Baneringas linktelėjo.
— Tačiau užvis didžiausia klaida buvo palikti nepaliestą tradicinę vokiečių valdžios struktūrą; visą galią savo rankose tebelaikė konservatoriai bei monarchistai, kurie stačiai negalėjo priimti tos santvarkos, kurią jiems bandė primesti Vakarai. Pretekstų revoliucijai ten buvo apstu nuo pat pradžių. Hitleris puikiai numatė kelią į viršūnes. O „Siuzerenas” surado tobulą ginklą, kuriuo galėjo smogti Rusijai.
Idenas atsilošė krėsle, klydinėjantis jo žvilgsnis įsmigo į lubas.
— Susitikimas turėjo būti stačiai stulbinantis, — balsu mąstė jis. — Tu tik įsivaizduok: Hitleris ir Geringas netikėtai susiduria su žmonėmis iš tolimos ateities, kurie tvirtina esą pasirengę jiems padėti! Kažin, kaip žmogus gali sureaguoti į šitokio pobūdžio pasiūlymą?
Apstulbęs Baneringas net sumirksėjo.
— Nagi, juk tu turėtum geriau nei bet kas kitas tai žinoti, Toni! — atsakė jis. Idenas nusijuokė, ir juodu užbaigė gėrimus.
— Dar po vieną? — paklausė Baneringas.
Idenas išsitraukė laikrodį iš liemenės kišenėlės ir atvožė jo dangtelį.
— Taip, kodėl gi ne? Laiko dar turime.
— Tik šįsyk vaišinu aš, — pareiškė Baneringas ir nuėjo prie baro. Tučtuojau jis sugrįžo su dviem pilnomis taurėmis.
— Vadinasi, „Siuzerenas” ėmėsi vadovauti visoms ankstyvosioms Hitlerio operacijoms, — prašneko Idenas, provokuodamas Baneringą tęsti pasakojimą.
— Taip. Jie smulkiai išdėstė visas sąlygas, kurias nacistai turėjo įvykdyti, norėdami žengti dar vieną žingsnį valdžios link. Pirma, jie turėjo būti lyg ir išvien su tuometine vyriausybe ir veikti iš pažiūros visiškai legaliai — tikroji revoliucija turėjo įvykti tik tada, kai jų valdžia bus apdrausta konstitucinėmis priemonėmis. Antra, armija šįsyk turėjo paremti perversmą, o ne stoti prieš jį. Ir trečia, reikėjo pasirūpinti aktyviu bent keleto respektabilių finansų bei verslo institucijų užnugariu. „Siuzereno” agentai iš esmės vadovavo partijos Rudųjų Rūmų štabui Miunchene. Jie planavo visą organizacinį darbą bei naujų narių verbavimą, jie sukūrė nacistų valstybės valstybėje viziją — išbaigtos, su visomis reikalingomis institucijomis bei ministerijomis valstybės, kuri, laikui atėjus, turėjo būti pasirengusi išdygti per vieną naktį ir kaipmat pakeisti visą egzistuojančią vyriausybės struktūrą.
— Taip… Būtent šitaip ir atsitiko… — iš lėto pratarė Idenas. Jis įtemptai mąstė apie visus tuos dalykus, kuriuos ką tik išgirdo.
— Vadinasi, kai Miuleris atsistatydino iš kanclerio posto 1930-aisiais ir jo vietą užėmė Briuningas, Hitleris skubiai susivienijo su Hugenbergu, kad šitaip būtų išvengta Briuningo-Hugenbergo koalicijos, kuri ir padėjo pasiekti stabilumo toje Europoje, iš kurios kilęs Kurtas. Po šitos sąjungos Briuningas jau nebeįstengė išlaikyti veiksmingos daugumos, tiesa?
— Buvo surengti priešlaikiniai rinkimai, — atsakė Baneringas.
— Nacistai gavo nemažai balsų suvilioję armiją atkurtos didybės vizijomis bei mirtinai išgąsdindami verslininkų bendruomenę pasakojimais apie tai, kas atsitiks, jeigu į valdžią prasiskverbs komunistai.
— Matyt, pačioje armijoje kažkas irgi suteikė jiems pagalbą? — spėjo Idenas.
— Žinoma, — patvirtino Baneringas. — „Siuzerenas” kaip reikiant pasidarbavo ir Berlyne, ieškodamas naudingų ryšių Hindenburgo patikėtinių tarpe. Kolaborantu galų gale tapo Šleicheris, gynybos ministro Grionerio dešinioji ranka.
— Ak šit kaip, vadinasi, Šleicheris irgi buvo susidėjęs su jais?
— Idenas iš lėto, lyg pats sau linktelėjo, tarsi ši žinia būtų daug ką jam paaiškinusi. Generolas fon Šleicheris buvo atsakingas už visą su armijos reikalais susijusią spaudą bei viešus pareiškimus. Jis buvo stačiai apsigimęs politinis intrigantas, kaip tik jis trečiojo dešimtmečio pradžioje sugebėjo apeiti Versalio sutartimi nustatytus apribojimus, išsiųsdamas Vokietijos tankų pajėgų bei aviacijos karininkus slaptiems apmokymams į Rusiją.
Baneringas ėmėsi aiškinti:
— „Siuzereno” agentai įpiršo Šleicheriui mintį, kad reikia atsikratyti Briuningo bei Grionerio, inkorporuoti „Štormo” eskadroną į reguliariąją armiją, tada, pasinaudojus jungtinėmis jų pajėgomis, paremti nacistus ir tokiu būdu galų gale pačiam užimti valdžią. Šleicheris su prezidentu Hindenburgu viską sutvarkė, ir vėliau, kai Briuningas bei Grioneris buvo pašalinti, juodu su Papenu išniro paviršiun kaip laikini kanclerio statytiniai, kol bus susidorota su paskutiniaisiais konstitucinės vyriausybės likučiais. Paskui buvo atsikratyta ir Papeno.
— Ir tokiu būdu buvo nutiestas kelias Šleicheriui, kuris, savo ruožtu, ir pats turėjo sukurti erdvę Hitleriui, — užbaigė Idenas.
— O dievulėliau, na ir džiunglės… — Jis giliai atsiduso ir, lyg neįstengdamas patikėti, papurtė galvą.
— Palauk, toliau — dar gražiau, — pažadėjo Baneringas. — Šleicheris užtikrino Hindenburgą, esą, šis galėsiąs suburti nuolatinę daugumą, sudarydamas sąjungą su nacistų atskilėliais, kurie, kaip buvo pasakyta Šleicheriui, atsiribos nuo Hitlerio ir stos po Štraserio vėliava. Tačiau visa ši Štraserio istorija buvo sukurpta vien tam, kad būtų įklampintas Šleicheris. Nacistų partija neskilo, ir visa taip kruopščiai „Siuzereno” sukurta situacija pagaliau subrandino vaisių, kai Berlyne it grybų po lietaus pridygo visokiausių persimetėlių, pasigviešusių visus pergudrauti, ir iš visų pusių į dienos šviesą netikėtai išlindo minios priešų, pasiryžusių sudraskyti Šleicherį į gabalus. 1933-ųjų sausį šiam teko atsistatydinti, ir tada, gavęs Blombergo garantijas dėl armijos paramos, Hindenburgas davė darbo Hitleriui. Tačiau apkvailintas liko ir Blombergas. Jis tikėjosi pasinaudoti nacistais tik kaip laikina parama ir tokiu būdu pasiekti vienybės, spekuliuojant nacionaliniais tautos jausmais.
Idenas atsilošė ir atsiduso — jis puikiai prisiminė, kas atsitiko tada, kai Hitleris tapo kancleriu ir politinė mašina, iki tol patikimai paslėpta, buvo išstumta į viešumą ir atidengta. Akimoju visas valstybės aparatas — spauda, radijas, policija — buvo rekvizuotas ir priverstas tarnauti partijos labui, bet kokia opozicija nacistams buvo paskelbta už įstatymo ribų, o tie, kurie atsisakė paklusti geruoju, buvo pavergti jėga. Atskirų žemių valdytojais tapo reicho gubernatoriai — tokiu būdu pirmąsyk istorijoje visa Vokietijos valdžia buvo centralizuota, ir per dvi savaites buvo pasiekta tai, apie ką nei kaizeris Bismarkas, nei Veimaro respublika nedrįso net svajoti. Užtikrinta dauguma Reichstage buvo pasiekta pačiais paprasčiausiais metodais — tiesiog areštuojant bet kokius potencialius oponentus, paskui gi toji dauguma buvo panaudota tam, kad suteiktų Hitlerio kabinetui neribotus įgaliojimus. Taigi, diktatoriaus valdžia buvo įtvirtinta visiškai legaliomis priemonėmis, parlamentui pritariant. Tą patį mėnesį buvo įkurta ir pirmoji koncentracijos stovykla Dachau.
Idenas vos pastebimai pats sau linktelėjo — daugybė dalykų jam dabar sustojo į savo vietas. Kad ir didysis kraujo praliejimas Hitlerio paliepimu 1934-aisiais — manyta, kad generolai buvo įtikinti tokiu būdu atsikratyti ekstremistais, kurie, esą, „Štormo” eskadroną bandė paversti privačia konkuruojančia armija. Tačiau tikrasis tikslas, matyt, buvo kitoks — reikėjo pašalinti Šleicherį, Štraserį ir, be jokios abejonės, dar daugybę kitų, iš kurių jokios naudos nebebuvo galima išmelžti ir kurie gerokai per daug žinojo.
Šitaip apsišlavus savo kieme, atėjo metas pradėti kurti nacistų užsienio politiką. Pirmiausia buvo įvykdyta keletas provokacijų, siekiant patikrinti Sąjungininkų kantrybę. Kaip ir tikėtasi, šie puolė gąsdinti ir protestuoti — tačiau nesiėmė jokių veiksmų. Kai Hitleris pirmąsyk pamėgino iškelti koją į užsienį, vien tik Italija tęsėjo duotą žodį.