Tvirtindamas paskutiniąsias rankenėles, Feračinis papurtė galvą.
— Tik jau nepradėk pasakoti, kad visa, apie ką perskaitei laikraščiuose, įvyko Klodo bei jo vaikinų dėka, — pratarė jis. — Šiaip ar taip, mūsiškėje istorijoje viskas klostėsi beveik lygiai taip pat.
— Hario tiesa, — įsiterpė Ana. — Garantijos Lenkijai ir panašūs dalykai — visa tai atsitiko ir mūsų pasaulyje. Tai jokia naujiena, mes anaiptol negalime tvirtinti, esą, patys tai ir išprovokavome.
Kesidis suniurzgė, bet šįsyk prikando liežuvį. Nulipęs nuo kopėčių, Rajenas pasirausė stalčiuje ir išsirinko dar keletą detalių.
— Bet juk tai atrodo visiškai beprasmiška! — pareiškė jis. — Jeigu tenykščiai turtuoliai tik džiaugiasi, turėdami galimybę atiduoti Rusiją į Hitlerio nagus, kuriems galams tuomet jie dalina visokiausias garantijas? Kam gi jiems tokie įsipareigojimai, dėl kurių patys privalėtų įsikišti?
— Pasaulio nuomonės spaudimas po Miuncheno, — atsakė Ana. — Mūsų istorijoje jie buvo pasiryžę neva paskelbti karą, kad visi pamatytų: jie iš tiesų bandė sustabdyti Hitlerį! Galų gale nieko nepešę jie juk galės viešai pasiteisinti bent jau pabandę. Bet, žinoma, vėliau apsisukusi antru galu lazda smogė jiems patiems. — Ji kalbėjo su kartėliu, tačiau jos balse nuskambėjo ir kažkokio niūraus pasitenkinimo šešėlis, kurio ji nepajėgė visiškai nuslėpti. Juk, šiaip ar taip, visas šis triukšmas kilo dėl jos gimtosios šalies.
— Kalbi taip, tarsi jie iš anksto būtų žinoję, jog nieko nelaimės, — pastebėjo Rajenas.
— O jie, be abejo, ir žinojo, — atsakė Ana. — Kai kurie galingiausieji Vakarų aristokratijų atstovai slapčia viską nutarė tarpusavyje. O kaip jūs manote, kurių galų Ribentropas buvo užsukęs į Londoną ir Paryžių? Bene paprasčiausiai aplankyti mielų bičiulių? — Ji nutaisė grimasą, tarsi pajutusi burnoje bjaurų skonį.
— Štai kodėl Hitleris galėjo nė neabejoti, kad niekas nesutrukdys jam išsivalyti kelio iki Rusijos. Jis puikiai žinojo susidursiąs tik su simboline opozicija — tai buvo paprasčiausia gudrybė, pasipriešinimas tik dėl akių.
Ana niekada nekalbėdavo apie tai, ką jai teko patirti Rusijoje Vokietijos bei Japonijos antpuolio metu. Stebėdamas ją Feračinis netikėtai pajuto, kad plika akimi tame veide matomas rūstumas ir ryžtas išties tebuvo vėlesniaisiais metais užsiauginta kaukė, po kuria miglotai dar galėjai įžiūrėti tikrojo veido, kuris kadaise buvo jaunas ir švelnus, kontūrą. Ana priminė jam kažkokią kitą, kažkur sutiktą moterį… taip, buvusią mokytoją iš Liverpulio, kurią jie pargabeno į Norfolką povandeniniu laivu. Tai buvo paskutinioji jo misija Europoje prieš „Protėją”… Feračinis nebeįstengė prisiminti tos moters vardo.
— Ir visa tai tebevyksta, tiesiog dabar, — pasakė jis keistai pažemėjusiu balsu. — Ten, kitąpus vandenyno, mūsų pusėje vis dar tebėra žmonių, kurie visai ir nenori, kad Hitleris būtų sustabdytas. Ir mes tebesame lygiai tame pat taške kaip ir tada, kai viskas prasidėjo. — Šis suvokimas jam dar niekad nebuvo toks stiprus ir skausmingas.
— Kaip tik todėl Klodas ir kiti „Karaliaus” nariai dabar ir yra ten, — pasakė Ana. — Tikėkimės, kad greitai išvysime šiokių tokių pokyčių, ne vien kalbose, bet ir darbuose.
Jiems už nugarų Kesidis į atitinkamą angą taikė paskutinįjį beveik užbaigto rėmo sutvirtinimo strypą.
— Aš vis dar manau, kad mes turėtume kaip reikiant visus juos paspirginti atominėmis bombomis, — suniurnėjo jis ir pasimėgaudamas kaukštelėjo strypą plaktuku.
Priešakiniame kabinete suskambėjo telefonas, ir Feračinis nuėjo atsiliepti. Skambino majoras Vorenas, pasisveikinęs jis prašneko tyliai, tačiau labai primygtinai:
— Ateikite čionai, abu su Kesidžiu, tučtuojau. Tačiau nelėkite strimgalviais, turi atrodyti, kad užsukote visai atsitiktinai. Mes čia turime šiokių tokių nekviestų svečių. Visi kiti tegul pasiruošia atvejui „Lapė”, jei kartais iškiltų kokių nors rimtesnių problemų.
Feračinis atsakė viską supratęs, ir linija išsijungė.
— Majoras Vorenas, — pasakė jis, padėjęs ragelį. — Ten, priekyje, yra kažkokių problemų. Aliarmas „Lapė”. Kesidi, mudu kviečiami ten, bet eisime ramiai.
Kesidis ir Rajenas susidėjo instrumentus, o Feračinis tuo tarpu iš greta stovinčios įrankių dėžės pasiėmė automatinį 45 kalibro koltą ir paslėpė jį kombinezone. Jis apėjo kondensatorių grupę patalpos gilumoje — ten dirbo Floidas Lemsonas. Šis kaip mat nuleido žibintuvėlį ir klausiamai pažvelgė į Feračinį.
— „Lapės” tipo pavojus, — įspėjo jį Feračinis ir nužingsniavo į priešakinę pastato dalį. Visi kiti tuo tarpu irgi susirinko ginklus ir nusekė paskui jį užimti iš anksto numatytų pozicijų. Rajenas ir Ana pridengė vienerias iš dvejų durų, pro plienu sutvirtintą, iš įpakavimo dėžių bei ryšulių sukrautą fasadą vedančių į teritoriją, kur buvo konstruojamas aparatas. Lemsonas kaipmat pasuko prie antrųjų durų, čia turėjo atskubėti ir Gordonas Selbis, drauge su kapitonu Peinu ilsėjęsis užpakalinėje pastato dalyje. Gi Feračinis su Kesidžiu nuėjo tiesiog link paradinių sandėlio durų.
Mortimeris Grynas, kaip visuomet vilkįs marškiniais ir liemene, stovėjo ant pakrovimo platformos virš garažo, kur buvo pastatyti du sunkvežimiai, ir žvelgė į ketvertą nepažįstamų vyrų. Aukštas, iki mėlynumo nugremžta pasmakre majoras Harvis Vorenas stūksojo per kelias pėdas Grynui už nugaros, prie pat kontoros, iš kur ir paskambino, durų. Majoras dvelkte dvelkė kariškiu, nepaisant nubrizgusių rudų velvetinių kelnių, nudryžusio žalio megztinio bei odinės kepuraitės. Kitoje mašinų stovėjimo aikštelės pusėje, kiek žemiau pakrovimo teritorijos, žiojėjo atviros durelės, įtaisytos vienuose pagrindinių vartų. Pro angą matėsi lauke stovinčio automobilio priekis — iš pirmo žvilgsnio buvo panašu, kad tai — juodas „Biuikas”.
Kalbėjo vienas atvykėlių — atrodė, jis ir yra viso ketverto vadeiva. Jo veido bruožai buvo kažkokie suglebę, tarytum minkšti, lūpos mėsingos, nosis plati, o tamsios pašaipios akys kažkuo priminė žuvies akis. Jis buvo išsipustęs it tikras dabita: šviesiai pilka skrybėlė su blizgančiu kaspinu, meškėno odos paltas, šilkinė šerpė ir krokodilo odos batai. Likusieji trys, stovintys jam už nugaros, visi kaip vienas buvo stambūs pečiuiti žaliūkai, vilkėjo jie daugmaž irgi vienodai: kostiumais su dvieiliais švarkais ir fetrinėmis skrybėlėmis. Vienas jų, be paliovos kramtantis gumą, vos vos kryptelėjo galvą, dėbtelėjo į išnirusius iš pastato gilumos Feračinį bei Kesidį, ir vėl tuoj pat nusigręžė, vis taip pat abejingai darbuodamasis žandikauliais. Gryno lūpos buvo kietai sučiauptos, jis akivaizdžiai niršo. Vorenas nė nesislėpdamas akylai it kokius eksponatus nužiūrinėjo atvykėlius, stengdamasis deramai įvertinti potencialius priešininkus.
— Matote, rajonas čia pavojingas — neramu visoje uosto teritorijoje, — kalbėjo Storalūpis, vieną ranką gniauždamas palto kišenėje ir gestikuliuodamas cigaru, kurį laikė antrojoje. Kalbėjo jis tingiai, tarsi nuobodžiaudamas, o jo žvilgsnis tuo tarpu klaidžiojo po visą regimą patalpų vidų. — Čia nuolatos įvyksta nelaimingi atsitikimai, ypač dažnai įsiplieskia gaisrai — labai labai smarkūs gaisrai. Aplinkui gausu įvairiausių dalykų — suprantate, ką turiu galvoje? Visokiausių bjaurių, pavojingų dalykų, pavyzdžiui, alyvos, dažų, tepalų, benzino… — Jis liūdnai papurtė galvą ir nukratė ant grindų gerą colį pelenų. — Dabar supranti, ką visa tai reiškia, bičiuli? Tai gali atsitikti bet kurioje vietoje ir bet kuriuo metu. Štai tokia vietelė kaip ši gali būti stačiai nušluota nuo žemės paviršiaus. O juk būtų baisi nelaimė, tiesa? Čia tiek puikių dalykėlių… ir anie sunkvežimiai… gaila būtų prarasti tiek gražaus pinigėlio…