Gryno veidas ir netgi plikas pakaušis pastebimai pabalo. Žili jo ūsai, regis, savaime pasišiaušė.
— Kiek? — trumpai paklausė jis. Feračinis sugavo trumpą Kesidžio žvilgsnį. Aiškiai matėsi, kad Kesidis tebelinkęs apmėtyti visus atominėmis bombomis. Tačiau karinė disciplina nugalėjo.
— Nagi, už šią vietelę… — Storalūpis vėl apsidairė ir atsainiai mostelėjo. — Na, sakykime, du šimtai mėnesiui. Draudimas nuo visų gaisrų, taip pat ir speciali apsaugos nuo padegimų programa. Tokia pagalba tau būtinai reikalinga, bičiuli — kaip jau sakiau, čionai netrūksta visokių degių dalykėlių.
Grynas giliai įkvėpė, kelioms akimirkoms sulaikė kvapą, tada staigiai iškvėpė ir linktelėjo.
— Labai gerai. O dabar nešdinkitės sau. Mes gaištame brangų laiką.
Storalūpis akimirksniui atsigręžė į savo nuolatinius kvadratinius palydovus ir, rodydamas į Gryną, pritariamai linktelėjo.
— Štai šitaip man iš tiesų patinka. Mėgstu galvotus vyrukus. Jei esi galvotas ir sutinki bendradarbiauti, kada nors vėliau galbūt susilauksi ir nuolaidos.
— Nešdinkitės, — pakartojo Grynas. Jo veidą užliejo raudonis.
Storalūpio išraiška sugriežtėjo, primygtinio draugiškumo nebeliko nė pėdsako.
— Pirmąją kiekvieno mėnesio dieną, — viauktelėjo jis. — Vienas mūsų vaikinų ateis paimti. Ir kad man be juokų, bičiuli, žinok, čia ne tik pastatus, bet ir žmones kitąsyk ištinka nelaimingi atsitikimai.
Pasakęs tai, jis linktelėjo savo svitai ir nusivedė juos pakrovimo platforma iki pat geležinių laiptelių, jais nulipo žemyn į sunkvežimių aikštelę. Išėjo jie pro dureles, uždarydami jas sau iš paskos. Po kelių akimirkų pasigirdo, kaip gatvėje sutrinksėjo mašinos durelės ir užsivedė variklis.
Vis dar sunkiai alsuodamas Grynas nusisuko, žodžio netaręs praėjo pro kitus tiesiog į kontorą, smarkiai trinktelėdamas paskui save duris. Likusieji girdėjo, kaip mašina už pagrindinių vartų pavažiavo atbula, stabtelėjo, įjungė tiesioginės eigos pavarą ir nubildėjo. Feračinis pajuto, kaip slūgsta įtampa. Kesidis gi jau gviešėsi iš visų jėgų spirti į pakulų maišą.
— Ar mes taip ir turėjome stovėti išsižioję ir vėpsoti, kaip kažkokie pasturlakai įsiveržia vidun ir štai šitaip kalbasi su šefu? — užkunkuliavo jis, vos kumščiais nepuldamas Voreno. — Juk galėjome išgrūsti juos laukan, kad net dulkės parūktų! Kas gi mes tokie? Atostogaujantys vaikiščiai?
— Profesorius pasielgė visiškai teisingai, — atsakė Vorenas. — Juk tai tik porai mėnesių, be to, argi keli šimtai dolerių mums ką nors reiškia? Pradėję šakotis tik atkreiptume į save bereikalingą dėmesį. O jau to mums visiškai nereikia.
Kesidis ir pats kuo puikiausiai visa tai žinojo. Jo protrūkis netgi nebuvo rimtas — tokiu būdu jis tik nuleido garą. Nukoręs nosį ir susitaikęs jis linktelėjo, kumščiu trinktelėdamas į kitos rankos delną.
— Pranešk kitiems, kad viskas baigta, galima grįžti prie darbo, — pasakė Vorenas Feračiniui ir nuėjo pas Gryną į kontorą.
— Nagi, eik šen. Kaubojau, — pasakė Feračinis. — Nebūk gi toks šiknius, laikas vėl griebtis darbo. — Apėję krūvą įpakavimo dėžių, jie pasuko prie užmaskuotų durų. — Kiek anksčiau Mortas pažadėjo, kad, jei užbaigsime montuoti tą griozdą, galėsime šįvakar išeiti palakstyti. Kaip manai, gal pristatysime porą mūsų vaikinų Maksui ir jo draugams?
— Juk ne kartą esame plikomis rankomis susidoroję ir su kur kas rimtesniais šunsnukiais, — niekaip nenurimo Kesidis.
— Pataupyk jėgas tikram karui, jei vis dėlto jis kils, — patarė bičiuliui Feračinis.
Tą vakarą Grynas sutiko išleisti tik tris karinio kontingento narius — į „Vaivorykštės juostą” su Feračiniu ir Kesidžiu patraukė Floidas Lemsonas. Drauge jie pasiėmė ir Gordoną Selbį.
Feračinis buvo ne taip jau toli nuo gimtųjų namų. Jis gimė vos per keletą mylių į šiaurę, Kvinse, o užaugo kitoje upės pusėje Hobokene. Kai taksi, gabenantis juos į miestą, pervažiavo Bruklino tiltą, Feračinis nebe pirmą sykį pasijuto priblokštas, išvydęs, kad dabartinis Manheteno kontūras dangaus fone beveik visai nesiskiria nuo to, kurį jis prisiminė. Niujorko architektūrinio stiliaus pagrindą suformavo ketvirtojo dešimtmečio statybos bumas, niekas neturėjo laiko ir nematė reikalo ką nors smarkiai keisti ir vėlesniais metais, kai gaisro ugnis anapus vandenyno išsiplėtė į pasaulinę katastrofą.
Feračinio giminės atšaka įsikūrė Amerikoje, atvykusi drauge su ištisu srautu italų emigrantų, plūdusių čia pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais. Hario tėvas, pasiėmęs drauge ir savo jaunystės meilę, perplaukė Atlantą ketvirtajame dešimtmetyje, daugiau nei dešimt metų iki gimstant Hariui. Jis ryžosi emigruoti, nenorėdamas būti pašauktas į kariuomenę ir išsiųstas į niekam neregėtas negirdėtas vietas žudyti bejėgių čiabuvių vien tam, kad suteiktų daugiau garbės tokiam pasipūtusiam stuobriui kaip Musolinis. Feračinis vyresnysis vedė savo išrinktąją, šeima jau turėjo du sūnus ir dukterį, kai 1947-aisiais gimė Haris. Tuo metu jo tėvas plūkėsi nesudėdamas rankų, jis jau buvo įsitaisęs dalininku sėkmingame metalo dirbinių versle Kvinse ir tapęs išdidžiu, prigijusiu, patriotiškai nusiteikusiu amerikiečiu. Jis atšventė naująją pilietybę pavadindamas jauniausiąjį sūnų solidžiu garbingu amerikietišku vardu — nė girdėti nenorėjo apie kokius nors „Antonijus” ar „Romanus”, kurių ištisi tuntai buvo prisiveisę giminaičių bei kaimynų tarpe.
Visgi Hariui taip ir neteko pažinti savo tėvų. Jo motina mirė jį gimdydama, o nepraėjus nė metams per nelaimingą atsitikimą elektra nutrenkė tėvą. Vaikai išsklido po įvairių giminaičių šeimas, Harį užaugino Hobokene gyvenę teta bei dėdė.
Jo dėdė dirbo statybose, o vakarais boksuodavosi vietinėje gimnastikos salėje. Retsykiais jis net laimėdavo kokį nors trofėjų ar net papildomų grynųjų pinigų aplinkinių kvartalų klubuose. Jis mokė Harį, kad kiekvienas žmogus privalo nuolatos būti pasirengęs apsiginti pats ir apginti tuos dalykus, kurie jam atrodo vertingi, mat „visada esama žmonių, nusiteikusių tučtuojau čiupti tai, ko kitaip įsigyti negali — jeigu tik leisi jiems tai padaryti”. Tas pats tinka ir valstybėms, sakydavo dėdė Frankas. Jeigu Amerikai, Anglijai ir galbūt netgi Rusijai būtų pakakę sveiko proto suvienyti jėgas ir sviesti iššūkį Hitleriui, kol dar buvo laikas, tokiu atveju visa istorija, ko gero, būtų pasisukusi visai kitaip. Kol buvo gyvas, Hario tėvas irgi panašiai galvojo.
— Jis tikrai didžiuotųsi tavimi, — pasakė Frankas, kai, baigęs mokyklą, Haris pareiškė eisiąs savanoriu į armiją.
Haris prisiminė, kaip, būdamas dar vaikas, dėdės Franko namuose žiūrinėdavo savo tėvų fotografijas, smarkiai apgailestaudamas, kad jam taip ir neteko jų pažinti. Jis begalėjo tik įsivaizduoti, kaip jie gyveno laisvoje Europoje — ir kaip vėliau įsiviešpatavusi tironija privertė juos bėgti. Jį apimdavo liūdesys pagalvojus, kad, išeikvoję šitiek pastangų, šitaip aukojęsi ieškodami laisvės, siekdami ramaus, pašalinių netrempiamo gyvenimo ir teisės auklėti savo vaikus taip, kaip nori, pagaliau galėdami mėgautis tuo, ko iš tiesų nusipelnė, jo tėvai begyveno taip trumpai. Jis kaltino fašizmą, nacistus ir visa, kas buvo su jais susiję. Galbūt kaip tik dėl šios priežasties jis ir įstojo į armiją.
Tą dieną įvykęs incidentas vis nedavė jam ramybės. Nedavė ramybės todėl, kad, nors situacija išties buvo siutinanti, tačiau, realistiškai pažvelgus, Mortimeris Grynas iš tiesų nieko daugiau ir negalėjo padaryti. Bene tai reiškė, kad ir demokratijos bejėgės kaip nors pasipriešinti Hitlerio šantažui? O jeigu taip — ką gi, vadinasi, jų misija iš anksto pasmerkta žlugti.