Atsakymą galų gale pakišo tie darbai, kuriuose dar nuo Europos žlugimo laikų dalyvavo ir Klodas Vinsleidas; šie darbai nors ir siejosi su MŽ-7 operacijomis, tačiau iš esmės buvo visiškai atskiri. Daugiau nei dvidešimt metų Vinsleidas su savo grupe rankiojo pabiras visai kitos istorijos, siekiančios trečiąjį bei ketvirtąjį dešimtmetį, nuotrupas ir bandė sudėti jas į vientisą visumą. Su kiekvienu naujai išsiaiškintu faktu ši istorija atrodė vis keistesnė, vis labiau neįtikėtina. Vinsleido grupė be kitų dalykų naršė ir įvairiausius dokumentus, pagrobtus iš pačių slapčiausiųjų Vokietijos archyvų — juose buvo minimos pavardės, vietovės bei organizacijos, apie kurias niekas ničnieko nebuvo girdėjęs. Buvo ten ir tokių mokslinių sąvokų bei užrašytų teorijų, kokių nė žinot nežinojo netgi patys rimčiausi specialistai. Vis kartojosi mįslingos pavardės — tų žmonių dokumentai buvo suklastoti taip, kad atrodytų, jog jie visą gyvenimą normaliai gyveno sau Vokietijoje, tačiau iš tiesų jie buvo tarytum atsiradę iš niekur, lygiai kaip ir moksliniai vokiečių atradimai, vis dar neduodantys ramybės MŽ-7 grupei. Ir jau išvis stulbino tai, kad protarpiais vis būdavo paminimos datos ar įvykiai, kurie niekuo nesisiejo su jokiu žinomu laikotarpiu — atrodė, jog visa tai atkeliavę iš dvidešimt pirmojo amžiaus!
O kaip tik tai, kaip galų gale išmąstė Vinsleido grupė, ir buvo tas visas paslaptis draugėn surišantis siūlas. Kad ir kaip neįtikėtina, bet nebekėlė abejonių: visas šis reiškinys — nacizmas, Hitlerio iškilimas, totalitarizmo išplitimas pirmoje šimtmečio pusėje — visa tai buvo suprojektuota ir distanciniu būdu valdoma iš dvidešimt pirmojo amžiaus! Vinsleido grupė sugebėjo gauti netgi „Vargonų” — pradinio ryšio įrenginio — o taip pat ir slaptos nacistų įmonės kodiniu pavadinimu „Valhala”, kur buvo įrengti abipusio ryšio sugrįžimo vartai, brėžinius bei konstrukcijos duomenis. Kai kurie individai, dėl vienokių ar kitokių priežasčių atkeliavę iš ateities, vis dar tebebuvo Vokietijoje — jie įstrigo dvidešimtame amžiuje po to, kai nacistų lyderiai maždaug penktojo dešimtmečio viduryje sunaikino „Valhalos” aparatą. Su keletu tokių žmonių pavyko užmegzti ryšį ir netgi slapčia išvežti juos į užsienį, nors naciai ir saugojo juos it akies vyzdį. Pirmiausia jie buvo nugabenti į Baltuosius Rūmus, kur ir papasakojo visą savo istoriją. Vienas tokių žmonių ir buvo Kurtas Šolderis.
Prezidento įsaku buvo pradėtas kruopštus tyrimas, ir pagaliau, septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo prieita išvada, jog surinkta jau pakankamai informacijos, kad Jungtinės Valstijos įstengtų pačios sukonstruoti „Vargonų” tipo aparatą ir net galėtų turėti nemažai vilties, kad jis sėkmingai veiks, nors liko dar nemažai teorinių neaiškumų. Taigi, ko gero. Vakarai galėjo išvengti iš pažiūros visiškai neišvengiamo likimo tuo atveju, jeigu patiems pavyktų savo ruožtu įsikišti į istorijos tėkmę.
Vis dėlto iškilo viena rimta kliūtis. Tokio prietaiso diapazonas pasirodė besąs labai ribotas — didžiausias atstumas laike, kurį jis galėjo pasiekti, tiesiogiai priklausė nuo energijos tankio, kurį pajėgė sukurti generatorius. „Vargonuose” buvo naudojama itin galinga energija, gaunama atomų branduolių jungimosi proceso metu, tokios energijos pakako perkelti žmones į šimto metų praeitį, tai yra, į 1925-uosius. Tačiau pačiame aštuntojo dešimtmečio pradžios pasaulyje branduolių jungimosi, arba termobranduolinė, technologija dar nebuvo atrasta. Taigi, beliko pasinaudoti branduolių skilimu itin aukštoje temperatūroje — apskaičiavimai parodė, kad tokiu būdu įmanoma pasiekti maždaug trečdalį to atstumo, kurį gali įveikti branduoliams jungiantis gaunama energija. Taigi, laiko keliautojai turėjo patekti į 1938-ųjų pabaigą arba pačią 1939-ųjų pradžią, įskaitant ir tuos ketverius metus, numatytus mechanizmo konstravimui bei sugrįžimo vartų detalių gamybai.
Visas laikotarpis iki tos datos taip ir liks „įšaldytas”, tai yra, nepasiekiamas, ir ką nors pakeisti ten nebus įmanoma. Niekaip nebepanaikinsi tų dalykų, kurie iki to laiko įvyko pasaulyje: Hitlerio įsitvirtinimo Vokietijoje, Reino žemės, Austrijos bei Čekoslovakijos užgrobimo, Miuncheno sutarties, Ispanijos pilietinio karo, Musolinio atėjimo į valdžią Italijoje, Abisinijos, kinų-japonų karo Mandžiūrijoje. Su visu tuo teko susitaikyti ir mėginti kažką nuveikti susiklosčiusioje situacijoje.
Kiekviena prarasta diena tuo pačiu įšaldė ir dar dvidešimt keturias įvykių valandas, nugramzdindama jas į jau nebepakeičiamos istorijos tėkmę. Prezidentas Kenedis kaipmat įsakė skubiai imtis vykdyti ypatingos svarbos programą, ir po ketverių metų, 1975-aisiais, „Protėjo” misija išvyko tiksliai pagal grafiką.
8 skyrius
— Pribloškianti istorija! — sušuko Entonis Idenas, kai Baneringas užbaigė savo pasakojimą apie visus atliktus tyrimus, sąlygojusius „Protėjo” operaciją. Idenas, kaip visuomet kruopščiai apsirengęs, vilkįs tamsiu, medžio anglies spalvos, „eglute” austos medžiagos trijų dalių kostiumu bei amžina fetrine skrybėle kietais bryliais, tapusia, kaip ir Čemberleno skėtis, tikru simboliu visuomenės sąmonėje, kurį laiką išsiblaškęs tebesidairė pro taksi langą. Eismo kamšalynė Trafalgaro aikštės kampe pamažu praretėjo, paklusdama policininko su jūros vėplio ūsais, smailiu šalmu bei iki pat smakro užsagstytu kiteliu nurodymams, ir automobilis vėl trūktelėjo iš vietos.
— O kaipgi Heidrycho pranašystė, kad 1968-aisiais žmonės išsilaipins mėnulyje? — paklausė Idenas. — Ar jiems pavyko tai padaryti?
Baneringas papurtė galvą.
— Nacių kosmoso įsisavinimo programa susidūrė su neįveikiamais sunkumais, labiausiai dėl tos priežasties, kad, kaip ir buvo numatyta iš anksto, naujų idėjų pertekliumi jie tikrai negalėjo pasigirti. Sukauptą kapitalą jie jau buvo iššvaistę. Gi Amerikon tuo tarpu plūste plūdo talentingų pabėgėlių srautas iš viso pasaulio, Amerika drąsiai galėjo investuoti savo pajamas į juos. Abi pusės paleido nuolatines valdomas orbitines stotis tais pačiais metais — 1970-aisiais. Tiesą sakant, mokslinių laimėjimų skaičiumi Jungtinės Valstijos tuo metu netgi pirmavo.
— Tačiau nepakankamai, kad galų gale būtų išvengta konflikto? — pratarė Idenas.
— Kuriam laikui diktatorius dar buvo įmanoma sulaikyti. Tačiau jie turėjo nemenką grubios jėgos persvarą, be to, dar ir liūto dalį pasaulio resursų. Buvo visiškai aišku, jog, kai tik jie suvoks, kad laikui bėgant atotrūkis vis didėja ir ne jų naudai… — Baneringas skėstelėjo rankomis, taip ir neužbaigdamas sakinio.
Idenas pirštu pašiaušė vešlius savo ūsus.
— Net nežinau… Žmogui išsilaipinti mėnulyje — juk tai skamba tarsi koks epizodas iš Herberto Dž. Velso kūrinių. Kaip jūs manote, ar tai išvis įmanoma?
— Na žinoma, — užtikrino jį Baneringas. — Tiesą sakant, tame pasaulyje, iš kurio kilęs Kurtas, žmonėms tai pavyko. Nė kiek neabejoju, kad ta Amerika, kurią aš pažinojau, laikui bėgant irgi būtų sulaukusi sėkmės, jei nebūtų priversta visas nacionalines pastangas skirti gynybai bei tam, kad pagaliau prisivytų nacistus.
— Jiems tai pavyko? Norite pasakyti, žmogus išties nukeliavo į mėnulį ir jame išsilaipino?
— Taip. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje.
— Neįtikėtina! Ir ką gi jie ten surado?
— Vien tik gausybę uolienų bei dulkių. Tiesą sakant, tai ne mano sritis, Toni. Jeigu tave tai domina, galėsi išklausinėti Kurtą, kai tik jis grįš. Jis visada su didžiausiu malonumu pasakoja apie panašius dalykus… jei tik Lindemano klausimai nebus nukreipę jo minčių visai kita linkme.