Taigi, „Protėjo” grupė galėjo užfiksuoti bent jau vieną pokytį, dėl jų įsikišimo įvykusį užsienio reikalų sferoje. Tačiau palyginus su galybe kitų dalykų, kurių taip ir nepavyko pakeisti, į rugpjūtį nesulaikomai besiritančių įvykių kontekste atrodė, kad visos įdėtos pastangos atsipirko apgailėtinai menkai.
Įpusėjus kovui Vokietijos kariuomenė užėmė Klaipėdą.
To paties mėnesio pabaigoje Britanija bei Prancūzija pareiškė suteikiančios garantijas Lenkijai.
9 skyrius
Viena priežasčių, dėl kurių Kesidis mėgavosi 1939-aisiais, buvo ta, kad gimtuosiuose ateities laikuose jis paliko sužadėtinę. Jos vardas buvo Gvendolina. Ji buvo stulbinanti gražuolė, liauno kūno ir taurių manierų, išmintinga, dorybingo charakterio, rafinuota, jautri, išsilavinusi ir žavinga — vienu žodžiu, idealus dorybių rinkinys mylimajai, palydovei, patikėtinei ir viso gyvenimo draugei. Jos akivaizdoje Kesidis stačiai netverdavo savame kailyje: būsimoji jo „gyvenimo palydovė” kėlė jam nemaža nerimo, jį gerokai gąsdino jau vien mintis, jog kada nors turės kažkaip sutilpti į suvaržančius respektabilumo rėmus, kurie šalia tokio dorybių įsikūnijimo buvo tiesiog neišvengiami. Tačiau jos šeima iš cheminių trąšų pramonės sugebėjo užsidirbti milijonus, iš kurių nemaža dalis turėjo atitekti Gvendolinai, pasibaigus kreditinės sutarties terminui, tai yra, pirmąją kitų metų dieną. O kol kas ikinacistinis pasaulis atrodė besąs puiki vieta pasislėpti ir niekam nesipainioti po kojomis.
— Supranti, Hari, užvis svarbiausia yra išmokti analitiškai mąstyti ir būti objektyviam, — pareiškė Kesidis. Feračinis kaip tik taikė į vietą dar vieną šablono dalį komdensatoriaus apvijoms. Pasilenkęs Kesidis atidžiai apžiūrėjo, ar tikrai viskas savo vietose, ir, kramsnodamas nušiurusį ūsą — šitas jo įprotis gerokai siutino — šnairomis pažvelgė per briauną, tikrindamas centravimą. Galų gale patenkintas linktelėjo ir siektelėjo dėželės su vinutėmis. — Į viską reikia žiūrėti iš mokslinių pozicijų. Štai mes užbaigsime čia savo darbus ir grįšime namo — Ruzveltas ir Kenedis bendromis pastangomis bus radę būdą pakeisti istoriją, apie Hitlerį niekas nė girdėt nebus girdėjęs, o mes visi liksime be darbo, nes jokia armija išvis nebeegzistuos. O jau tada man ir nuskambės vestuvių varpai ir užgrius visi kiti panašūs dalykai — jums, vaikinai, atsiųsiu vieną kitą nuotrauką iš jachtos, iš Bahamų, — jis net užspringo besijuokdamas.
Feračinis ėmė stuksenti pritaikytą detalę plaktuku stangria galvute.
— Ak šit kaip? Jeigu manai, kad, mums grįžus namo, viskas bus taip smarkiai pasikeitę, kodėl gi esi toks tikras, jog viskas ten ir bus sutvarkyta taip, kaip tu pageidauji? Ką gali žinoti, gal tuo metu, kai grįšime, tavo mergina nė nebus apie tave girdėjusi? Ką gi apie tai byloja tavasis mokslinis objektyvumas?
— Jokių problemų, — atšovė Kesidis, nerūpestingai gūžtelėdamas pečiais. — Juk aš apie ją vis dar žinau, tiesa? Vadinasi, man beliks ją susirasti, pakerėti neprilygstamu savo žavesiu lygiai taip pat, kaip ir pirmąjį kartą — ir viskas susitvarkys. Kokia širšė tau įgėlė, Hari? Kartais man atrodo, kad pristigęs problemų tu iš paskutiniųjų stengiesi jų susigalvoti.
— Tačiau aš bent jau esu nuoseklus, — atšovė Feračinis. — Vos prieš mėnesį tu pats apsiputojęs tvirtinai man, esą, neįmanoma visko taip paprastai imti ir pakeisti, ir išvis gal netgi vertėtų pasilikti čia. Dabar jau kalbi visiškai priešingai. Matai, Kesidi, tai ir yra esminė tavo problema — tu siaubingai permainingas. Kažin, kaip išvis reikia bendrauti su tokiu nenuosekliu žmogumi?
— Tačiau turėtum pripažinti, kad aš labai nuosekliai nenuoseklus, — pareiškė Kesidis. Feračinis tik atsiduso ir nusigręžė paimti kitos rėmo detalės.
Padis Rajenas, vyriausiasis iš trijų grupės seržantų, dirstelėjo žemyn per petį nuo kopėčių, ant kurių kaip tik stovėjo. Jis tvirtino vamzdelius prie jau išaugusio virš galvos rėmo. Rajenas buvo striukas ir drūtas, apskrito, įraudusio, gumbuoto veido ir lygių rusvų plaukų, kuriuos jis visada kruopščiai susišukuodavo, perskirdamas kairėje pusėje.
— Nagi, iš tokio laimės kūdikio kaip Kesidis visko gali tikėtis. Net jei grįžę atgal mes rasime pasaulį visiškai nepasikeitusį, net jei vis tiek pratrūks Didysis karas, Kesidis vis vien sugebės kažkaip išlipti sausas iš balos ir net pasinaudoti tomis vertybėmis, kuriomis išvis dar bus galima pasinaudoti. Nagi, kaip ir aną naktį — jam atiteko du užbaigti namai ir visos vienos spalvos kortelės vos trim ėjimais! Ar kas nors yra girdėjęs apie kitą tokią sėkmę?
— Kaip jau sakiau, būtina į viską žvelgti iš mokslinių pozicijų, — atsiliepė Kesidis.
— O kaipgi šitai reiktų suprasti? — paklausė Rajenas.
— Reiktų suprasti, kad jis kabina makaronus ant ausų, — paaiškino Feračinis.
Iš užnugario, iš už kondensatoraus stovo, kur apsisiautęs žyrančiomis žiežirbomis ir nesiliaujančiais liepsnos tvyksniais trečiasis seržantas Floidas Lemsonas vieną po kito privirino konstrukcijos komponentus, pasigirdo žingsniai. Po akimirkos išniro laibas žilagalvės Anos Charkiovič pavidalas, ji vilkėjo rudą nubrizgusį sandėlininkės chalatą ir tempė kažkokią dėžę. Dunkstelėjusi naštą ant stovinčio prie sienos varstoto, ji ėmėsi traukti laukan hidraulinius vožtuvus, manometrus ir kitas detales.
— Ei! — sušnypštė Kesidis. — Pasiūlymas tebegalioja! Galėtume šįvakar drauge išsprukti ir kaip reikiant pašiau tėti mieste! Ar dar nepersigalvojai?
Nudelbusi akis į kraunamas detales Ana nusišypsojo ir atsakė, taip ir nepakeldama akių:
— Cit, cit! Na ir karštakošis — o dar laikai save suaugusiu žmogumi! Tau derėtų dar kaip reikiant pasimokyti savitvardos, seržante Kesidi. O tada jau žiūrėsiu, gal tu ir pateksi į eilę. Bet, žinai, kai aplinkui sukasi šitiek gerbėjų, tai anaiptol nėra lengva.
— Nori, išvaikysiu visus tavo gerbėjus? — pasisiūlė Kesidis.
— Nieko sau, tai pagyrūnas!
— O tada liksi it musę kandusi, — įsiterpė Rajenas. — Jis juk turi kitą moterį, stačiai apšalusią pinigais. Žinok, jis amžinai visiems kabina makaronus ant ausų!
— Ak, ne! Tik jau ne galantiškasis seržantas Kesidis!
Kurį laiką jie triūsė tylėdami. Paskui prašneko Rajenas:
— Pradeda atrodyti, kad kai kas kitas apgaulėmis toli nebevažiuos. Klodas ir kiti „Karaliaus” vaikinai tenai tiems anglams, regis, tikrai bus įkišę vieną kitą ežį į kelnes. Pirmiausia, va, Čemberlenas — galų gale prieš porą savaičių teikėsi pakrutinti užpakalį, va, šitaip ėmė ir tiesiai šviesiai išvadino Hitlerį melagiu — pirmą kartą gyvenime. O paskui dar jie drauge su prancūzais pareiškė gerai spirsią Hitleriui į užpakalį, jei tik jis pamėgins bent pirštą prikišti prie Lenkijos. O dabar jau išvis dalija garantijas į kairę ir į dešinę — visiems, kas tik netingi pasiimti. Iš esmės viskas atrodo ne taip jau ir blogai.
Pirmąją balandžio savaitę, kol Čerčilis protestavo dėl išsklaidytos britų laivyno padėties Viduržemio jūroje, italų pajėgos išsilaipino Albanijoje ir žaibiškai užėmė šią mažytę šalį. Netrukus po to Anglijos-Prancūzijos sąjunga suteikė gynybos garantijas Graikijai bei Rumunijai.
— Matai, Hari, viskas iš tiesų jau keičiasi, — pareiškė Kesidis.
— Rugpjūtį netgi nebebus jokio karo. O po trijų mėnesių mes per savo įtaisą jau gabensime čia DžFK siunčiamas bombas ir gerokai paauklėsime Hitlerį su visais jo fašistais — o paskui keliausime namo, — jis atsmaukė kepurę ant pakaušio ir pasikasė kaktą po nušiurusiais geltonais plaukais, tuo pat metu apžiūrinėdamas nuveiktą darbą. — Ar bent jau taip pasielgčiau aš, jei būtų mano valia, — pranešė jis visiems tiems, kam buvo įdomu.