— O kaipgi Austrija 1934-aisiais? — paklausė Idenas. — Mano manymu, kaip tik tai ir buvo pirmasis tikras bandymas išsiaiškinti, ką galima stumdyti kaip tik nori, o ko — ne. Tokie žmonės kaip Vinstonas ir aš ne kartą bandėm kalbėti apie tai, tačiau niekas nenorėjo klausytis.
— Kaip tik tuo metu „Siuzerenas” nusprendė, kad verta nepagailėti pastangų ir priversti Musolinį persimesti į kitą pusę, — pasakė Baneringas.
— Vadinasi, ir tai — „Siuzereno” darbas?
— O kaipgi. Jie įpiršo Musoliniui idėją užimti Abisiniją ir tapti naujuoju Cezariu. Iš tikrųjų Musolinis buvo pasiųstas kaip bandomasis zondas, norint išsiaiškinti, kaip Anglija ir kitos Lygos šalys atsakys į niekuo neišprovokuotą agresiją. Ką gi, rezultatai buvo labai iškalbingi.
— O paskui dar ir Reino sritis, a? — pratarė Idenas.
Baneringas paniekinamai niurgztelėjo.
— Hitleris tuomet pridėjo kelnes iš baimės. Jis išleido slaptą įsaką kariuomenei kiek kojos įkerta skuosti per tiltus atgal, jeigu tik bus kokių nors požymių, kad iš prancūzų galima susilaukti bėdos. Šiam žygiui jis ryžosi tik todėl, kad „Siuzerenas” ėmėsi grasinti — esą, jeigu jis nepaklusiąs, jie juo atsikratysią ir pradėsią iš naujo, pasitelkę pagalbon ką nors kitą. Gi visos tos vėlesnės šnekos apie geležinę jo valią ir sugebėjimą išlaikyti generolus savo kumštyje — tai jau visiškas nusipaistymas.
O paskui buvo užgrobta Austrija. Netrukus, jau po Miuncheno sutarties — ir Čekoslovakijos Sudetai. O dar vėliau Ribentropas griebėsi jau gerai išmokto diplomatinio puolimo, reikšdamas pretenzijas į Dancigo uostą Lenkijoje ir Klaipėdą Lietuvoje.
Staiga, pagalvojus apie laukiančią jų užduotį, Ideną apėmė siaubas. Ši šiurpi nenumaldoma jėga, naikinanti viską savo kelyje ir iš tarnaujančiųjų jai reikalaujanti aklo paklusnumo, jau ne vienerius metus nesulaikomai šniokštė pasirinkta vaga, vadovaujama blogio genijaus ir iškrypusio mokslo, atėjusio iš tokio amžiaus, kurio Idenas nepajėgė net įsivaizduoti. Tad kaipgi jie, menka saujelė, galėjo viltis bent akimirkai ją nukreipti, jau nekalbant apie kokias nors pastangas sustabdyti? Net jeigu Niujorko mechanizmas liepos mėnesį išties pradės funkcionuoti kaip numatyta, kokios realios pagalbos galima susilaukti iš 1975-ųjų, kai naciams tuo tarpu prieinamos 2025-ųjų technologijos?
Šiaip ar taip, laiko buvo likę visai nedaug. Idenas ir jo kolegos dabar jau žinojo, kad gaisras, nušlavęs Prancūziją ir Angliją, o paskui sunaikinęs ir visą Europos civilizaciją, įsiplieskė būtent šiais, 1939-aisiais, metais, paskutiniąją rugpjūčio savaitę, kai Vokietija įsiveržė į Lenkiją. Štai kodėl Vinsleido grupė strimgalviais atlėkė į Londoną, netgi nelaukdama, kol bus užbaigtas įrenginys Niujorke.
Baneringas pastebėjo, kaip tamsūs šešėliai užtemdė Ideno akis, ir įspėjo, apie ką šis galvoja. Vienu gaištu užbaigęs savo gėrimą, jis pastatė taurę ant stalo.
— Kylam, Toni, — tyliai ištarė Baneringas. — Jau metas eiti.
Kai po penkiolikos minučių jie susitiko su Čerčiliu ir Vinsleidu Literatų Klube, Čerčilis irgi atrodė puolęs į juodžiausią neviltį. Idenas paklausė, kaip praėjo susitikimas su Čemberlenu.
— Tiesą sakant, taip ir nesupratau, ar tas žmogus iš tikrųjų nuoširdus, ar tik apsimeta atkakliai mosuojąs ištikimybės vėliava tiems, kurie vis dar tebetiki, kad Hitleris juos apgins, — pasakė Čerčilis. — Šiaip ar taip, jo kiauto man nepavyko pramušti. Jis atkakliai tebetvirtina palaikąs su diktatoriais asmeniškus santykius, taigi, apie įsivėlimą į karą nėra ko net galvoti. Maža to, jis neabejoja savo sugebėjimais kiaurai permatyti žmogaus charakterį — ir mano, kad Hitleris iš esmės yra patikimas.
— O kai priminei jam Hitlerio reputaciją? — paklausė Vinsleidas.
Čerčilis tik atsiduso nuvargęs ir, pradėdamas valgyti, papurtė galvą.
— Atsitrenkiau į neįveikiamą gynybinės trumparegystės sieną. Jis mąsto kažkokiais visai kitais terminais.
Stojo trumpa sunki tyla.
— O paskui? — neatlyžo Baneringas.
Čerčilis nurijo kąsnį ir gurkštelėjo vyno.
— Aš ryžausi atskleisti jam dalelę ateities — na, tiesiog pateikti savo prognozę, tikiuosi, džentelmenai, dėl to nepamanysite, kad, pasitikėdami manimi, padarėte klaidą. Išpranašavau tik tiek, kad, nepraėjus nė mėnesiui, Hitleris užgrobs ir likusiąją Čekoslovakijos dalį, ir tokiu būdu visiems akivaizdžiai įrodys, kad visi tie Miuncheno pagraudenimai tebuvo tušti pliauškalai.
Be jokios abejonės, kaip tik taip ir atsitiko „Protėjo” pasaulyje.
— Viskas gerai, — linktelėdamas atsiliepė Vinsleidas. — Ir kaipgi jis sureagavo?
— Jis pareiškė, — atsakė Čerčilis, — kad apie tai negali būti nė kalbos, nes šiuo klausimu Hitleris davęs žodį jam asmeniškai. Esą, Dancigas ir Klaipėda — tai paskutiniosios Vokietijos teritorinės pretenzijos Europoje.
Nepraėjus nė mėnesiui įvyko būtent tai, ką Čerčilis buvo išpranašavęs Čemberlenui.
Naciai be paliovos ir vis labiau spaudė nusilpusias kadaise buvusios Čekoslovakijos liekanas, o kovo pradžioje privertė Slovakiją paskelbti nepriklausomybę. Pagyvenęs jos prezidentas daktaras Hacha buvo iškviestas į Berlyną ir bauginimais priverstas pareikšti, esą, visuomenė reikalauja Vokietijos reicho pagalbos. Vokiečių armija, jau anksčiau masiškai sutelkta pasienyje, nedelsdama nužygiavo ginti bejėgių kaimynų. Kovo penkioliktąją Hitleris triumfuodamas įžengė į Prahą, kuri, jo manymu, Miunchene buvo negarbingai iš jo išviliota, ir netrukus Bohemija bei Moravija buvo prijungtos prie reicho protektorato. Nebeliko nieko, išskyrus mažytę Ruteniją — patį rytinį Čekoslovakijos pakraštį, kuris pasiskelbė nepriklausoma Karpatų Ukrainos respublika. Ši respublika gyvavo net dvidešimt keturias valandas, o paskui ją užėmė ir aneksavo Vengrija, kuriai Hitleris jau buvo iš anksto ją „padovanojęs”.
Kalbėdamas Bendruomenių Rūmuose, Čemberlenas pranešė apgailestaująs, tačiau čia pat pareiškė, kad garantijos, suteiktos Čekoslovakijai Miunchene, nebegaliojančios, mat buvo kalbama apie išorinę agresiją — tuo tarpu valstybė, kuriai tos garantijos buvo suteiktos, liovėsi egzistavusi dėl savo pačios vidinių procesų. Visas pasaulis nepagailėjo jam pašaipų.
Čerčilio-Vinsleido grupei, kad ir nenoriai, teko pripažinti, jog Čemberleno požiūrio jiems niekaip nepavyks pakeisti. Apsišarvavę išankstine panieka, jie laukė Čemberleno kalbos, kurią šis turėjo sakyti kovo septynioliktąją Birmingeme. Tačiau atsitiko kažkas visiškai netikėto. Birmingeme kalbą sakė jau absoliučiai kitas žmogus, tarsi visos jo iliuzijos, jo atkaklus polinkis norimą priimti už esamą būtų staiga sudužę į šipulius per tas keturiasdešimt aštuonias valandas, praėjusias po paskutiniosios Parlamente sakytos kalbos. Dabar tai buvo žmogus, kuriam pirmąsyk gyvenime visiškai nedviprasmiškai nepatiko tai, ką jis matė. Metęs šalin iš anksto paruoštą kalbą apie smulkius savo kiemo reikalus, kurią ir buvo pateikęs „Protėjo” pasaulyje, Čemberlenas griežtai pasmerkė paskutiniuosius išpuolius, aštriai sukritikavo patį Hitlerį už iškilmingai duotų priesaikų sulaužymą ir užbaigė kalbą, atvirai jį apkaltindamas, esą, šis siekiąs nė kiek ne mažiau, kaip užvaldyti visą pasaulį. O vos prieš dvi dienas parlamente Čemberlenas tvirtino: „Niekas neprivers mūsų nukrypti nuo pasirinkto kurso!” Atrodė, kad jo pažiūros ūmai pasisuko šimto aštuoniasdešimties laipsnių kampu!