Prisidengęs parinktu slapyvardžiu. Kurtas Šolderis kelioms dienoms išvyko drauge su Lindemanu, patikrinti fizikos laboratorijose vykdomų gynybai skirtų darbų Oksforde, Kembridže bei Edinbure, o taip pat ir kai kuriose vyriausybinėse įmonėse, kuriose Lindemanas turėjo ryšių. Šolderis vylėsi susitikti su kuo nors iš žymesniųjų to meto fizikų, pavyzdžiui, Ervinu Šriodingeriu arba Maksu Boru — prieš keletą metų lankydamasis Vokietijoje, Lindemanas padėjo suorganizuoti šių mokslininkų pabėgimą į užsienį.
Vinsleidas išvyko iš viešbučio drauge su Baneringu ir Idenu, tačiau prie Vestminsterio jie išsiskyrė — Vinsleidas turėjo susitikti su Čerčiliu, kuris šįryt planavo patekti pas ministrą pirmininką Čemberleną asmeniniam pokalbiui ir pamėginti įrodyti, kad virš Europos pakibusi grėsmė išties labai rimta. Čerčilis tikėjosi įkalbėsiąs jį, jog žūtbūtinai reikia kuo greičiau stiprinti ginkluotąsias pajėgas ir skubiai vystyti pramonę. Vis dėlto visi, dalyvavusieji pirmajame susitikime Dorčesteryje, vieningai sutarė, kad bent jau kol kas jokiu būdu negalima rizikuoti atskleisti Čemberlenui „Protėjo” paslapties. Aukščiausiuose britų visuomenės sluoksniuose buvo nemaža tokių, kurie netgi simpatizavo nacistams ir visiškai nenorėjo matyti jų keliamos grėsmės, be to, ir paties Čemberleno pažiūros toli gražu nebuvo visai aiškios, nežinia, ką jis pasirinktų savo patikėtiniais. Iš anksto neįmanoma buvo įspėti, kieno ausis galų gale pasiektų ši informacija — o jos nutekėjimas į Berlyną buvo, švelniai tariant, užvis mažiausiai pageidaujamas.
Niujorke konstruojami sugrįžimo vartai turėjo pradėti veikti liepos mėnesį, ir tada prezidento Ruzvelto administracija galės užmegzti tiesioginį kontaktą su prezidentu Kenedžiu bei 1975-uosiuose likusiais misijos nariais. Tuo metu svarbiausiasis „Protėjo” grupės tikslas jau bus pasiektas, ir visi tolimesni įvykiai nebepriklausys nuo jų valios. O šiuo metu jų užduotis buvo kokiu nors būdu priversti Britaniją pasiruošti tiek, kiek tik tai įmanoma. Tuo tikslu Idenas plušėjo nesudėdamas rankų, stengdamasis mobilizuoti tokius iškilius visuomenės veikėjus, kurie nuolat pasisakydavo už tvirtą ranką ir patikimesnes gynybos priemones; jis kalbėjosi su lordu Sesiliu bei lordu Loidu, seru Robertu Hornu bei ponais Grigu, Butbiu ir Brakenu, tuo tarpu Dufas Kuperis susitikinėjo su leidėjais, įkalbinėdamas šiuos populiariojoje spaudoje garsiau šaukti apie pavojų. Čerčilis gi ėmėsi užduoties pamėginti tiesiogiai įtikinti Čemberleną ir kitus kabineto narius. Vinsleidas turėjo priešpiečiams atsivežti Čerčilį į Londono Literatų Klubą, kur buvo sutarta pasidalyti žiniomis apie šio ryto pasiekimus.
Iki sutarto susitikimo Literatų Klube dar buvo likę šiek tiek laiko, taigi, Baneringas pasiūlė išgerti po aperityvo taurelę nedidelėje užeigoje Kokspuro gatvėje — šią užeigą jis buvo aptikęs dar ankstesniojo savo gyvenimo Londone metu. Idenas neprieštaravo, ir taksistas išleido juos smagiai padėkojęs, mat Baneringas sumokėjo pakankamai dosniai. Jie atsidūrė netoli Užsienio reikalų ministerijos ir, žingsniuojant gatve, Baneringas nejučiomis vėl ėmė atidžiai žvalgytis į praeivių veidus.
— Šią savaitę veltui vargsti šitaip dairydamasis, Artūrai, — nusišiepė Idenas, pastebėjęs įdėmų Baneringo žvilgsnį. — Tavęs čionai nėra.
— Ką? Ką nori tuo pasakyti — manęs čia nėra?
— Tiesiog negalėdamas tverti iš smalsumo, aš, ko gero, pasielgiau labai jau savavališkai — tačiau kartu su bičiuliu iš Užsienio reikalų ministerijos, kuris dirba su Halifaksu, surinkome apie tave šiokių tokių žinių, — atsakė Idenas. Lordas Halifaksas buvo užsienio reikalų ministras nuo pat Ideno atsistatydinimo praėjusiais, 1938-aisiais, metais. — Taip, tu, kaip kad ir sakei, iš tiesų dirbi čia, keturioliktajame skyriuje, vadovaujamas Saunderso ir Blenkinsono.
— Ką gi, labai malonu tai girdėti, — atsakė Baneringas su vos juntama pasipiktinimo gaidele balse.
— Bet šią savaitę jie išsiuntė tave į Paryžių, susitikti su Bonė žmonėmis. Nebeprisimeni?
Baneringas akimirkai suraukė antakius ir tuojau pat linktelėjo.
— Ak taip, teisingai… tai vis dėl to prancūzų-vokiečių draugystės reikalo… Ar aš išvykęs kaip tik šią savaitę?
— Taip. Ir grįžti turėtum tik šeštadienį.
Valandėlei stojo tyla.
— Žinai, Toni, aš pats nesu tikras, kad man visa tai sutelpa galvoje.
Juodu įėjo į aludę ir keliais laipteliais užkopė į viršutinę salę. Idenas prie baro nupirko dvi taures džino su tonikų, ir juodu nusinešė gėrimus prie stalo tolimiausiame kampe, kurį nuo smalsių nepageidautinų ausų patikimai atitvėrė drožinėtos pertvaros bei vazonuose žaliuojantys augalai.
— Dar niekada čia nebuvau, — prisipažino Idenas jiems susėdus. — O juk tikrai jauki vietelė, tiesa?
Prancūzijos ir Vokietijos draugystės sutartis buvo pasirašyta gruodžio mėnesį. Tokiu būdu Vokietija tikėjosi gerokai susilpninti Prancūzijos sąjungą su Anglija — panašiai buvo susilpninti ir Lenkijos ryšiai su Vakarais, 1934-aisiais pasiraškius nepuolimo sutartį. Tačiau Idenas smarkiai abejojo, ar tie šventieji, tarsi paties Aukščiausiojo atsiųsti, popiergaliai, iškilmingai pasirašyti patiklių tautų akivaizdoje, iš viso reiškė ką nors svarbaus.
„Niekas iš tiesų nėra labai svarbu, — kadaise tvirtino lordas Belfuras. — Išvis nedaug dalykų turi bent kokią nors reikšmę”.
— Apie ką galvoji? — paklausė Baneringas, stebėdamas Ideno veido išraišką.
Idenas kibo karštligiškai ieškoti kokios nors naujos temos pokalbiui.
— Praėjusį vakarą Vinsleido bute tu kaip tik pradėjai pasakoti apie pirmąsias Hitlerio dienas jam atėjus į valdžią, — pagaliau prašneko Idenas. — Bet paskui atvyko Rendolfas ir mes užsišnekėjome apie kažką kita. O prieš tai kalbėjome apie Versalį…
Baneringas linktelėjo. Jis gurkštelėjo gėrimo ir pastatė taurę ant stalo.
— Regis, per du tūkstančius metų mes taip nieko ir nepasimokėme, ar ne? Žinai, romėnai niekad nebūtų padarę šitokių klaidų.
— Taip, aš irgi skaičiau Makiavelį, — sutiko Idenas.
Su nugalėtais priešais romėnai elgdavosi labai paprastai: jie būdavo arba neįtikėtinai kilnūs — arba ypatingai žiaurūs. Sutriuškintuosius karalius jie arba įkurdindavo rūmuose, aprūpindavo vergais, žirgais ir sargybiniais, suteikdavo jiems tokią galią, apie kokią ankstesniosiose savo karalystėse jie nė sapnuote nebuvo sapnavę, ir tokiu būdu užsitikrindavo stiprius, amžiams ištikimus Romai sąjungininkus — arba sunaikindavo pralaimėjusius valdovus drauge su visomis šeimomis ir dauguma pasekėjų. Toks elgesys buvo iš tiesų išmintingas: jei kuris nors pavergtųjų ir turėdavo priežasčių brandinti nepasitenkinimą, paprastai jiems toli gražu nepakakdavo galios vienaip ar kitaip jį įgyvendinti. Gi Versalio sutarties metu, o ir vėliau. Sąjungininkai ignoravo visas šias taisykles — jie ne tik paliko pakankamai stiprų ir smarkiai nepatenkintą priešą, bet netgi patys savo valia atsisakė sutelkti jėgas, kad įstengtų apsiginti.
— Reparacijų idėja buvo grynas nesusipratimas jau nuo pat pradžių, — pareiškė Baneringas. — Šiais laikais nėra ko nė tikėtis plėšikaujant kompensuoti karo nuostolius. Šiuolaikinės pramoninės ekonomikos pernelyg tampriais saitais susijusios tarpusavyje. Vienintelis ženklesnis pasiekimas buvo visiškas chaosas valiutų biržoje. Amerika atgaudavo vos penktadalį Vokietijai išmokamų ne itin patikimų paskolų.
— Dauguma žmonių jau tuo metu tai suprato, — pritarė Idenas. — Tačiau niekas taip ir neišdrįso pasakyti apie tai rinkėjams, kurie buvo iki kaklo sotūs ketverius metus trukusio karo ir reikalavo keršto.