžiai bylojo, kad visą Vokietijos branduolinę programą gaubia kažkokia labai jau keista paslaptis.
Kai Hanas ir Štrasmanas 1939-ųjų pradžioje išspausdino savo eksperimentų rezultatus, įvairiuose moksliniuose leidiniuose pasirodė nemaža vokiečių autorių rašytų spekuliatyvinių straipsnių apie bombas bei energijos jėgaines, buvo pradėti tyrinėjimai, į juos įsitraukė atsargos kariuomenė, reicho švietimo ministerija. Pašto tarnybos tyrinėjimų laboratorija bei keletas privačių koncernų. Tačiau visa ši veikla nebuvo efektyviai koordinuojama, ir, nors Vokietija žaibiškai suskubo uždrausti rūdų, gaunamų iš užgrobtų Čekoslovakijos kasyklų, eksportą, tačiau pačių vokiečių programa gerokai nukentėjo nuo konkurencijos: įvairios grupuotės nepasidalijo urano metalo bei oksido ir kitų žaliavų, toli gražu nelinko dalintis informacija, jas graužė pavydas, toks būdingas visoms totalitarinėms biurokratijoms.
Esant šitokioms kliūtims, nebuvo nė menkiausios vilties sėkmingai įgyvendinti programą, ir dar per tokį trumpą laiką kaip treji metai. MŽ-7 grupei pavyko iškapstyti įrašų, bylojančių apie niekam tikusiu kratiniu paverstus bergždžius bandymus sukonstruoti reaktorių, pasitaikė netgi viena akis badanti teorinė klaida, kurios ištisą pusmetį niekas nė nepastebėjo, nebuvo jokių duomenų apie stambius pramoninius kompleksus, be kurių šitokio ginklo gamyba stačiai neįmanoma. Ir vis dėlto, 1942-ųjų vasarą tokie ginklai atsirado — tarsi iš niekur, lyg iš dangaus būtų nukritę. Kaip tai atsitiko — šis galvosūkis daugybę metų liko neišspręstas.
Septintojo dešimtmečio pradžioje nepaliaujamai dirbdama MŽ-7 grupė sugebėjo išsiaiškinti, kad nacistų branduolinių tyrinėjimų paslaptis — toli gražu ne vienintelė, panašių anomalijų buvo gausu ir kitose technologinio Vokietijos vystymosi srityse — pavyzdžiui, elektroninė įranga, naudojama nacių karinėse bei kosmoso įsisavinimo programose, stulbinantys jų kompiuterinių technologijų pasiekimai, itin modernių lėktuvų sukūrimas. Ir visais šiais atvejais naujovės atsirasdavo nežinia iš kur, nebuvo įmanoma aptikti jokio pėdsako, jokių duomenų, kaip jos buvo kuriamos. Visi šie savo laiką pralenkę dalykai išties atrodė atsiradę iš niekur.
Visa ši neįtikėtina informacija juo labiau stulbino dėl to, kad iš nacių sistemos buvo tikimasi kažko visai priešingo. Nacizmas juk nė neturėjo kito tikslo, kaip tiktai išlaikyti absoliučią valdančiosios klikos galią, taigi, jis šluote nušluodavo bet kokius laisvės daigus ar nepasitenkinimo apraiškas, užgniauždavo kiekvieną laisvesnę mintį, be paliovos brukdamas tuščius savo šūkius bei bukaprotiškas dogmas. Šitokia sistema niekad negalėtų subrandinti tikro kūrybingumo ar paremti laisvo mokslinių tyrinėjimų proceso. Ji buvo perdėm parazitinė. Kaip kad nesugebėjo kurti materialinių vertybių, o vien tik grobė jas iš kitų, taip pat ji nevaliojo savarankiškai pasiekti ir naujų žinių, sugebėjo tik perimti tai, kas jau egzistavo ir ką buvo įmanoma užgrobti jėga.
Galų gale išryškėjo ir bendras visos situacijos pagrindas. Paaiškėjo, kad visos naujovės toli gražu nebuvo kokio nors atradimo ar mokslinio tyrinėjimo rezultatas, visų jų sukūrimą sąlygojo staigus ir neįtikėtinas visų mokslų teorijos bei suvokimo šuolis, kažkokiu būdu viskas išsivystė stulbinančiu greičiu vos per keletą metų, pradedant pačia penktojo dešimtmečio pradžia. Vėliau naujųjų atradimų griūtis ūmai išseko, pasiekusi tam tikrą stabilų lygį. Pasinaudojusios šia aplinkybe Jungtinės Valstijos pasivijo Vokietiją. Atrodė, kad Hitlerio žinion vienu ypu buvo atiduotas neįtikėtinas išankstinės informacijos srautas, kuriuo jis galėjo naudotis bent dvidešimt metų. Tačiau iš kurgi jis tą informaciją gavo?