Kiek Feračinis žinojo, beribis Vinsleido pasitikėjimas niekada nebūdavo be pagrindo. Taigi, ir dabar, labiau nei bet kada, Haris vylėsi, kad nebus išimtis ir šis kartas. Tačiau pats jokio pagrindo niekaip nevaliojo surasti.
10 skyrius
Makso bare buvo labai šurmulinga. Tą naktį turėjo dainuoti ir Dženetė. Džefas gi nusprendė trumpam atitrūkti nuo savo knygų bei universiteto draugų ir taip pat atvažiavo į miestą. Ta proga jis netgi apsivilko švarką ir pasirišo kaklaraištį — ir, nepaisant pelėdos veido, storų akinių bei neklusnios plaukų sruogos ant kaktos, jis visai neatrodė atsidūręs ne savo rogėse. Priešingai, didžiausiai savo nuostabai, kurios nesidrovėjo pripažinti, jis kuo puikiausiai leido laiką. Jo bičiulis iš to paties Kolumbijos universiteto fakulteto — kažkoks Aizekas Azimovas, kuris teikė nemažai vilčių vieną gražią dieną tapti populiariu mokslinės fantastikos rašytoju — atsisakė kvietimo palaikyti Džefui kompaniją, motyvuodamas tuo, kad norįs kaip reikiant padirbėti prie naujo sumanymo apsakymui. Taigi, Džefas nė neabejojo visą vakarą pranuobodžiausiąs, stebėdamas įvairiausias triukšmingos kvailybės apraiškas ir neturėdamas su kuo net persimesti keliais žodžiais. Bet atsitiko visai priešingai — jis susipažino su Gordonu Selbiu.
— Volteris Zinas atliko galybę eksperimentų, juose dalyvavo ir kažkoks Silardas — regis, Leo Silardas, — aiškino Džefas Selbiui. Juodu sėdėjo už kampinio staliuko netoli baro drauge su Feračiniu ir Perle. Gi Kesidis ir Floidas Lemsonas išmoko šokti pagal džiazo muziką ir dabar klykaudami siautėjo su pora merginų kažkur sausakimšoje šokių aikštelėje. — Silardas yra dar vienas vengras, kuris sugebėjo pasprukti iš tėvynės ir pasiekti Angliją, o maždaug prieš metus jis persikėlė čia. Šiaip ar taip, neutronų šaltiniu jie naudojo radžio ir berilio mišinį ir jais bombardavo urano oksidą.
— Ir jiems pavyko rasti skilimą sukeliančius neutronus? — vėl paklausė Selbis.
Džefas linktelėjo.
— Taip, bemaž neabejoju. Kažką girdėjau, kad Silardas skambino į Vašingtoną Teleriui ir Merliui Tuvei, ir tie pokalbiai gan iškalbingai bylojo, kad jiems išties pavyko kažką atrasti. Matyt, jie panaudojo parafiną vadinamųjų „fotoneutronų” sulėtinimui ir tokiu būdu pavertė juos „karštaisiais” neutronais.
Selbis papūtė lūpas. Jis buvo tamsaus gymio, laibas, netoli keturiasdešimties metų amžiaus. Tankūs juodi plaukai, paprastai vešliomis bangomis gaubiantys veidą, dabar buvo patrumpinti ketvirtojo dešimtmečio stiliumi, jis nešiojo gan ilgą, bet tvarkingai pakirptą barzdą. Selbis nemėgo pasakotis apie savo užsiėmimus, o beveik visą laisvalaikį praleisdavo lankydamasis Niujorko knygynuose bei parodose. Feračinis spėjo, kad Selbis ketina laiku investuoti pinigus į tuos naujus vardus, kurie po daugelio metų atneš didelį pelną. Tokia kontrabanda iš praeities jokiu būdu nesiderino su taisyklėmis, tačiau Feračinis nematė priežasties dėl to sukti sau galvą.
— Mane gerokai stebina, kad tu tiek daug apie visa tai žinai, — pasakė Selbis Džefui. — Tikrai nemaniau, kad į šitokius darbus būna įtraukiami ir studentai.
Džefas šyptelėjo.
— Na, tai juk ne visai oficialiai… Tiesiog ši tema mane labai domina. O dideliame universitete… na, visada gali susirasti ką nors, kas neatsisakys su tavim pasišnekėti, jeigu tik sugebėsi deramai prieiti. Akademikai negarsėja dideliu polinkiu saugoti paslaptis.
— Ar esi išsamiai kalbėjęsis apie tai dar su kuo nors kitu? — su juntamu nerimu paklausė Selbis.
— Tiesą sakant, ne. Aš pats puikiai suprantu, jog šiuo metu kai kuriems žmonėms ši tema gali pasirodyti gana slidi, tačiau praeitą mėnesį „Nature” pasirodžiusiame Žolio straipsnyje šiaip ar taip rašoma apie tuos pačius dalykus. Be to, girdėjau, kad Zinas ir Silardas dirbo drauge su Fermiu ir dar pora vaikinų — ir kad bet kuriuo metu ir jų straipsnis gali pasirodyti spaudoje.
Selbis susimąstė. Kažin, ar tik ne klaidingas įspūdis, esą, Jungtinėse Valstijose pradėta vykdyti intensyvi valstybinė programa, iš esmės ir nulėmė „Siuzereno” sprendimą aprūpinti Hitlerį atominiais ginklais 1942-ųjų Rusijos kampanijai? Iš tolimesnės įvykių eigos Selbis žinojo tai, ko negalėjo žinoti Džefas: kaip tik tuo metu Džordžo Pegramo, fizikos profesoriaus ir mokslinių institutų Kolumbijoje dekano, biure vyko aršūs ginčai dėl to, ar nevertėtų savo valia nuslėpti ten vykdomų urano tyrinėjimo eksperimentų detales. Be to, Silardas įtikino Pegramą. Fermį, Telerį bei Tuvę, jog numanomi eksperimentų rezultatai yra pakankamai reikšmingi, kad pateisintų vyriausybės įsikišimą. Taigi, kovo mėnesį Pegramas parašė Jūros Operacijų vadovui, užsimindamas, kad, galimas daiktas, netolimoje ateityje bus sukurti nauji, iki šiol niekur negirdėtos destruktyvios galios sprogmenys. Vis dėlto, kai Fermis ir Tuvė netrukus nuvyko į Vašingtoną toliau prašyti vyriausybės paramos, juodu buvo išmesti lauk it kokia nevispročių porelė. Tiek ir tebuvo tos intensyvios valstybinės Jungtinių Valstijų programos.
— Paskutinis dalykas, kurį girdėjau, buvo toks: Fermis nori sukonstruoti itin galingą bateriją, kurios pakaktų sukurti grandininę reakciją, — pasakė Džefas. — Tačiau jis vis dar negali apsispręsti, ką pasirinkti moderatoriumi: anglį ar sunkųjį vandenį. — Keletą akimirkų jis smalsiai žvelgė į Selbį. — Man regis, tu apie tokius dalykus žinai kur kas daugiau nei visi normalūs žmonės, — pastebėjo jis. — Iš kurgi tu tai sužinojai?
— Aš tiesiog dirbau vakaruose. Berklyje, — sumelavo Selbis. Berklis atrodė bent jau pakankamai toli. — Su ciklotronais.
— Su Lorensu? — Džefas, regis, baisiausiai susidomėjo. — Vienas mano bičiulių persikėlė kaip tik ten. Jis vis dar teberašo — papasakoja man apie tai, kas ten vyksta. Atrodo, išties siaubingi dalykai.
— Jau porą metų ten nesilankiau, — skubiai atsakė Selbis, — Tuo metu kaip tik paveldėjau šiokį tokį turtą. Taigi, jau kuris laikas tiesiog gyvenu pats sau vienas kalvose, skaitau, mąstau — ir bandau sugalvoti, ką čia dar nuveikus su likusiu savo gyvenimu. Visai nieko nebežinau, kas ir kur vyksta.
Kol prisidegė cigaretę, Perlė liovėsi šnekėjusi su Feračiniu ir dirstelėjo į priešingą stalo pusę.
— Nagi, judu! Žinokite, ir mes vis dar esame čia, — prašneko ji pakeldama kiek pakimusį, bet vis vien malonų balsą. — Ar nenorėtumėte šiaip, dėl permainos, pasišnekėti angliškai? Ar tu ką nors supranti, apie ką tuodu šnekasi, Hari?
— Jie visiškai baigia susukti man smegenis. Tegul sau šnekasi vienu du.
— Jos tiesa, Džefai, — lengviau atsikvėpdamas pripažino Selbis.
— Metas būtų liautis.
— Verčiau susipažintum su mergaitėmis, Džefai, — pasiūlė Perlė. — Šįvakar čia kai kurios visai nieko… Gal nueisi ir pakviesi kurią nors pašokti, kaip manai?
Džefas suraukė nosį ir papurtė galvą.
— Ne, verčiau nereikia.
— Dievulėliau, kodėl gi?
— Na… Juk tai — ne kas kita kaip šioks toks sekso pakaitalas. Man gi norisi tikro dalyko — arba išvis nieko.
— Nagi, ar jūs girdėjote? Ar tai kokia nors nauja pasaulėžiūra, Džefai?
— Nežinau, gal. Kaip manai, ar ji turėtų šansų paplisti?
Perlė atlošė galvą ir smagiai nusikvatojo.
— Gal ir taip, nors kvapo ir neužgniaužia. — Ji dirstelėjo į Feračinį. — Ar tu žinai, Hari? O šitas vaikis — visai nieko. Girdi, Džefai? Tu šaunus vaikinas.
— Malonu girdėti, — prisipažino Džefas.
— Man regis, tavo sesutė jau turėjo pasirodyti, — apsidairiusi ištarė Perlė. — Kurgi ji?